Veterinarijos gydytoja Sandra Čechovičienė: nesėkmė yra tik žingsnis link sėkmės

Sandra Čechovičienė – Elek­trė­nuose gimusi ir augusi, „Versmės“ gimnaziją prieš beveik dešimtmetį baigusi veterinarijos gydytoja, kuri dabar ne tik gyvūnus gydo klinikoje, tačiau ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete dėsto studentams. Visą laiką svajojusi apie mediciną, Sandra ne visai savo noru pasuko kita linkme ir dabar gydo gyvūnus, tačiau pati gydytoja sako, kad tai buvo labai geras gyvenimo posūkis, kurį ji pati įvertino ne iš karto. „Labai svarbu yra nebijoti iššūkių.

Jei gyvenimas duoda tau iššūkį, tai reikia priimti jį ištiestomis rankomis. Na, o jei nuo to iššūkio nusvilsi, tai ir gerai, nes reiškia, kad taip turėjo įvykti. Nes tie nusvylimai taip pat kažką gero atneša ateityje“,- sako Sandra Čechovičienė.

Sandra, kaip nusprendėte, kad norite būti veterinarijos gydytoja?
Tiesą pasakius, aš nenusprendžiau, kad noriu būti veterinare. Visą laiką norėjau studijuoti mediciną. Mano mama dirba ir dirbo ligoninėje. Prisimenu, kai mokiausi pradinėse klasėse, po pamokų eidavau pas mamą į darbą, sėdėdavau tokiame kambarėlyje, kur visi per­sirenginėdavo, ir ten ruošdavau namų darbus, bendraudavau su ligoniais, nuolat matydavau gydytojus. Mane visada labai žavėjo tie balti chalatai. Bet taip jau atsitiko, kad dvyliktoje klasėje pritrūko balų biologijos egzamine. Tada gydytojas Romas Sugintas mane pastūmėjo stoti į veterinariją. Jis iš karto sakė, kad medicina man nelabai tiks. Tada aš galvojau, kad tikrai nenoriu būti veterinare, bet neturėjau kito pasirinkimo, nes norėjau studijuoti. Įstojau studijuoti veterinarijos, bet šią specialybę pamilau tik trečiame kurse. Tada prasidėjo klinikiniai dalykai ir aš pamačiau, kad šis darbas toks pat svarbus, kaip ir žmonių gydytojų darbas. Aš supratau, kad gyvūnai serga tomis pačio­mis ligomis, jie gydomi labai panašiai, supratau, kad žmonės yra labai atsidavę gyvūnams ir pergyvena dėl jų taip, kaip ir dėl artimųjų. Dabar aš džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią kryptį. Man užteko pabūti vos vieną parą priėmime Kauno klinikose, kad suprasčiau, į kokią padėtį yra pastatyti jauni gydytojai. Vienam rezidentui yra paskiriamas labai didelis krūvis ir atsakomybė, pacientai atvyksta labai įvairūs, dažnai pyksta ant gydytojų. Aš tada supratau, iš kur kartais pas gydytojus atsiranda tas cinizmas, nes jie nuolat būna kančioje, jie mato tą kančią. Aš taip pat matau gyvūnų kančią, tačiau gyvūnas niekada nepasakys daktarui įžeidžiančių žodžių, jo neįskaudins.

