Vidmantas Šimkūnas SJ: „Nebūtinai viskas turi būti lengva“

Rugsėjo 21 d. Kražiuose (Kelmės r.) rinksis Jėzaus draugijos nariai ir jų bičiuliai – čia vyks Jėzuitų šeimos šventė. Kražiai pasirinkti neatsitiktinai – būtent čia prieš keturis šimtmečius (1616 m.) ėmė veikti jėzuitų kolegija. Lietuvos ir Latvijos provincijolas kun. Vidmantas Šimkūnas SJ, kviesdamas bičiulius į šventę, prisimena savo ketverius gyvenimo metus, atiduotus Šiauliams, bei dalijasi, kokie ženklai Lietuvoje liudys, kad jėzuitai čia darbuojasi jau 450 metų.

„Tai – Dievo misija“

– Rudenį visos Lietuvos, o ir kitų šalių jėzuitai, jų bičiuliai skubės į Kražius, kur vyks didelė šventė.

– Besiruošdami Jėzuitų šeimos šventei, lankėmės Kražiuose, kalbėjomės su klebonu, tarėmės su
M. K. Sarbievijaus kultūros centro direktore bei su Kražių Ž. Liauksmino gimnazijos direktore. Jei oras bus geras, kultūros centro kieme bus aukojamos šv. Mišios, vyks įvairių jėzuitų misijoje dalyvaujančių grupių prisistatymo mugė, ekskursiją po miestelį ves gimnazijos mokiniai – gidai. Tuomet rengiamos vaišės su jėzuitiškais patiekalais, žemaičių edukacinės grupės programa. Planuojame, kad atvyks 200–300 svečių iš Lietuvos ir Latvijos.

– Lietuvoje gyvena vos 30 Jėzaus draugijos narių, tačiau gebate nuveikti daug: Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija vadovauja gimnazijoms Kaune ir Vilniuje, mokyklai Šiauliuose, tarnauja Šiaulių Šv. Ignaco, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero, Vilniuje – Šv. Jonų ir Šv. Kazimiero bažnyčiose, Pal. Jurgio Matulaičio Misijoje Lemonte (JAV), dirba Latvijoje, veda ignaciškas rekolekcijas, bendradarbiauja su kitais, atliekančiais tarnystes bažnyčioje. Kaip viską suspėjate?

– Aktyviai dirba gal 18 jėzuitų. Kaune šalia dirbančių jėzuitų gyvena ir mūsų seneliai, šeši jėzuitai studijuoja užsienyje. Kai kurie jėzuitai aktyviai dirba, nors jiems jau daugiau nei 80 metų. Be mūsų bendradarbių nieko nepavyktų. Jų yra apie 200, bet jeigu mūsų bendradarbiais laikytume ir grupelių bažnyčiose vadovus, jei suskaičiuotume mokyklų mokytojus, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narius, jėzuitų bičiulių suskaičiuotume žymiai daugiau.

Indijoje šiuo metu misionierių neturime, Afrikoje vieną turėjome, bet jis grįžo ir galbūt vėl išvažiuos. Vienas jėzuitas grįžo iš JAV, baigęs filosofijos studijas, dar vienas grįš iš Vokietijos, o kiti toliau studijuoja. Dar vienas jėzuitas yra misijoje Lemonte.

Galvojame, kad mūsų darbai – ne koks „uabas“, kuris siekia pelno. Tai – Dievo misija. Turime kukliai į savo veiklą žiūrėti, turime labiau tarnauti žmonėms ir kuo toliau, tuo labiau turėsime susitelkti. Apimti mažiau veiklos sričių, bet giliau. O kitus žmones vis kviečiu prisidėti prie mūsų darbų ne todėl, kad tie darbai yra jėzuitų, o todėl, kad jie geri ir prasmingi.

Jubiliejiniams metams – renginiai, filmas, knyga

– LR Vyriausybė patvirtino Jėzuitų misijos Lietuvoje jubiliejaus minėjimo planą. Kokie ženklai ir įvykiai jau supažindino visuomenę su jėzuitų istorija, veikla, kultūros paveldu ir indėliu į Lietuvos švietimą bei mokslą?

– Buvo numatyta sukurti vaizdo klipą, kuris nuolat būtų rodomas per nacionalinę televiziją. Norėjome vaizdo klipo anksčiau, bet džiaugiamės, kad jis pasirodė vasarą. Be to, kuriamas dokumentinis filmas. Kūrybinė grupė netrukus išvyks filmuoti į Romą, galbūt ir į Ispaniją. Taip pat yra kuriamas interaktyvus žemėlapis, kuriame bus pažymėtos jėzuitų veiklos vietos – regis, 52 objektai. Taip pat yra sudaromas jėzuitų architektūrinio paveldo katalogas-knyga.

