Vidinis savikritikas nutyla ant laimėtojų pakylos

46-erių šiaulietį Vitalijų Smackį apibūdinti žodžiais kultūrizmo treneris būtų netikslu. Dėl plačios veiklos jam labiau tiktų – tikslų treneris. Nors sportą ir mitybą jis laiko nuolatine sveikos gyvensenos būtinybe, sutinka pasidalyti patarimais artėjančių švenčių laikotarpiui bei pasyviam žiemos sezonui.

Čempionas

Beveik trijų dešimtmečių klasikinio kultūrizmo trenerio ir dešimtmečio sportininko karjeroje yra gausybė Europos ir pasaulio laimėjimų, kurių diplomus būtų galima vartyti kaip katalogą. Tačiau Vitalijus, nors jau yra laikomas sporto veteranu, ir toliau kelia sau ambicingus tikslus ir kantriai jų siekia.

Paskutinėse varžybose spalio viduryje „NAC Baltic Bodybuilding Championship 2022“ V. Smackis užėmė dvi pirmąsias vietas skirtingose kategorijose. Jam tai ne šiaip prizinių vietų statistika. Varžosi jis su kitais, bet tikslas – pralenkti patį save.

„Prieš šešerius metus tose varžybose buvau antras. Tad mano tikslas buvo dalyvauti jose ir būti pirmam. Dar prieš dvi savaites Lietuvos varžybose – tai buvo mano bandymas realizuoti save tose kategorijose, kuriose niekada nebuvau dalyvavęs. Ten irgi visose kategorijose ir absoliučiai buvau pirmas. Čia toks įvertinimas-meduolis. Kai 46 metų žmogus stovi šalia 20-mečių ir yra laimėtojas – pats geriausias įvertinimas“, – apie du ką tik laimėtus Lietuvos ir Baltijos kultūrizmo čempionatus sako vyras.

Vitalijus ruošiasi varžyboms taip, kad jose užimtų ne šiaip prizinę, bet pirmąją vietą. Jo didžiausias iššūkis – vidinis savikritikas – nutyla tik tada, kai, būdamas ant laimėtojų pakylos, supranta padaręs maksimumą to, ką galėjo.

Didžiausiu savo pasiekimu vyras laiko Franko Kolumbo taurę, kurią kaip absoliutus prizininkas laimėjo būdamas 35-erių. „Baigsiu karjerą tada, kai išsemsiu save. Bet kol kas tikslų dar turiu“, – sako Vitalijus, pridurdamas, kad dar norėtų dalyvauti Amerikoje „Arnold Classic“ varžybose.

Tikslų treneris

Vitalijus pripažįsta, kad didžiausią gyvenimo džiaugsmą jam teikia darbas. Todėl jis dirba po 12–14 valandų per dieną. Būti treneriu svajojo nuo 12 metų, o karjeros pradžioje ėmė galvoti plačiau: svarbu nei tik treniruokliai ir svarmenys.

„Treneris negali būti vien raumenų treneris. Tai per siaura kryptis, nes žmonės yra skirtingi ir skirtingų poreikių. Buvau pradėjęs studijuoti kineziterapiją, o po ketverių metų darbo visiškai žvilgsnį nukreipiau į sveikatinimą, atstatymą, balansą. Jei žiūrėtume iš trenerio, kaip verslininko, pusės, didžioji žmonių dalis yra ta, kuriai reikia pagalbos. Todėl ši sritis turi būti išplėtota nuo trenerio iki dietologo, terapeuto“, – paaiškina Vitalijus.

Vitalijui smagiausias pasiekimas darbe – žmonių reakcijos, gera savijauta, judesiai be skausmo.

„Sudaryti programą, treniruoti – būtų paprasta. O man nepatinka paprastai. Tampi toks lyg apsauginis – atėjai, atsistojai šalia, atidirbai ir išėjai. O man patinka padėti žmogui nuo pradžių iki galo: pasiimti žmogų sužalotą ar po traumų ir paruošti jį taip, kad jis galėtų grįžti į normalią gyvenimo rutiną, vėl pradėtų sportuoti ar net grįžti į profesionalų sportą“, – asmens tikslas tampa jo darbo tikslu.

Vitalijaus praktikoje buvo skausmų kankinama 156 kilogramus sverianti moteris, kuriai jis iškėlė tikslą – šokti su aukštakulniais.

„Ji sakė: „Oi, niekada taip nebus“, nes nebe tos konstitucijos žmogus yra. Ir buvo viskas: buvo aukštakulniai, buvo šokiai ir jai viskas buvo gerai. Tai yra mano įvertinimas. Amžius ir svoris – ne riba. Svarbiausia yra kantrybė. Tiems, kas turi neribotą kantrybę, pasiekiama viskas“, – neįtikėtina istorija dalijasi Vitalijus.

Nuolatinis mokymasis

Tai, ką moka ir žino dabar, V. Smackiui teko kaupti ilgai, net ir dabar šis procesas tęsiasi: kiekvienas naujas žmogus – jo mokytojas: „Reikia labai daug žinių, jei nori padėti. Nes kiekvienas žmogus ateina skirtingas ir lyg ant tuščio lapo reikia jį nupiešti, sutvarkyti, ištampyti. Ir su kiekvienu žmogumi aš ką nors naujo išmokstu.“

Vitalijus dalyvauja kolegų rengiamuose seminaruose ir pats juos veda. Lietuvoje jis yra paruošęs 22 trenerius, su kuriais dirbo individualiai.

