Vėžys išmokė nieko nebijoti

Kai moteris užsičiuopia guzelį krūtyje, siaubo, nežinios ir nevilties jausmai paralyžiuoja ir jos pačios, ir artimųjų gyvenimus. Bet dvi 63-ejų šiaulietės – Irma Katilienė ir Vida Adomaitienė, išgyvenusios operacijas ir varginantį gydymą, šiandien tik krizena: po patirto siaubo buvo priverstos peržvelgti gyvenimą, įkalintą pareigų, atsakomybių, skubėjimo, ir pagaliau liautis bijoti. „Ojė, perukus pamiršome atsinešti“, – juokiasi moterys, atviraudamos, kas labiausiai padėjo sveikti fiziškai ir dvasiškai.

Vėžio priežasčių ieškoti neverta

Šiandien Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikoje jau devintą kartą Rotary klubas „Harmonija“ dovanoja klinikos pacientams labdarą. Apie 3,5 tūkst. Eur skirti implantuojamoms venų sistemoms – portams – įsigyti. Tai reiškia, kad pacientams, besigydantiems Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikoje, portų sistema nekainuoja – ligoninė šias priemones perka dovanotomis lėšomis.

Kas tie portai? Tai po oda implantuojamos venų sistemos, kurios naudojamos įvairiems susirgimams gydyti. Jie apsaugo pacientų venas, nes sergantiesiems saugiai gali būti skiriamos didelio tūrio ir ilgo lašinimo infuzijos, o infekcijų rizika sumažėja minimaliai. Pacientai taip pat išvengia skausmingų ir dažnų dūrių į veną, venų sužalojimų.

V. Adomaitienė ištiesia rankas – ji venų nebeturi. Sudegė nuo chemijos. Operacija jai buvo atlikta prieš septynerius metus. Tada apie portus mažai tekalbėta, tad visi būtini vaistai, chemija lašinti tiesiai į rankų venas.

I. Katilienei pasisekė labiau – krūties vėžys operuotas prieš trejus metus, tad iki šiol dekoltė zonoje po oda ji turi portą. „Štai palieskite. Kapsulė vis dar mano kūne. Tik treji metai praėjo. Gali dar prireikti“, – sako žaviai nusišypsojusi šviesiaplaukė.

Vida, išgirdusi kolegės žodžius, išsyk apsiašaroja. Paskui nusijuokia ir sako esanti „bliuvė“. Kas tik jautriau – išsyk apsiverkia, susigraudina.

Irma visiškai kitokia. Niekada neverkia. „Sako, kad blogai, jei neverki, emocijas užspaudi. Juk, neišleidus emocijų, jos vėliau ir prasiveržia kokia nors pikta liga“, – svarsto ji.

Bet Vida nesutinka. Kodėl tada ji susirgo krūties vėžiu, jei emocijos ašaromis vis veržiasi ir veržiasi?

Gal moterys turėtų nusilenkti jos didenybei genetikai? Moterys atsako, kad genetika niekuo dėta. Jųdviejų mamos, taip pat vienmetės, vėžiu nesirgo. Vidos mama jau iškeliavusi, o Irmos dar gyva.

Galiausiai moterys sutaria – vėžio priežasčių ieškoti neverta. Tačiau abi mano, kad susirgo dėl nesibaigiančio streso. Kaipgi iki diagnozės „krūties vėžys“ jos gyveno?

Vidos istorija

„Vyliausi, kad man plaukai nenukris“, – nusijuokia Vida, dalį gyvenimo dirbusi mokytoja, vėliau – mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Moteris sako, kad, prieš susergant krūties vėžiu, jos 54-erių sesuo, kuri buvo metais vyresnė, mirė nuo kiaušidžių vėžio. Tada Vida labai išsigando, nes manė, kad turi vėžio geną.

„Neturiu – tyrimas tą parodė. Ir mano dukra, kuri dvi dukreles augina, tyrėsi. Nieko nerado“, – sako Vida.

Pedagogė vėžio diagnozę išgirdo netikėtai. Kaip ir privaloma mokytojams, kasmet tikrinosi sveikatą, pasidarė mamogramą. „Kartą laukiau patekti pas mamos šeimos gydytoją dėl jos sveikatos, o slaugytoja, mane pamačiusi, staigiai pasako, kad man gali būti vėžys, kad turiu registruotis į Onkologinį skyrių. Ir akurat“, – atvirauja Vida.

Stipriai moteriai, orientacininkei, Švedijoje, Danijoje dalyvavusiai veteranų varžybose, ima ir pasako, kad jai piktybinis auglys. Pirmadienį pasako, penktadienį operuoja. Ekstra.

„Apsipyliau ašaromis. Šokas man buvo. Buvome neseniai kolegę palaidoję, bet kad man taip gali būti, nė minties nebuvo“, – prisimena pedagogė, tęsdama, kad ne tiek baisu būna vėžio diagnozę išgirdusiam žmogui, kiek baisu artimiesiems...

Vida po žinios apie ligą buvo visiškai neadekvati. Po operacijos važiavo į sanatoriją, panikavo toliau, bet medikų ir likimo draugių žodžiai, humoro jausmas gydė: „Na ir kas, kad vėžys? Kas, kad nuslinks plaukai? Stilių pakeisi. Gyvenimą pakeisi, permąstysi.“

Ir permąstė. Nes dabar tik juokiasi, prisiminusi, kaip kartą, mikroautobusu bevažiuojant, pakeleivė netyčia jai nuo galvos peruką su visa skrybėle nutraukė... Ir pasimatė plika galva.