Jubiliejinių metų renginių buvo nuo pat sausio 6-osios visose mūsų bažnyčiose, taip pat Lemonte, Pal. J. Matulaičio misijoje. Kiti renginiai – konferencijos, protų mūšiai, alumnų suvažiavimas, „Magis“ bėgimas. Planuojame surengti teatrų festivalį, o jubiliejinius metus uždarysime chorų švente. Rugsėjo 29 d.
Čikagoje lietuvių Jaunimo centre, kurio vienas kūrėjų yra t. J. Borevičius SJ,
taip pat vyks jubiliejinių metų uždarymo šventė. Ten bus atidaryta dalis
A. Saulaičio SJ parodos „Misijų stotelės“ ir kt.

„Mes, jėzuitai, dažnai iškeliaujame“

–1999–2003 m. dirbote Šiauliuose. Kokių prisiminimų sukaupėte?

– Kai Šiauliuose buvo įkurtas jėzuitų naujokynas, t. Aldonas Gudaitis SJ
buvo jo magistras, o aš buvau padėjėjas. Šiauliuose gyveno du broliai jėzuitai, taip pat tėvas Anicetas Tamošaitis SJ kurį laiką buvo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius, tad naujokynas įkurtas ne tuščioje vietoje. Pastatą padėjo pastatyti Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos provincijos. Reikėjo antrą aukštą pastatyti, jie finansiškai parėmė.

Pirmas bažnytinis įspūdis Šiauliuose – visą naktį šventėme Velyknaktį. Tai buvo naujas dalykas, aplinkui niekas to nedarė. Ir susibūrė ratas draugų, nauja karta, kurie suformavo bažnyčios branduolį.

O Šiauliai tuo metu buvo dar sovietinio palikimo, kaip aš sakydavau, „švento Nuklono bažnyčia“. Turguje buvo galima rasti radiotechnikos detalių, kurios kažkada išneštos iš karinių gamyklų. Pačiame mieste pasigedau studentų poveikio miesto jaunimo kultūrai. Vilniaus gatvėje dominavo treningais vilkintys jaunuoliai ir merginos. Man norėjosi daugiau studentų, įvairovės, laisvės, nepasidavimo turgaus stereotipams. Atvažiavau į Šiaulius iš universitetinio miesto Insbruko (Austrija), kuriame studijavau ir kur buvo apie 60 tūkst. studentų su visais darbuotojais, o mieste – apie 120 tūkst. gyventojų. Studentai ten buvo labiau matomi.

Kai dirbau Šiauliuose, buvo „Pietinia kronikų“ laikas. Mezgimai, verslai be mokesčių. Žmonės buvo netekę darbo vietų, uždarius gamyklas, tad jų nuotaika buvo prasta, jie nebuvo linksmi arba mažiau linksmi nei kitur, emigruoti tuo metu dar negalėjo. Atrodė, kad reikia mieste kažko šviesesnio.

– O kaip žmonių nuotaikos pakito per ketverius metus?

– Bažnyčioje šv. Mišiose ėmė giedoti vaikų ansamblis „Rokoko“. Jie net psalmių kompaktinę plokštelę išleido. O kai ateina vaikai, ateina ir jų tėvai, močiutės, ir tos gyvybės padaugėjo. Naujokyno pastate pradėjo vykti rekolekcijos, į kurias atvykdavo žmonių ne tik iš Šiaulių, bet ir kitų miestų. Vieta, kurioje buvo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia, tapo dvasingumo oaze. Ir B. Andruškos mokykla taip pat įnešė gyvybės.

Aplinkiniai žmonės pradžioje galvojo, kad sodas yra jų. Jie sodo neprižiūrėjo, bet žaisdavo, ateidavo derliaus. Kai pradėjome sodą prižiūrėti, kartais ir nemalonių dalykų nutikdavo. Nebuvo gaila obuolių, bet išlaužytų šakų, tvorų. O sodas buvo pasodintas jėzuito brolio Jono Minialgos, kuris dirbo Šiaulių katedros zakristijonu. Labai šviesus žmogus buvo.

Po dešimties metų naujokynas buvo uždarytas, nes beliko du naujokai. Bendruomenė buvo per maža, jie negalėjo gauti pilnos patirties, kuri būdinga naujokyne. Kandidatus į Jėzaus draugiją, kurie mokėjo vokiečių kalbą, siuntėme į Vokietiją, o kurie mokėjo anglų – į Birmingamą (Anglija).

– Nebuvo gaila palikti Šiaulių?