„Lietuvoje trenerių mokymai yra skurdūs. Labai. Visų pirma man pagrindą davė kineziterapijos studijos, o visa kita – seminarai rusų kalba, anglų kalba, knygos. Jei reikia kokiai konkrečiai paslaugai žinių, šios informacijos nepakanka, ją reikia susirankioti ir dar kiekvieną informaciją, kurią rašo kineziterapeutas ar kitas specialistas, reikia tikrinti, įvertinti, ar tai tinkamas variantas konkrečiam žmogui“, – sako jis.

Trenerių trūksta, o gerų vienetai

V. Smackis, važinėdamas į seminarus, dalyvaudamas kitų treniruotėse, pastebi problemą: treneriai yra populiarūs ir reikalingi, nes jų tiesiog labai trūksta. Tad, pasiekus tam tikrą profesionalumo ribą, toliau plėstis, tobulintis ne visiems aktualu ar neapsimoka.

„Kiekvienam treneriui turbūt reikėtų pradėti nuo kineziterapeuto. Neturėtų žmogus pradėti dirbti treneriu vien todėl, kad gavo sertifikatą, išsikėlė tikslų, dalyvavo varžybose ir dabar gali mokyti žmones. Dažniausiai to neužtenka. Tokius aš vadinu sveikų žmonių treneriais“, – apie didžiąją dalį trenerių Lietuvoje sako V. Smackis.

Pasak jo, net parengti treneriai turi tam tikras knygines ribas: „Jie tiesiog buvo išmokyti dirbti: yra pratimai, technika ir tikslai, kuriems reikia tuos pratimus daryti. Tai yra siauras matymas. Jie neturi kineziterapijos, reabilitacijos, judesio fiziologijos žinių.“

Paklaustas, ar pats save laiko geru treneriu, Vitalijus sako, kad dar mokosi, dar nėra visiškai savimi patenkintas. Labiau jis save priskirtų prie teisingų trenerių, kurie nebijo pasakyti žmogui, kokios yra problemos, ką reikia daryti. Kitaip nieko nebus.

Kiek tokių trenerių dirba Lietuvos sporto klubuose? „Aš pažįstu keturis, kurie tikrai išmano savo darbą, su jais įdomu bendrauti, gera dirbti“, – atsako V. Smackis.

„Žibutės“ sporto klube

Per daug metų trenerio darbo sporto klube V. Smackis jau įprato prie klientų sezoniškumo – pavasarį plūsteli banga žmonių, norinčių pasitobulinti figūrą atviresnių rūbų sezonui. Jiems sportas – ne sveikos gyvensenos dalis, bet estetika. Jiems treneris yra sugalvojęs net švelnią pravardę.

„Aš juos vadinu „žibutėmis“: pasirodo tik pavasarį trumpam, o paskui ir vėl dingsta. O mano darbo principas ne toks. Aš labiau linkęs į sveikatinimą, į balansą: raumenų balansą, judesio balansą, kūno atstatymą.

Ateina žmogus ir sako: „Noriu numesti svorio, noriu priaugti svorio, noriu raumenų, noriu ryškaus preso...“ Bet aš visada einu savo keliu, pradžioje žiūriu, kas sutrikę: laikysena bloga, tvarkome laikyseną, atstatome raumenų balansą, o tada jau darome, ką mums reikia daryti. Kai kas tai priima, kai kam nepatinka, bet reikia daryti“, – apie sporto estetiką ir naudą sako V. Smackis.

Nekantraujantieji dėl rezultato nusileidžia, kai treneris paaiškina, kad nepavyks susikurti gražaus norimo kūno, kol nebus raumenų balanso, kai kurios raumenų grupės bus trumpos, negražios, nevisiškai išsivysčiusios.

Sportas – ne tabletė, o homeopatija

Pats pirmas dalykas, kurį treneris pastebi, tik žmogui įžengus į sporto salę, – laikysena, kurią ir reikia pirmiausia koreguoti: „Laikysena yra pagrindas. Nuo laikysenos priklauso judesys, taisyklingas žingsnis, eisena, visa raumenyno motorika. Nes nuo to prasideda visos problemos: ir nugaros, pečių, kelių skausmai.“

Išklausę daug informacijos ir gavę nurodymų, ką daryti, o ko ne, kai kurie nusivilia.

„Žmonės nori greito rezultato, o informaciją priima labai sunkiai, ypač tie, kuriems kas nors tik sakė, kad reikia. O tie, kurie ateina jau motyvuoti, iš reabilitacijos, nusiųsti gydytojų, labai gerai viską girdi, viską priima, viskas jiems tinka ir procesas būna greitesnis. Mes stebuklingos tabletės neturime. Aš sakau, kad čia kaip homeopatija, kai viskas vyksta lėtai, bet kryptingai“, – motyvacijos ir kantrybės svarbą pabrėžia treneris.