Vėžys Karolį užklupo vos ketverių – mama pasidalino širdį veriančia jo istorija

Dažnas posakis, kad onkologinės ligos savo aukų nesirenka, yra teisingas – vėžiu susirgti gali ir visą gyvenimą sveikai maitinęsi žmonės, ir sėslų gyvenimo būdą mėgstantys asmenys, ir vaikai. Pastariesiems ši liga ypatingai sunkus išbandymas, o jų tėvams tenka stebėti, ko gero, skaudžiausią vaizdą – kaip jų sūnums ir dukterims tenka kentėti nepakeliamus skausmus ir izoliaciją nuo kitų vaikų, sako vėžį įveikusio Karolio mama.

Aušra Janevičienė sako, kad sužinojus, jog jos sūnui diagnozuotas vėžys, ištiko šokas ir neigimas – šią diagnozę visai šeimai buvo itin sunku suvokti.

„Karoliui tuo metu buvo 4 metai. Visi reikalingi tyrimai buvo atlikti per porą savaičių, o gydytojo žodžius, kad diagnozuotas pirmos stadijos piktybinis navikas, atsimenu lyg tai būtų buvę vakar. Jausmus, kuriuos patyrėme, sunku logiškai paaiškinti“, – sako ji.

Onkologinė liga, su kuria susidūrė pašnekovės šeima, buvo netipinė – per pastaruosius 10-imt metų ja Lietuvoje sirgo tik trys vaikai. Vienas jų išvyko gydytis į Vokietiją, antrasis kovą su liga pralaimėjo, trečiasis – Karolis. 

„Sūnui kepenyse išaugo auglys, kuris net vizualiai buvo matomas jo pilve. Visoje šioje situacijoje man, kaip mamai, labiausiai skaudu buvo matyti tai, kad skauda mano vaikui. Operacijos išvakarėse „paleidau“ visas neigiamas emocijas, nes žinojau, kad iš savo pusės padariau viską, ką galėjau“, – atvirauja mama.

Jos teigimu, vienas ryškiausių nuotaikų pokyčių įvyko po sūnui atliktos operacijos. Tuo metu mama sėdėjo šalia savo vaiko lovos, laukė, kol jis atsibus ir bandė atsikratyti visų neigiamų emocijų.

„Galvojau: už ką man? Ką blogo padariau, kad to nusipelniau? Tuo pat metu Karolis prabudo, vos pramerkęs akis ištarė, kaip mus visus myli, iš paskutinių jėgų atsisėdo ir mus apkabino. Visas tas sunkumas, kurį jaučiau iki tol, dingo. Tai suteikė neapsakomai daug džiaugsmo ir ramybės, iškart supratome, kad viskas bus gerai“, – teigia moteris.

Teko keisti įpročius

A. Janevičienė sako, kad chemoterapijos metu Karolis susidūrė su mitybos problemomis, kurios dažnos kiekvienam onkologiniam pacientui.

„Vaikai nenori valgyti net kai serga mums įprastomis ligomis, tad ką jau kalbėti apie onkologines ligas. Kiekvienas Karolio kąsnis mums būdavo tarsi didžiausias laimėjimas, net jeigu pavykdavo suvalgyti porą uogų ir šaukštelį jogurto. Tiesa, po chemoterapijos buvo tam tikras periodas, kuomet jis beveik nieko nevalgė ir buvo itin nusilpęs. Vėliau, kai savo istorija dalinomės su kitais žmonėmis, sužinojome, kad visi patiria tą patį ir džiaugiasi dalykais, kurie kitiems, su tuo nesusidūrusiems, gali pasirodyti mažiausiomis smulkmenomis“, – sako ji.

Gydytojai dietologai įspėja, kad vėžiu sergančiam vaikui, taip pat kaip bet kuriam kitam onkologinės ligos pacientui, ypatingai svarbi mityba. Jeigu susiduriama su apetito nebuvimu ir nenoru valgyti kieto maisto, suaugusiems bei vaikams nuo 3-ejų metų rekomenduojama vartoti medicininės paskirties gėrimus, kuriuose gausu omega-3 riebalų rūgščių ir baltymų. 