– Aišku, sentimentų atsiranda, ryšių su žmonėmis, bet mes, jėzuitai, dažnai iškeliaujame. Prieš tai dirbau Klaipėdoje, nebuvo pirmas kartas, kai reikia palikti sielovados vietą. Gera užsukti ir į Šiaulius, dar vis yra žmonių, kurie prisimena. Išvykau iš pradžių į Kauną, o paskui į Austriją doktorantūros studijoms (V. Šimkūnas
1999 m. Insbruke įgijo teologijos licenciato laipsnį, o 2008 m. apgynė teologijos daktaro disertaciją, –
aut. past.).

„Mane tai užgrūdino“

– Kaip prasidėjo jūsų kelias Jėzaus draugijos link? Gimėte penkių vaikų šeimoje, o tuo metu buvo sovietmetis...

– Aktyviai dalyvavau parapijos gyvenime, mano trys pusbroliai buvo kunigai, kažkuriuo metu pagalvojau, kad norėčiau būti kunigu. Grįžęs iš kariuomenės, kai norėjau stoti į kunigų seminariją, KGB norėjo mane užverbuoti, kad būčiau jų informatorius. Nesutikau, todėl manęs nepriėmė. Tada trejus metus studijavau pogrindinėje seminarijoje, įstojau ir į jėzuitų naujokyną. O kai jau leido studijuoti, vėl iš naujo pradėjau studijas ir baigiau seminariją, jau gyvendamas Kauno jėzuitų namuose, būdamas Jėzaus draugijos narys.

– Kalbėtis su kagėbistais buvo nelengva...

– Nelengva. Ir kariuomenėje turėjau tokių pokalbių, bet kai kurių niuansų, sunkesnių psichologiškai, nenoriu sakyti. Kas susidūrė – žino, kaip sovietinė sistema traumavo žmones. Bet mane tai užgrūdino. Kai esi jaunas žmogus ir trejus metus nepriima į kunigų seminariją, imi galvoti, kad gal Dievas nenori, kad taptum kunigu. Bet kai viską pereini, supranti, kad gerų dalykų per tą laiką išmokai. Ir kai man jaunuolis sako, kad jam nepavyko,
neįstojo ar neišlaikė egzamino iš pirmo karto, atsakau, kad yra žmonių, kurie penkerius, aš trejus, metus neįstojo į kunigų seminariją. Todėl galima pabandyti dar kartą. Tai ne tragedija ir ne pasaulio pabaiga, jei nepavyko iš pirmo karto. Norisi jaunesnės kartos atsparumo, kad jie nenuleistų rankų, neatsisakytų svajonių, idėjų, plano. Nebūtinai viskas turi būti lengva.

– Nuo praėjusių metų sausio esate paskirtas vadovauti Latvijos ir Lietuvos provincijai. Koks jūsų darbas, ar jame yra sielovadinio darbo, ar daugiau biurokratinio?

– Esu dar ir Šv. Jonų bažnyčios rektorius, tad sielovadinio darbo turiu. Dar dėsčiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Dėstau Muzikos ir teatro akademijoje, tad ryšio su žmonėmis yra. Nesu toks populiarus rekolekcijų vedėjas, kaip kiti mūsų broliai, man labiau rūpi akademinis, švietėjiškas darbas, bet misija ta pati.

O provincijolo darbo kryptys yra dvi – provincijoje ir tarp provincijų. Provincijoje esi atsakingas už viską: žmones, paskyrimus, planavimą, strategiją, finansus, kontraktus, sutartis ir pan. Tariamės su patarėjais įvairiais klausimais, bet sprendimą priima provincijolas.

Ir šalia to yra toks jėzuitų terminas cura personalis. Tai reiškia – rūpestis ar dėmesys kiekvienam. Turi skirti laiko kiekvienam jėzuitui, jį išklausyti, pasikalbėti, aplankyti kiekvieną apaštalinę sritį – bažnyčią, mokyklą.

Taip pat mano darbas – ryšiai su kitomis provincijomis ir Roma. Ypač dabar, kai steigiama nauja Europos centro provincija. Šveicarija, Vokietija, Austrija ir Lietuva bus viena provincija. Kas du mėnesius tenka posėdžiauti kartu su kitais provincijolais. Yra devynių žmonių darbo grupė – iš kiekvienos provincijos atvyksta provincijolas su savo patarėju. Darbas intensyvus, po posėdžių būna ir namų darbų skirta.

O Romoje yra mūsų tėvas generolas, kuriam kasmet reikia pateikti ataskaitą apie provinciją. Tenka ir į Romą nuvykti. Visada patiriu tėvo generolo didelę pagalbą ir tėvišką palaikymą. Tėvas generolas visą Jėzaus draugiją valdo per provincijolus. Jokių kitų tarpininkų nėra.