Vidū­nas aš­tuon­ko­jui į akis ne­žiū­ri (vaizdo įrašas)

„Jei chėbra ne­kažką, tai ir mais­tas nei­šeis“, – šyp­so­si šiau­lie­tis Vidū­nas Liandz­ber­gas, prie­š ket­ve­rius me­tus at­radęs mais­to ga­mi­ni­mo ma­lo­numą. Ir būda­mas na­muo­se, ir be­si­sve­čiuo­da­mas Is­pa­ni­jo­je su drau­gais ir šei­ma, res­to­ranų ne­be­pa­si­gen­da. Da­bar dėl sa­vo ho­bio jis vis daž­niau pa­va­di­na­mas blo­ge­riu – pa­tie­kalų ga­mi­nimą fil­muo­ja ir ke­lia į in­ter­netą. Ir su kuo gi val­go­mas aš­tuon­ko­jis?

Dėl visko kalta žmona

Žiūrėdamas trumpus Vidūno vaizdo įrašus feisbuke, kaip ruošia žuvį, mėsą ar kepa aštuonkojį, net užuodi čirškiančio maisto kvapą. Ir paslaptis, matyt, ta, kad filmukuose svarbiausias ne virėjas, o maistas.

Vidūnas nedaugžodžiauja, tik patiekalą ruošia, besigrožėdamas šviežiais produktais. Be to, kartais draugus nustebina ir barmeno gebėjimais – geba vienu ypu atnešti penkias patiekalų lėkštes. Dar būdamas paauglys, jis dirbo padavėju anuomet jo šeimai priklausiusioje „Kryžbarko“ užeigoje. Tada, sako, nelabai ir gilinęsis, kas ten ką ir kaip virtuvėje kepa.

„Bet gal ir tai turėjo įtakos, kad dabar gaminu?“ – paklausia lyg pats savęs ir atvirauja: iki tol, kol tapo verslininku, kuo tik nedirbo. Būdamas dar vaikas, kieme prekiavo mamos verslininkės iš Armėnijos parvežamais Rubiko kubais. Vėliau taisė mašinas, daug metų sukosi turguje ir net medį drožinėjo. Kažkada Kelmės laikraštis apie jį, kaip apie jauną talentingą drožėją, rašė straipsnį. O dabar vyras, vadovaujantis buitinės technikos parduotuvei „Navida“, dėmesio sulaukė dėl naujos veiklos, kuri, jis visiškai tikras, niekada nebus apleista.

Tiesa ta, kad Vidūnas dėl savo pomėgio gali apkaltinti tik žmoną Renatą. Gerąja prasme. „Sakoma, kad jei nori gyvenime kažko pasiekti, turi geroje vietoje gimti arba vykusiai vesti. Man pasisekė dvigubai“, – nusišypso.

Reikalas tas, kad Vidūno žmona, kaip jis sako, galingai gamina, o jos tėvas – medžiotojas, tad žvėrienos namuose visada yra. Kartą, savaitgalį išvirusi kaukazietišką sriubą, Renata pasakė, kad kitą savaitgalį to paties nebegamins. Jai nebeįdomu.

Vidūnas tokios sriubos vėl norėjo. Tada vyriškai nukirto, kad pasigamins pats. Štai tada viskas ir prasidėjo...

Atradus virtuvę, gyvenimas tapo įdomesnis

„Dabar gaminu daug, dažnai – žuvį, žvėrieną, net desertus. Esu kaukazietišką sriubą 25 žmonėms ant laužo viręs. Kai, gamindamas patiekalus, juos filmuoju, ilgiau užtrunku, tad viskas labai gerai iškepa. Todėl ir skanu“, – šmaikštauja, prisipažindamas, kad labai mėgsta žiūrėti kulinarines laidas. Tai nereiškia, kad jis patiekalus kopijuoja. „Mokausi taisyklių. Kai jas žinai, gali eksperimentuoti. Gyvenimas, atradus virtuvę, tapo įdomesnis“, – paaiškina.

Tačiau gyvenimas netapo ir vien maisto gaminimu. Kai su šeima svečiuojasi Ispanijoje, alyvų aliejų ir ką tik iškeptą duoną perka kalnuose atrastuose ir pamėgtuose nedideliuose ūkiuose. „Dar šilta duona ir tyras aliejus – ko daugiau pusryčiams reikia? Tai jau savaime ypatinga“, – paaiškina.

Valgant išskirtinius patiekalus, ypač kai vyras ir žmona skaniai gamina, didelė rizika priaugti svorio ir pakenkti sveikatai. Vidūnui tai negresia – iki karantino jis lankė „CrossFit“ treniruotes, daug laiko leisdavo su klubo nariais ir, žinoma, jiems gamino. Net rengė maisto ruošimo varžytuves „Vidūnas prieš Ramūną“: geriausio užkandžio, karšto patiekalo ir deserto.