„Užsimaukšlinau kažkaip tą peruką, sėdžiu už vairuotojo ir verkiu. O šalia buvusi moteris ramina, kad niekas nematė, o jei ir pamatė, tai – na ir kas? Ar čia gėda, kad sergi?“ – šiandien šypsosi ji.

Moteris ilgai galvojo, kodėl ją pasirinko vėžys, ir rado atsakymą. „Septyneri metai be atostogų, sesės mirtis, mamos senatvinė demencija, tėvelio avarija, mamos mirtis, tėčio mirtis, o darbe nuolatinis stresas. Už daug ką mokykloje esi atsakingas, nes esi direktoriaus pavaduotojas ugdymui, neformaliojo švietimo skyriaus vedėjas.. Dirbi nuo 7 val. ryto iki 22 val. vakaro, jei vakarais būna mokykloje diskotekų, įvairių renginių, švenčių... Su tėvais, su vaikais problemos, auditai, akreditacijos, gimnazijos kūrimas, mokinių ir darbuotojų sauga ir sveikata, įvairūs projektai. Įtampa, nuolatinis stresas. Nebesuvoki, už ką atsakingas. Kai eidavau į darbą, net nepajusdavau, kad minu vietoje, aukštai keldama kelius. Kaustė nuolatinė baimė, kas dar šiandien blogo nutiks. Kai nelaimės šeimoje iš eilės pasipila, reikia išsiprašyti iš darbo, o negali. Visos ligos nuo streso“, – sako moteris, dabar jau niekur nebedirbanti. Iki pensijos liko pusė metų, tad šeima pasakė, kad visi išgyvens ir taip…

Irmos istorija

Irma šypsosi – neseniai apsilankė kirpykloje. Trumpų plaukų jaunatviška šukuosena – jos pirmoji šukuosena po plaukų nuslinkimo. Moteris apie pusmetį nešiojo peruką – brangų, pagamintą iš tikrų plaukų. Bet šiandien sako, kad gal ir nebūtinas tas perukas. Juk tiek gražių skarų yra, tiek būdų jas įmantriai susirišti išmoko.

Profesionali choreografė, besirūpinanti garbaus amžiaus mama ir neturinti vaikų, sako guzelį užsičiuopusi pati besimaudydama. „Labai neįprastoje vietoje – apačioje, po krūtimi. Gydytojas sakė, kad labai man pasisekė, nes šioje vietoje moterys užsičiuopia jau IV stadijos vėžį. O aš II stadijos jį „pagavau“. Per metus atsirado tarp planinių pasitikrinimų“, – sako ji.

Sėkme Irma vadina ir tai, kad chemiją jai gydytojai skyrė jau po penkių dienų. Auglys sumažėjo dvigubai, o tada po trijų mėnesių, 2017-ųjų balandį, moteris operuota.

„Man patiko toks staigus gydymas. Skyrė keturias chemoterapijas. O kai po operacijos vos akis atmerkiau, išvydau linksmas mane operavusio gydytojo akis ir išgirdau tylius žodžius: „Neišplitęs.“

Irma taip pat mano susirgusi nuo streso. Dirbo šokių mokytoja, ekonomiste, dirbo ir pašte. Ir vieną dieną neteko darbo, dar „subyrėjo“ mama. Nerimas, nežinia ir baimė dėl ateities taip sukrėtė, kad pasekmės greitai pasimatė.

Irma neslepia, kad, neturint vyro ir vaikų, labai nelengva pačiai savimi rūpintis, bet vėžys ją išmokė organizuotumo. Lankė kursus, kaip slaugyti artimą, ir nors buvo labai organizuota, sužinojo, kaip atskirti, kas šiandien yra svarbiausia, o ką galima atidėti.

„Griūni negyvas, kai per vieną dieną viską sieki padaryti. Nereikia taip savęs varginti“, – sako moteris, prisimindama ir neurologės patarimą liautis kovoti su savo vėžiu, o pabūti ramiai.

„Turi paspausti kitą mygtuką“

Irma ir Vida sutaria dėl vieno – niekada anksčiau nebūtų drįsusios kalbėti apie savo ligą. O dabar gali laisvai, nes nieko nebebijo, nes labai pasikeitė. Leidžia sau gyventi nebebėgdamos, nestresuodamos, besimėgaudamos kiekviena diena. Gali paprastai pasakyti „ne“, kai veikla nemiela.

„Mes lankome Šiaulių miesto moterų krūties patologijos asociaciją „Salvija“. Einame, nes būtina išsikalbėti, pasidalyti žiniomis ir baimėmis, paverkti. Kalbėjimas gydo. Asociaciją lanko 64 nariai, turime ir vieną vyrą, susirgusį krūties vėžiu“, – sako Irma.

Irmai ir Vidai operacijos metu buvo išpjauti tik navikai. Krūtys nepašalintos, bet moterys atvirauja, kad visiškai nebūtų išgyvenusios, jei ir nebeturėtų krūtų.

Svarbiausia, kad jų gyvenimai visiškai pasikeitė: lanko Trečiojo amžiaus universitetą, šokių pamokas, juoko terapiją, psichologų paskaitas, savanoriauja teisme, sportuoja.

„Mane labai įkvepia asociacijos narė Gražina, kuri sportuoja, lanko kvėpavimo pratimų užsiėmimus, haloterapiją ir niekada neliūdi“, – sako Irma.

O Vida antrina, kad savigaila jos nebekankina. Juk visi mirsime, vieni anksčiau, kiti vėliau. „Susirgus turi paspausti kitą mygtuką – ne gailėtis savęs, bet galvoti, kaip būti naudingam kaimynui, draugei, vaikams, anūkams. O tam turi kažką padaryti, turi keistis. Kai mylėsi save, šypsosiesi, ir kiti tave mylės, tau šypsosis“, – sako moteris