Videniškiuose minėta palaimintojo Mykolo Giedraičio diena

Kaip ir kasmet gegužės 4 d. Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje ir vienuolyno muziejuje buvo minima palaimintojo Mykolo Giedraičio diena. Bažnyčia ir vienuolyno namas – Atgailos kanauninkų (Baltųjų Augustinų) vienuolyno ansamblis – neseniai restauruotas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas, vienas žinomiausių Molėtų rajone. Minint palaimintojo Mykolo Giedraičio dieną buvo pristatyta ir Videniškių, kaip svarbaus kultūrinio bei dvasinio centro, istorinė reikšmė, šių dienų aktualijos. XVI–XVII amžiais Videniškių valdos priklausė kunigaikščiams Giedraičiams. Pirmoji medinė bažnyčia Videniškiuose pastatyta 1547-1549 m. Motiejaus Giedraičio rūpesčiu.

1617 m. Martynas Marcelijus Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. Nuo tada Videniškiai tapo šio ordino centru Lietuvoje. Čia gyveno provincijolas, o vėliau ir ordino generolas. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla, špitolė, bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Vienuolyno namas statytas XVI a. pab.–XVII a. pr. 1631 m. prie bažnyčios pristatyta koplyčia su rūsiu, kuriame laidoti kunigaikščių Giedraičių šeimos nariai.

Šv. Mišias už palaimintąjį konsekravo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Po Mišių restauruotas Videniškių bažnyčioje saugotas XIX amžiaus stacijas visuomenei pristatė Molėtų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Tereza Šakienė (restauravo Jūratė ir Rimvydas Derkinčiai). Taip pat buvo pristatytas Palaimintojo Mykolo Giedraičio piligriminis kelias.

Šventės dalyviai susipažino ir su neseniai restauruota, Videniškių vienuolyne 1753 m. kunigo Mykolo Olševskio parašyta knyga „Broma, atwerta ing wiecznati“ (restauravo Kristina Lukoševičienė). Tai yra pirmasis originalus katalikų asketinės-mistinės literatūros veikalas lietuvių kalba, bene žinomiausias barokinės literatūros paminklas lietuvių raštijoje, tapęs senosios lietuvių raštijos paminklu.

Niekur kitur Lietuvoje tuo laikotarpiu niekas neparašė grožinės literatūros kūrinio – tik Videniškiuose. Susirinkusiems buvo pristatyta restauruota 1863 m. leista maldaknygė „Balsas balandėlės“ (restauravo Kristina Lukoševičienė), taip pat restauruotas 1816 m. „Naujojo Testamento“ leidimas (restauravo Daiva Juškienė). Tai buvo apskritai pirmasis „Naujojo Testamento“ leidimas lietuviškai. Jį išvertė iš kunigaikščių Giedraičių giminės kilęs Juozapas Anulfas Giedraitis (1757–1838). Vienuolyno muziejuje buvo pristatyta knyga “Videniškiai: kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant”. Minėtos knygos eksponuojamos Videniškių vienuolyno muziejuje (dirba antradieniais–sekmadieniais, 9–17 val.)

Apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį

Tiksli Mykolo Giedraičio gimimo data nežinoma. Manoma, jog jis gimė apie 1420–1425 metus ir nuo gimimo buvo neįgalus (vaikščiodavo remdamasis ramentu). Literatūroje yra užuominų apie tai, kad jis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus. Vyrauja nuomonė, kad jo gimtinė – Giedraičiai.

Tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjęs gimti Videniškiuose, senelio dvare. Tiksliai žinoma tik Palaimintojo mirties data – 1485 m. gegužės 4 d. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Mykolą Giedraitį pradėta laikyti palaimintuoju dar XVI šimtmetyje. Krokuvos vyskupija tuo laikotarpiu įvykdė kai kuriuos veiksmus, būdingus skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešam gerbimui.

Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje palaimintasis Mykolas ir šv. Kazimieras vaizduojami besimeldžiantys kartu, suklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas paveikslas, prie kurio melsdavosi pats palaimintasis. Šis paveikslas vadinamas „Giedraičio Madona“. Tik 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Nuo šios dienos Mykolas Giedraitis – palaimintasis.

Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą.

Šis noviciatą užbaigė jau Krokuvoje, čia davė vienuoliškus įžadus ir, apsistojęs prie Šv. Morkaus bažnyčios, gyveno ten iki mirties. Nors palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos universitete, jis gyveno kukliai ir pamaldžiai, ne ordino bendruomenės namuose, bet vienas, atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią.

Baltieji Augustinai

Baltuosius Augustinus į Lietuvą pakvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. Pirmieji vienuoliai lenkai ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, ypač skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bistryčioje, Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Videniškiuose, Panemunyje, Mykoliškėse, Skiemonyse, Jūžintuose, Kurkliuose, Salake, Papilyje, Kvetkuose, Suvainiškyje, Mioruose, Paberžėje (Vilniaus vyskupijoje) ir pačiame Vilniuje, Užupyje.

Atgailos kanauninkai kurį laiką darbavosi ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, tuo laikotarpiu, kai Jėzuitų ordinas buvo uždraustas. Lietuvoje iš viso veikė 18 Baltųjų Augustinų vienuolynų. XVI amžiuje vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Tuo metu Lenkijoje vienuolija išnyko ir veikė tik Lietuvoje. Ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.