Veterinaras: COVID-19 situacija primena nugalėtą gyvūnų pandemiją

Prasidėjus masinei vakcinacijai, visuomenėje paaštrėjo diskusijos apie skiepų naudą. Tokių abejonių, tiesa, dėl gyvūnų sveikatos, būta dar prieš 30-imt metų, kuomet veterinarams teko skiepyti keturkojus, nes šie masiškai gaišo. „Ilgainiui gyvūnai įgavo imunitetą, visuomenė pakeitė nuomonę, o tų ligų dabar beveik kaip nebūta. Taip atsitiks ir su COVID-19“, – teigia veterinarijos „Pas Filą“ direktorius Arnoldas Žiniauskas.

Infekcinių ligų priežastis – atviros sienos

Bene sunkiausias dešimtmetis Lietuvos veterinarams prasidėjo su lig Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais paskelbimu. Prasidėjusi masinė žmonių migracija, paskatinusi augintinių įsigyjimą svetur ar keliones su jais, sukūrė naują realybę keturkojams – jie ėmė gyventi pandemijos sąlygomis.

„Atsitiko taip, kad tautiečiai atsivežė visą puokštę infekcinių ligų, kuriomis ėmė sirgti augintiniai. Pagrindinės buvo šunų parvovirusinis enteritas, maras, infekciniai hepatitas ir laringitas. Kai kurios iš jų buvo mirtingai pavojingos – augintiniai, tiek veisliniai, tiek ne, ėmė masiškai gaišti“, -– mintimis dalinasi A. Žiniauskas.

Anot veterinaro, dažnai dienos bėgdavo vienodai: dar prieš prasidedant darbo valandoms, augintinių gydytojus pasitikdavo būrelis žmonių, kurie skųsdavosi gyvūnų negalavimu, apatiškumu, vėmimu, viduriavimu bei svorio kritimu. „Baisiausia tai, kad šios infekcijos smogia netikėtai ir labai greitai. Dar vakare augintinis lakstė žvalus, o ryte jau vos juda, gaišta akyse“, – neslepia ekspertas.

Pagrindinė to laikmečio bėda buvo ne tik ta, kad veterinarai negalėjo pasigirti išmaniais gydymui pritaikytais įrenginiais, bet ir ta, kad infekcinės ligos neturi specifinio gydymo ar priešnuodžio. Vienintelė pagalba kovoje – simptomatinis gydymas, kuris, kaip matoma, taikomas ir šių dienų žmonių pandemijos įveikimui.

„Tais laikais kiekvienas veterinaras turėjo savo išdirbtą schemą, kaip išgelbėti gyvybę. Nors dauguma susirgusiųjų infekcinėmis ligomis po gydymo sveikdavo, mėsaėdžių maras buvo pati klastingiausia liga. Kiek bedėtų pastangų, prieš marą veterinarai buvo bejėgiai“, – prisimena veterinarijos „Pas Filą“ steigėjas.

Augintinius išgelbėjo vakcinacija

Kad ir kokia situacija 20 amžiaus pabaigoje augintinių mirtingumo klausimu buvo bloga, ji pasikeitė. Tiesa, tam reikėjo laiko ir švietėjiškos kantrybės. 90-aisias veterinarijos gydytojas kiekvienam atvykusiąjam su gyvūnu turėdavo pravesti paskaitą apie tai, kad vienintelė galimybė apsaugoti augintinį nuo infekcijų yra vakcinacija.

„Veterinarai, paskatinti medicinos, stojo į kovą prieš augintinius užpuolusią pandemiją – vyko simptominis sergančiųjų gydymas ir masinė sveikųjų vakcinacija. Tam, kad jauni šunys įgautų tvirtą imunitetą, iki vienerių metų amžiaus buvo skiepijami 3-4 kartus, kiekvienais sekančiais metais vieną kartą metuose.

Tiesa, skiepai buvo deficitiniai, jie keliaudavo iš užsienio, tad tam, kad gautum reikiamą vakciną, tekdavo nemažai paplušėti“, – situaciją apibūdina A. Žiniauskas.

Antivakserių būta ir 90-aisias

Kartu su vakcinomis atsirado ir tų, kurie jiems nepritarė. Žinoma, visai kaip ir COVID-19 kontekste, susiklostydavo ir situacijų, paskatinusių antivakserių judėjimus. Kaip pasakoja veterinaras, atsitikdavo taip, kad per klaidą būdavo paskiepyjami besimptomiai, bet infekcija užsikrėtę gyvūnai, todėl po skiepo išryškėdavo ligos simptomai. Įvykdavo ir taip, kad dėl visai kitų aplinkybių, kartais ir dėl šeimininko neapdairumo, paskiepytą gyvūną užklupdavo kitų ligų požymiai. „Po tokių atvejų labai garsiai šaukiama, kad vakcinos susargdina ir net numarina augintinius“, – teigia veterinarijos vadovas.

Nepaisant vykusio pasipriešinimo, po intensyvaus darbo, trukusio dešimtmetį, infekcinių ligų atvejų ženkliai sumažėjo. Šių klastingų susirgimų nuo 2000-ųjų metų pasitaikydavo vos vienas kitas, o nuo 2010-ųjų – 1 atvejis per 1-2 metus.

Augintinių ir COVID-19 pandemijų paralelė

Nugalėta gyvūnus aplankiusi pandemija turi labai daug panašumų su dabar išgyvenama COVID-19 situacija. O ir, kaip mintis dėsto pašnekovas, jas lyginti, atsižvelgiant į tai, kad abejais atvejais kalbame apie žinduolius, itin veiksminga.

„Šios dvi pandemijos turi daug panašumų. Visų pirma, infekcijos gydomos simptomatiniu principu, priešnuodžio neturėjome nei gyvūnus užpuolusioms ligoms, nei turime COVID-19. Visų antra, jos gali smogti labai staiga: vieną akimirką žmogus ar gyvūnas atrodo sveikas, o kitą jau kovoja už savo gyvybę.

Na, ir trečia, pandemijos pasižymi vienodomis jų likvidavimo priemonėmis. Neslėpsiu, yra ir kita išeitis – tai visiška 2-3 metų saviizoliacija, bet, pripažinkime, yra neįmanoma ir neįgyvendinama. Todėl turėtume įsisąmoninti, kad COVID-19 gali nugalėti tai, kas yra įrodyta ir moksliškai, ir praktiškai, tai yra, tik skiepai. Tikiu, kad, jei tik būsime sąmoningais, greitu metu vis mažiau girdėsime žodį kovidas, kol jis visai išnyks“, – pozityviai nuteikia A. Žiniauskas.