Jūsų mama – medikė. Kaip ji reagavo į tai, kad dirbsite su gyvūnais?
Mano mama yra labai stipri moteris ir visą laiką mane palaikė. Aš manau, kad galbūt ji viduje pergyveno labai stipriai, kad man nepavyks įstoti į mediciną, tačiau visada motyvavo dėl veterinarijos studijų. Prisimenu, kai trečio kurso pačio­je pradžioje paskambinau mamai ir pasakiau, kad noriu viską mesti, ji labai mane palaikė, tačiau ir motyvavo, kad dar viską apgalvočiau, neskubėčiau, drąsino mane. Aš susiėmiau ir išlaukiau to tinkamo momento. Kartais mums gyvenimas būna paruošęs staigmenų, kurių mes nenorime priimti. Man būtent taip ir buvo. Aš labai mėgstu papasakoti šią savo istoriją jauniems žmonėms, kurių ne visos svajonės išsipildo taip, kaip jie norėtų. Tai, kas vyksta, vyks­ta ne be reikalo. Aš pati nežinau, kodėl aš nepasidaviau, juk galėjau viską mesti dar pirmame kurse, bet mane vis kažkas laikė. Visą laiką jaučiau labai didelį palaikymą ne tik iš mamos, bet ir tuometinio draugo, o dabar jau vyro Igno. Šis moks­las atima labai daug asmeninio laiko. Būdavo taip, kad kai kiti draugai eidavo linksmintis, man reikėjo mokytis. Dažnai tekdavo mokytis ir nak­timis. O Ignas man visada sakydavo, kad aš jau tiek daug patyriau, todėl būtų neteisinga viską mesti. Jis geriausiai matė, ką aš išgyvenau, jis visada buvo šalia. Studijų metais buvo tokių momentų, kai net pavalgyti nerasdavau laiko, tai jis būdavo tas, kuris atnešdavo vakarienę ir pakišdavo po nosimi. Aš visa tai labai vertinu ir man tai yra tikrai svarbu.

Ar visada svajojote būti medikė?
Aišku, kad tų svajonių buvo tikrai daugiau. Dar kai buvau maža, svajojau būti dainininke ir rengdavau po kaimynų langais koncertus. Prisimenu, kad kaimynai išlįsdavo pro langus, o aš jiems dainuodavau. Tada vyresnio amžiaus žmonės verkdavo. Aš pasirinkdavau tokias graudžias liaudies dainas, todėl manau, kad tos dainos turėdavo sąsają su tų žmonių gyvenimais. Aš buvau labai drąsi ir džiaugdavausi, kad mano dainavimas paliečia žmones. Kai tik pradėjau mokytis Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, dalyvavau dainų konkurse. Bet jau šeštoje klasėje ta drąsa dingo ir dainavimas pasitraukė iš mano gyvenimo. Prisimenu, kai mamai pasakiau, kad noriu būti gydytoja, ji labai stipriai išreiškė palaikymą.

Koks buvo Jūsų kelias, kad atsidurtumėte ten, kur esate dabar?
Aš turėjau ne visai lengvą vaikystę. Aš buvau laimingas vaikas, tačiau šalia manęs visą laiką ėjo suaugusiųjų gyvenimo problemos, tokios kaip patyčios dėl prastesnių drabužių ar kitų dalykų. Tada man išsivystė kažkoks instinktas, kad įrodyčiau sau ir kitiems, kad aš galiu padaryti daug daugiau, nei iš manęs yra tikimasi. Man mama visą laiką kartodavo, kad išsilavinimas yra mano ateitis, mano saugumas. Ir aš uoliai siekiau to išsilavinimo, daug dirbau, sąžiningai mokiausi, atlikinėjau namų darbus, nes žinojau, kad stojant į mediciną reikia aukštų balų. Aš buvau perfekcionistė: negalėjau nieko atlikti prastai, viskas turėjo būti atlikta tobulai, tiek, kiek aš galiu atlikti. Visą laiką vadovavausi tokia taisykle, kad tai, ką darau, turiu daryti gerai. Ir ši taisyklė mane atvedė ten, kur aš esu dabar.

Kokie buvo studijų metai?

Kaip ir priklauso – studijų metai turi būti ir studentavimo, ir studijavimo. Aš dariau ir tai, ir tai. Aišku, asmeninio laiko buvo mažiau, linksmybių taip pat buvo mažiau. Prisimenu, kad kai ruošdavausi kolokviumui, skaitydavau per naktį ir vis sau sakydavau, kad kai šį kolokviumą išlaikysiu, tikrai save palepinsiu, kažkur išeisiu pasilinksminti. Bet, aišku, jau po kelių dienų ateidavo kitas kolokviumas ir niekur nepavykdavo išeiti. Bet mano aplinkoje buvo visi tokie patys, nes visi siekėme to paties tikslo. Mes prisigalvodavome kitų veiklų, kurios mus džiugindavo. Nemiegotų naktų buvo taip pat daug. Man būdavo taip pikta, kad Ignas jau eina miegoti, o aš dar negaliu. Aš matydavau kaip kaimynų languose gęsta šviesos, kokią trečią valandą nakties pastebėdavau, kad visur tamsu, o tik mano lange dega šviesa. Vėliau jau net buvau išmokusi, kad pirmą valandą nakties pradeda kaukti kaimynų šuo, tada aš žinodavau, kad iki šešių valandų ryto man liko ne tiek jau ir daug, todėl suskubdavau greičiau mokytis. Taip buvo gal dėl to, kad neturėjau galimybės mokytis dienomis, nes ne tik mokiausi universitete, bet dar ir atlikinėjau praktiką. Turėjau viską suderinti.