„Nekepiau torto 40 žmonių, kepiau ananasą, kurį patiekiau su ledais, sausainiais. Balsavimo, žinoma, nebuvo, nė vienas nepralošėme, bet dabar klubo susitikimuose paeiliui gaminame patiekalus“, – šypteli.

O kai tik Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, gruodį su žmona ir dvyniais – sūnumi Mykolu ir dukra Lukne – Vidūnas susirinko daiktus, mokyklines knygas, kompiuterius ir išlėkė į Ispaniją. Ten bėgiojo pajūriu, dirbo nuotoliniu būdu, kaitinosi saulėje ir, žinoma, gamino maistą.

„Ispanijoje žuvų turguje žuvims žiūri į akis. Jei akys gražios, vadinasi, žuvis šviežia. Tokia mano taisyklė. Tada galiu paprašyti, kad žuvį nuvalytų, išvalytų, supjaustytų. Namuose žuvį kieme valau. Kad nereiktų žvynų nuo lubų rinkti“, – juokiasi.

Vidūnas sako, kad kuo daugiau gamina, tuo labiau supranta žuvies tikrą skonį. Menkės nebemarinuoja – iškepa tyrame aliejuje ir viskas. „Šaltuose vandenyse sugauta menkė yra kietesnė. Visa skanesnė žuvis yra sugauta šaltuose vandenyse. Tas pats aštuonkojis, sugautas šaltoje jūroje, yra intensyvesnio skonio. Štai tokios jūros gėrybių „plunksnybės“, – paaiškina.

„Paprasta, kad net baisu“

Vienas įspūdingiausių Vidūno patiekalų – aštuonkojo virimas ir kepimas. „Restorane užsisakius patiekalą iš aštuonkojo, jį jums atneš po 10 minučių. Kaip? Aštuonkojį juk reikia valandą virti. Pašildo ir atneša“, – pečiais gūžteli jis.

Ispanijoje vyras aštuonkojį perka turguje, tačiau Lietuvoje gyvį galima įsigyti ir šaldytą. „Iš pradžių labai bijojau, neįsivaizdavau, ką su juo daryti. O čia, pasirodo, ne baisu, o paprasta, kad net baisu“, – juokiasi jis.

Nusipirkus aštuonkojį, pirmiausia reikia pasižiūrėti, ar išvalyta jo galva. Dažniausiai ji būna išvalyta, tad belieka gyvį švariai nuplauti, atidžiai išvalyti čiuptuvus, išimti iš galvos du lyg plastikinius „dantukus“. „Man visada baisu – aštuonkojo akys. Jas reikia išimti, bet man jos primena žmogaus akis. Verdu su akimis, bet tos vietos nevalgau“, – paaiškina.

Į didelį indą reikia pripilti vandens, įmesti pipirų, česnako, svogūną, gvazdikelį. Jokiu būdu neberti druskos, bet būtinai į verdantį vandenį įpilti apie pusę stiklinės – 80 g – balzaminio acto. „Tai pagrindinis minkštiklis. Virsite be acto – valgysite trintuką“, – šypteli.

Antra aštuonkojo ruošimo paslaptis – šoko terapija. „Reikia įkišti kumštį į aštuonkojo galvą, pakelti gyvį virš puodo ir akimirkai panardinti jo kojas į verdantį vandenį. Ištraukus procedūrą pakartoti dar du kartus. Aštuonkojo kojos išsiraito, susitraukia, tada jau jį galima įdėti virti visą.

Po valandos būtina peiliu patikrinti, ar aštuonkojis pakankamai minkštas. Jei minkštas, galima pasiruošti jį kepti – nupjaustyti kojas nuo galvos.

Į keptuvę įpylus sezamo aliejaus, pakepinti svogūną, imbierą, pipirą ir įdėtas aštuonkojo kojas apkepti iš abiejų pusių. Bekepant suberti pjaustytą česnaką ir tik tada apibarstyti druska. „Apkeptą pusę vieni aptepa medumi, o aš pasirinkau japonišką „Teriyaki“ padažą. Jis ir saldus, ir aštrus – ko man ir reikia“, – kalba vyras.

Pasak Vidūno, keturiems žmonėms pavalgyti reikia maždaug 2,5 kg svorio aštuonkojo. Kiekvienam bus po dvi kojas, o galvą galima pasilikti kitai dienai – ji skani ir šalta.

Į lėkštes šalia kepto aštuonkojo Vidūnas deda orkaitėje keptų bulvių ir batatų. Bulvės ir batatai turi būti supjaustyti griežinėliais, aplieti grietinėle ir išmaišyti su tarkuotu sūriu, druska. Kepti reikia apie 20 min., prieš tai patiekalo viršų užtarkavus dviem muskato riešutais.

„Aštuonkojis – ne lašiniai, sočiai nepavalgysi, bet pasimėgauti galima“, – šypteli Vidūnas.