Vidinis traumos pasaulis – kaip archetipiniai gynybos mechanizmai padeda įveikti potrauminį stresą

Donaldas Kalschedas – klinikinis psichologas ir C. G. Jungo analitinės krypties psichoterapeutas, dėsto JAV universitetuose. Jo mokslinių tyrimų laukas – ankstyvosios trauminės patirtys, vidinė savisaugos sistema ir archetipiniai gynybos mechanizmai, kurie padeda susidoroti su trauminiu stresu.

Psichologinės literatūros skaitytojams leidykla VAGA pakartotinai išleido garsiausią Donaldo Kalschedo knygą „Vidinis traumos pasaulis“.

„Ši knyga yra apie vidinį traumos pasaulį, koks jis man atsiskleidė per sapnus, fantazijas ir psichoanalizės vyksme dalyvaujančių pacientų pastangas. Gilindamasis į vidinį traumos pasaulį tikiuosi parodyti, kaip žmogaus psichika atsiliepia į žalojančius gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, kas vyksta vidiniame pasaulyje, kai išoriniame gyventi tampa nepakeliama? Ką sapnai mums sako apie vidinius psichikos objektų vaizdinius? Ir kaip tie vidiniai objektai atsveria tragišką patirtį su išoriniais objektais? Kokie pasąmoninių fantazijų modeliai traumos aukai suteikia vidinę prasmę, kai sukrečiantys įvykiai visiškai sunaikina išorinę? Ir, galiausiai, ką tie vidiniai vaizdiniai ir fantazijos kūriniai byloja mums apie stebuklingą gyvenimą gelbstinčią gynybą, leidžiančią išgyventi žmogaus dvasiai, kai grėsmę jai ima kelti griaunamoji traumos galia? Pamėginsiu atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

Žodžiu „trauma“ vadinsiu patirtį, sukeliančią vaikui nepakeliamą psichologinį skausmą ar nerimą. „Nepakeliama“ patirtis yra tokia, nuo kurios neapsaugo įprastos gynybos priemonės, Freudo vadinamos „apsauga nuo dirgiklių“. Tokia didžiulė trauma gali būti ūmi ir gniuždanti, kaip šiuolaikinėje literatūroje dažnai aprašomas vaikų išnaudojimas, arba ilgalaikė, pavyzdžiui, priklausomybės poreikio nepatenkinimas, kuris gali pražūtingai paveikti vaiko raidą,“ – apie knygą kalba autorius.

Sapnai, fantazijos ir pasakos knygoje „Vidinis traumos pasaulis“ tampa esminiu raktu, kuriuo psichologas atrakina giliausius pasąmonės užkaborius. Kai išorėje gyventi tampa per sunku – mūsų sapnai pademonstruoja neįtikėtiną galią sutramdyti negailestingą skausmą tam, kad galėtume išgyventi ir prisitaikyti po gniuždančių įvykių.

Remdamasis psichoanalizės korifėjų C. G. Jungo ir Z. Freudo įžvalgomis, knygos autorius pristato savo tyrinėjimų atradimus apie apsaugantį archetipinį sapnų bei pasakų pradą, būdingą kiekvieno iš mūsų pasąmonei.

„Jei traumos poveikį psichikai nagrinėsime atsižvelgdami ir į išorinius traumuojančius įvykius, ir į sapnus bei kitus spontaniškus vaizduotės kūrinius, kurie iškyla kaip atsakas į išorinę traumą, atrasime įstabių mitopoetinių vaizdinių, sudarančių „vidinį traumos pasaulį“. Jie nepaprastai jaudino ir Freudą, ir Jungą, bet jų simbolių aiškinimai nebetenkina daugelio šiuolaikinių psichoterapeutų, taip pat ir šios knygos autoriaus. Todėl tolesniuose puslapiuose rasite naują su traumomis susijusių fantazijų aiškinimą, jame derės ir Freudo, ir Jungo idėjų elementai. Šis aiškinimas daugiausia remiasi sapnais, pacientų regėtais iškart po traumuojančio įvykio. Kruopštus tokių sapnų tyrinėjimas leido iškelti hipotezę, kad su trauma susijusi archajinė gynyba yra personifikuota, jai būdingas archetipinis demono vaizdinys. Kitaip tariant, su trauma susijusi sapnų simbolika piešia archajinių gynybinių psichikos veiksmų autoportretą,“ – teigia psichoterapeutas.

„Vidinis traumos pasaulis“ – išsami ir įtraukianti studija apie tai, kaip mūsų vidus geba saugoti savastį, kurią pažeidžia skausmingi išgyvenimai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Moteris, kuri gyveno mėnulyje

Religinio matmens atradimas pasąmoninėse fantazijose ir jo santykis su trauma yra įdomi psichoanalizės istorijos dalis. Ypač Jungą sudomino vienos traumuotos pacientės fantazija, ištrauka iš slaptos dramos, kurioje ji gyveno Mėnulyje ir stengėsi išgelbėti vaikus nuo kraštui grasinusio sparnuoto vampyro. Jungas visiškai pagydė šią pacientę nuo psichozės. Gydymo metu dėl perkėlimo jam pačiam teko tapti archetipiniu vaizdiniu – pacientės mylimuoju demonu, pagrindiniu fantazijų veikėju. Šiame personaže Jungas įžvelgė psichikos siekį gelbėti, kuris, regis, pranoko siaurą Freudo požiūrį, kad priežastis slypi seksualiniuose noruose arba svajonėse.