Kokie pedagogai įdėjo di­džiausią indėlį į Jūsų profesinį kelią?
Šeima yra pagrindinė varomoji jėga, kuri skatina eiti į priekį. Kalbant apie mokyklą, negaliu pasakyti, kad turėjau mokytojų, kurie man būtų nepatikę, ar kažko manęs neišmokė, visus savo moky­tojus gerbiau ir gerbiu dabar. Bet labiausiai man įsiminė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje dirbančios lietuvių kalbos mokytojos Elvyros Kasperavičienės pamokos. Tos pamokos man būdavo atgaiva, nes jų metu mes ne tik mokėmės lietuvių kalbos, bet ir daug kalbėdavome apie gyvenimą, apie dvasinį pasaulį. Tai, ko gero, buvo vienintelė mokytoja, kuri mus ruošė gyvenimui po mokyklos. Apie šią mokytoją turbūt aš pasakosiu dar ir savo vaikams.

Baigėte studijas, dabar dir­­ba­te ne tik veterinarijos gydytoja klinikoje, tačiau dar ir dėstote studentams universitete. Kaip pati tapote pedagoge?
Dar šeštame kurse, kai mokiausi universitete, tapau vyresniąja laborante. O vyresnysis laborantas padeda dėstytojams pasiruošti laboratoriniams darbams. Tai nėra teorinės paskaitos, bet praktiniai darbai. Aš būdavau atsakinga už medžiagos paruošimą, pacientų priežiūrą tų darbų metu. Dėstyme pradėjau dalyvauti dar pati nebaigusi universiteto. Būdavo per dešimt grupių ir kiekvienai grupei buvo aiškinami ir rodomi tie patys dalykai, aš klausydavausi ir taip pasiruo­šiau savo egzaminams, nes viską pakartojau. Tada sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau baigusi universitetą pradėti čia dėstyti. Tačiau tie, kurie nori dirbti universiteto klinikose ir dėstyti klinikines disciplinas, pirmiausiai turi baigti rezidentūrą. O dėstymą, rezidentūrą ir praktinį darbą yra tikrai sunku suderinti. Esu dar jaunas žmogus, neturiu tiek daug patirties, todėl supratau, kad turiu labai daug skaityti, domėtis, kad studentui galėčiau duoti tinkamą medžiagą ir jos kiekį, kad baigęs universitetą studentas galėtų jaustis stiprus ir žinotų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Kaip tapote vyresniąja laborante?
Universitete yra discipliną koordinuojantys dėstytojai. Aš pati universitete pradėjau dirbti sanitare tik baigusi trečią kursą. Nors mus vadino sanitarais, tačiau mes dirbome ir asistento darbą – palaikėme klinikoje švarą ir tvarką, rūpinomės pacientais, asistavome gydytojams. Aš pati daugiausiai dirbau Chirurgijos skyriuje. Chirurginę discipliną koordinuojanti dėstytoja Ligita Zorgevica-Pockeviča buvo viena iš mano autoritetų. Aš visada buvau darbšti ir atsakinga, man niekada nebijojo gydytojai patikėti savo pacientų, nes žinojo, kad viskas bus padaryta maksimaliai. Ji man ir pasiūlė kandidatuoti į laborantės pareigas. O vėliau mano gyvenime atsirado ir gydytoja Brigita Zakarevičiūtė. Šios dvi moterys buvo mano užuovėja ir paskatinimas eiti toliau ir siekti daugiau.