„Tuo metu gydytojas mums sakė, kad teks pakeisti savo įpročius, tačiau dar nelabai supratau, ką jis turėjo omenyje. Pavyzdžiui, chemoterapijos metu Karolis sėdėdavo ir žiūrėdavo pro langą, nes negalėdavo eiti į lauką. Sakydavo: „Mama, aš labai noriu pažaisti su kitais vaikais, gal galiu pastovėti toliau ir paprašyti, kad užsidengtų, jeigu čiaudės?“. Skaudu, kuomet vaikas tampa izoliuotas nuo draugų ir dėl tokių aplinkybių turi greičiau subręsti“, – prisimena pašnekovė.

Laimei, Karolis ligą įveikė – dabar jam 14-a metų, tačiau tą jaudulį ir stresą, kuris apimdavo įžengus į ligoninę anksčiau, jo mama jaučia dar ir dabar, atvykus sūnaus sveikatos patikrai.

„Ko gero, taip yra todėl, kad tenka grįžti į tą pačią aplinką ir vėl pajusti tas pačias emocijas, kurios buvo apėmusios gydant ligą. Net ir dabar, kiekvieną kartą, kai gydytojas sako tyrimo rezultatus, sulaikau kvėpavimą. Šią vasarą tyrimus atlikome kitoje ligoninėje – tai buvo pirmoji vasara, kuomet nepatyriau tų bauginančių emocijų, kurias jausdavau anksčiau“, – dalinasi ji.

Liga pakeitė požiūrį į gyvenimą

A. Janevičienė prisimena, kad susirgus sūnui kardinaliai pasikeitė visos jos gyvenimiškos vertybės.

„Dabar suprantu, kad ligą priėmiau ne taip, kaip turėčiau – tarsi bėgau nuo kitų, bijojau bendruomenių ir užsidariau savyje. Atrodo, kad kol artimas žmogus gydosi, turi būti stiprus. Iš tiesų jokio stiprumo nereikėjo, užtenka būti savimi, nes visos tos problemos, kurios buvo ignoruojamos, „išlenda“ tada, kai artimasis pasveiksta“, – sako ji.

Pašnekovės teigimu, žmogus turi suvokti, kad vienas asmuo kovoje niekada nebus karys. To ji išmoko nuvykusi į bendruomenę, kuri kasmet organizuoja onkologinių ligonių susirinkimus.

„Kitų žmonių išgyvenimai, požiūriai ir istorijos padėjo suprasti, kad nesame vieni. Tenka pasikalbėti su kitais tėvais, kurie susidūrė su šia liga. Yra tėvų, kurių jau antras vaikas suserga, tačiau jie vis tiek turi neapsakomai daug optimizmo. Anksčiau niekada nesuprasdavau skambaus posakio, kad reikia gyventi čia ir dabar bei mėgautis kiekviena akimirka, tačiau kai susirgo Karolis, visa tai jutau kiekvieną dieną. Tuo metu nežinodavau, kas bus rytoj, o apie tai, kas buvo vakar, jau nebegalvodavau. Ta liga išmokė visiškai kitaip žiūrėti į gyvenimą“, – pasakoja ji.

Paklausta, ką galėtų patarti kitiems, esantiems panašioje situacijoje, A. Janevičienė nedvejodama atsako – priimti tiek ligą, tiek savo emocijas.

„Nereikia viduje kovoti su savimi ir su supančia aplinka. Nesakau, kad nereikia planuoti ateities, tačiau šiai ligai reikia atsiduoti – kuo greičiau pavyks ją priimti, tuo bus lengviau patiems. Be to, lengviau bus ir po ligos įveikimo, kadangi tai taip pat pareikalauja daugybės emocijų“, – reziumuoja Karolio mama.