Kai susipažino su Jungu, moteriai buvo septyniolika, ji buvo ištikta katatonijos. Jos išsilavinimas buvo menkas, ji ničnieko neišmanė apie mitologiją. Prieš dvejus metus ją buvo suvedžiojęs vyresnysis brolis, o vėliau išprievartavo mokyklos draugas. Šie trauminiai įvykiai suskaldė jos psichiką ir moteris visiškai užsisklendė, bendravo tik su piktu sarginiu kaimynų šunimi. Apimtas nevilties brolis atvedė ją pas Jungą ir davė jam carte blanche daryti viską, kas tik įmanoma, kad tik jai pagerėtų, netgi nepaisyti akivaizdžios savižudybės rizikos. Kai Jungas pirmą kartą ją pamatė, ji nekalbėjo, nenorėjo valgyti ir girdėdavo balsus. Jungas aprašo jos išvaizdą:

Jos rankos buvo šaltos ir melsvos, veidas išmuštas violetinėmis dėmėmis, vyzdžiai išsiplėtę, silpnai reaguojantys į šviesą. Paguldžiau ją į netoliese esančią sanatoriją ir iš ten ji kasdien būdavo atvežama valandos trukmės konsultacijai. Nuolat kartodamas klausimus po kelių savaičių konsultacijos pabaigoje jau ištraukdavau iš jos kelis pakuždom ištartus žodžius. Kai ji prabildavo, vyzdžiai susitraukdavo, violetinės dėmės išnykdavo, rankos sušildavo ir tapdavo įprastos spalvos. Galiausiai ji ėmė šnekėti – iš pradžių nuolat strigdama – ir išpasakojo man savo psichozės turinį. Iš jos išgirdau ilgą ir sudėtingą mitą, jos gyvenimo Mėnulyje aprašymą – ji buvo mėnuliečių gelbėtoja. Mėnulio ryšys su pamišimu, kaip ir daugelis kitų mitinių jos istorijos motyvų, jai buvo nežinomi. (Jung, 1958, par. 571)

Štai fantazija, kurią ji galų gale papasakojo Jungui

Ji gyvenusi Mėnulyje. Šis esą apgyvendintas, tačiau pradžioje ji matė tik vyrus. Tie iš karto ją paėmė su savimi ir nusivedė į požeminį būstą, kur slėpėsi jų žmonos ir vaikai. Pasirodo, aukštuose Mėnulio kalnuose siautėjo vampyras, kuris grobdavo moteris ir vaikus, o po to juos nužudydavo. Visiems Mėnulio gyventojams grėsė išnykimas. Tai ir buvo priežastis, kodėl moterys gyveno po žeme.

Mano pacientė nutarė padėti Mėnulio gyventojams ir pasiryžo sunaikinti vampyrą. Po ilgų pasiruošimų ji užlipo į tam tikslui pastatyto bokšto aikštelę ir ėmė ten laukti vampyro. Praėjus keletui naktų mergaitė galiausiai pamatė jį, atskrendantį iš toli lyg kokį juodą paukštį. Ji paėmė ilgą aukojimo peilį, paslėpė jį savo drabužiuose ir laukė vampyro atvykstant. Netikėtai išvydo jį stovint priešais save. Jis turėjo keletą porų sparnų. Jie dengė vampyro veidą ir visą kūną taip, kad ji regėjo tik plunksnas. Ją apėmė nuostaba, ir iš smalsumo ji panoro sužinoti, kaip šis žmogėdra atrodo. Ji prisiartino prie jo, rankoje gniauždama peilį. Staiga išsiskleidė sparnai ir priešais ją pasirodė nežemiškai gražus vyras. Savo sparnais jis pagriebė ją ir suspaudė geležiniuose gniaužtuose taip, kad ji nebegalėjo naudotis peiliu. Be to, mergaitę taip pakerėjo vampyro žvilgsnis, kad ji vis tiek nebūtų radusi jėgų jam smogti. Jis atplėšė ją nuo žemės ir nusinešė. (Jung, 2010, p. 186)

Išpasakojusi Jungui savo istoriją pacientė vėl galėjo kalbėti be trikdžių, bet, išdavusi savo paslaptį, staiga suvokė nebegalinti grįžti į Mėnulį. Ji vėl smarkiai pamišo ir turėjo gulėti ligoninėje, kol katatonija atlėgo. Po dviejų mėnesių ji galėjo grįžti į sanatoriją ir tęsti psichoanalizę. Pasak Jungo, ji pamažu suprato, kad turės gyventi Žemėje. Ji nebegalėjo grįžti į Mėnulį. „Netekusi vilties ji ėmė priešintis šiai neišvengiamybei ir jos padariniams“, pasidavė demonui ir buvo paguldyta į ligoninę. „Šis pasaulis yra negražus – kalbėjo ji, – o Mėnulis yra nuostabus ir gyvenimas ten pilnas prasmės...“ (Jung, 2010, p. 186–187).

Vidinis traumos pasaulis, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, leidykla VAGA, 2022.

Reklama