Kokia esate dėstytoja?
Šeima mėgsta juokauti, kad esu kirvis studentams, bet aš galvoju, kad kaip tik esu per daug gera. Kalbant iš mokslinės pusės, aišku, neturiu tiek patirties, kiek jos turi profesoriai, bet aš stengiuosi iš savęs išspausti maksimumą to, ką galiu padaryti. Aš pati ne taip seniai buvau studentė, aš žinau, ko man trūko, ko mano kursas norėjo, todėl mes, jauni dėstytojai, stengiamės padaryti taip, kad studentas neturėtų išgyventi to, ką išgyvenome mes patys. Iš emocinės pusės aš nesu griežta ir manau, kad studentai manęs tikrai nebijo. Aš stengiuosi išlikti žmogiška, nors tikrai ne visada pavyksta. Bet aš manau, kad į šį klausimą geriausiai atsakytų patys studentai.

Jei pažvelgtumėte į savo studentus, matytumėte juose save?
Aš manau, kad kartos labai kei­čiasi ir tas progresas yra labai spartus. Aš prisimenu, kad mes daug ką nutylėdavome, nors ir kovojome už geresnę vietą po saule, bet mes vis tiek daugiau prisitaikydavome prie sąlygų. O dabartinė karta yra labai bendraujanti, motyvuota. Dabar studentai labai daug klausinėja per užsiėmimus, domisi, gilinasi. Kai ateina studentai į praktiką, jie nebijo, prašo patys kažką pabandyti, prašo, kad daugiau paaiškintume, papasakotume. Aš manau, kad bėgant laikui studentai keičiasi tik į gerą pusę.

Kaip kolegos žiūri į jaunus dėstytojus, kuriuos visai neseniai patys mokė?
Tai yra labai keistas jausmas. Mes, jauni dėstytojai, ir toliau einame pas savo buvusius dėstytojus, klausiame jų patarimo, prašome pagalbos ne tik gydymo tikslais, bet ir dėstymo tikslais. Neseniai turėjome atestaciją, ėjau su vyresne gydytoja, ji juokėsi ir sakė: „Visai neseniai dėsčiau šitam žmogui, o jis dabar mane atestuoja, ar aš galiu būti tinkama dėstytoja ar ne“. Iš tokių situacijų draugiškai pasijuokiame ir tiek, bet kažkokių nemalonių incidentų, replikų, pažeminimų tikrai nėra. Universitetas turi daug katedrų, kiekviena katedra turi savo branduolį, mūsų katedroje visi dėstytojai yra labai bendradarbiaujantys.

Dirbate ir Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Turbūt gydant gyvūnus pasitaiko įvairių atvejų, net mirčių. Kaip su viskuo pavyksta susi­tvarkyti emociškai?
Pasaulyje veterinarai užima trečią vietą pagal savižudybių statistiką, todėl klausimai apie streso valdymą yra labai svarbūs. Jei jaučiu labai didelį stresą, stengiuosi „išeiti į normalius žmones“. Ką aš vadinu tais normaliais žmonėmis? Aš manau, kad tai tokie žmonės, kurie nėra nei žmonių, nei gyvūnų gydytojai. Tada aš pamatau kitokį gyvenimą ir dažniausiai atsigaunu. Sudėtingiausia yra tada, kai gyvūnai suserga ligomis, kurių galima išvengti. Kartais reikia suprasti, kad gyvūnų kastracija nėra kažkas blogo, tai reikalinga dėl sveikatos, juk gyvūnai nesupranta to, o ligos, kurios išsivysto iš tokių elementarių dalykų, yra vienos iš skaudesnių, nes tada žmogus supranta, kad tam buvo galima užkirsti kelią. Taip pat labai skaudžios yra eutanazijos. Tačiau tokiais atvejais negaliu parodyti silpnų emocijų, nes esu gydytoja ir šiuo momentu gyvūno šei­mininkams turiu būti ramstis. Mes daug metų kalbame, kad universitete turėtų būti ir psichologijos studijos, kad būsimi gydytojai pasiruoštų tokiems momentams.

Tiek darbas klinikoje, tiek darbas universitete reikalauja daug laiko. Kaip pavyksta viską suderinti ir nenuskriausti savęs?
Šis darbas man yra gyvenimas. Kai aš einu į darbą, aš nejaučiu, kad einu dirbti, nes man tai patinka. Grįžus namo reikia taip pat ­ruoštis, skaityti, domėtis, bet tas laikas yra labai geras, nes tau tai tiesiog patinka. Ir tada nejauti, kad atimi laiką iš savęs, tačiau kartais pajaučiu, kad tą laiką atimu iš šeimos. Šiuos dalykus derinti jau yra sunkiau, nes šei­ma negyvena tuo, kuo aš gyvenu, jie nebūna klinikoje, jiems sunku įsivaizduoti, kas ten vyksta. Bet kažkaip pavyksta viską suderinti. Gal dėl to, kad turiu labai gerą ir supratingą šeimą…

Su kokiais sunkumais jau yra tekę susidurti, einant profesiniu keliu?
Turbūt didžiausias sunkumas yra nugalėti savo baimę, kad kažkas nepavyks. Ne laikas, ne įdėtas darbas ar kažkas paaukota yra sunkiausia, o būtent ta baimė, kuri gali sustabdyti nuo tolimesnio žingsnio. Yra sunku perlipti per save ir pasakyti: „Ne, Sandra, tu gali“. Kolegė Brigita visada mėgsta pabrėžti, kad ribotumas yra tik mūsų galvose. Nesėkmes patirti taip pat yra sunku. Tačiau kiekvienas specialistas patiria tas nesėkmes. Labai svarbu yra suprasti, kad nesėkmė yra tik žingsnis link sėkmės.

Kas yra svarbiausia siekiant savo tikslo?
Aš manau, kad svarbiausia yra aistra tam, ką tu darai. Kai žmogus jaučia užsidegimą, aistrą tam, ką daro, staiga viskas pasidaro įdomu. O kai yra žingeidumas, viskas išsirutulioja savaime. Labai svarbu yra nebijoti iššūkių. Jei gyvenimas duo­da tau iššūkį, tai reikia priimti jį ištiestomis rankomis. Na, o jei nuo to iššūkio nusvilsi, tai ir gerai, nes reiškia, kad taip turėjo įvykti. Nes tie nusvylimai taip pat kažką gero atneša ateityje.

Ką Jums davė veterinarija?
Veterinarija man suteikė kažkiek šaltumo. Dabar esu mažiau sentimentali. Anksčiau buvau jautresnė, daugiau verkdavau, jei kažkas nepasisekdavo. O dabar, patirdama ir nesėkmes, ir sėkmę, tapau mažiau sentimentali, mažiau reaguoju į tam tikrus dalykus ir taip tampa daug lengviau gyventi. Aišku, kartais peržengiu tą ribą, nes kartais tas sentimentalumas pereina į ciniškumą, ir tai man nepatinka. Nes tam, kad žmogus galėtų išgyventi ir matyti skausmą, kartais turi tapti ciniku. Juk niekas pas mus neateina į kliniką laimingas. Jei vadovaučiausi vien jautrumu, negalėčiau priimti tinkamų sprendimų, todėl tenka būti šaltai. Aš pasirinkau onkologijos sritį ir tapau empatiškesnė. Aš buvau empatiška ir anksčiau, bet dabar tas bruožas dar labiau sustiprėjo. Onkologiniai susirgimai dažniausiai ateina netikėtai ir tokios ligos ilgai būna nepastebimos, o tada gyvūnų šeimininkai pradeda jausti kaltę, kad kažko nepadarė ar nepamatė. Tokiais atvejais reikia suprasti, ką jaučia šeimininkai, tam, kad būtų galima jiems padėti priimti atitinkamus sprendimus.

Sandra, ką norėtumėte pasakyti žmogui, kuris taip pat nori sieti savo gyvenimą su veterinarija?
Aš manau, kad svarbiausia yra suprasti, kad, norint tapti veterinarijos gydytoju, neužtenka tik mylėti gyvūnus. Šalia meilės reikia ir užsispyrimo, aistros mokslui, o taip pat reikia nebijoti ir ilgų viršvalandžių. O viso kito galima išmokti.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš asmeninio albumo