Vestuvių išlaidos, arba Kai uošvių bijai labiau nei banko

Agnė mamos akyse išvydo ašaras. „Bet nejaugi tu nenori baltos suknelės, bažnyčios, torto, dovanų? Ir ką dabar man tetai Irenai pasakyti – ji taip laukė tavo vestuvių? Močiutės pusseserė, pameni, ta iš Amerikos, irgi laukė...“ – susigraudinusi dukrai kalbėjo ji. Tačiau Agnė buvo nepalaužiama – labiau nei prašmatnių vestuvių (kitokių ji neįsivaizdavo) norėjo savo būsto. Tiesa, užteko mamai pasiūlyti padengti vestuvių išlaidas ir dukros pasiryžimas susvyravo.

Agnė neištarė nei taip, nei ne – pirmiausia reikėjo pasitarti su būsimuoju vyru. „Gal nebekvailiok?! Iš pradžių skundiesi, kad tavo mama nenustoja mokyti kaip gyventi, o dabar leisi jai už vestuves mokėti? Tada ten ne mūsų, o jos vestuvės bus“, – kalbėjo sužadėtinis, kurio balse buvo jaučiamas nemenkas išgąstis.

Agnė pritariamai linksėjo galva, bet iš tiesų jau matė save, vilkinčią balta, mėgstamo dizainerio kurta suknele. „O gal šįkart viskas bus kitaip? Gal mama bus kaip niekad tolerantiška ir į vestuvių planavimą nesikiš?“ – patyliukais svarstė ir save įtikinėjo ji.

Paklausti pačios vestuvių iniciatorės negalėjo. Būtų beprasmiška: mama pažadėtų bet ką, kad tik galėtų sukviesti gimines, o paskui, kai jau būtų per vėlu šventę atšaukti, parodytų tikrąjį savo veidą. Todėl Agnė nusprendė atsakymo paieškoti internete – juk čia įnirtingos diskusijos vyksta bet kokia tema.

„Oi, kiek mums tos tavo vestuvės kainavo...“

Neklydo. Pasisakymų apie tėvų sąskaita keliamas vestuves buvo ne vienas ir ne du. Tiesa, Agnė iškart pastebėjo, kad moterys šiuo klausimu yra susiskirsčiusios į dvi stovyklas: už ir prieš.

„Kadangi patyriau ir vestuves, ir skyrybas, galiu pasakyti taip: po gražios pasakos ateina nemaloni realybė, kai kuris nors iš tėvų vis „užmeta“: „Oi, kiek mums tos tavo vestuvės kainavo...“ Aišku, jeigu nebūtų skyrybų, gal jiems širdis dėl išleistų pinigų neskaudėtų. Bet kad man skauda dar labiau, jie, atrodo, nesupranta“, – pasiguodė Rima.

„Mes už savo šventę mokėjome patys. Ir ačiū Dievui. Nes tėvai, ypač vyro, bandė reguliuoti visas vestuves. Labiausiai jiems rūpėjo svečių sąrašas – norėjo visą giminę susikviesti. Bet mes griežtai pasakėme, kad darome patys, todėl patys ir spręsime. Mano mama irgi gera – iki paskutinės dienos bandė įpiršti veliumą, kuris man baisiai netiko. Bet ir jai nepasisekė“, – pasakojo Jurgita.

„Mes irgi patys viskam susitaupėme. Mano nuomone, nėra gerai, kai už jaunųjų šventę moka tėvai. Juk kas moka, tas ir diktuoja sąlygas...“ – samprotavo Viltė.

Tarėsi ir dėl muzikantų, ir dėl virėjų

Agnei nespėjus įsivelti į dar gilesnes abejones dėl mamos pasiūlymo, diskusijoje pasirodė kitos „stovyklos“ komentarai.

„Vilte, nenorėčiau su tavimi sutikti. Už mūsų vestuvių balių mokėjo mūsų abiejų tėvai. Vyro mama apskritai į nieką nesikišo – tik atidavė pinigus mano tėvams, kurie viską organizavo: ieškojo fotografų, muzikantų, virėjų, vietos. Ir dėl kiekvieno iš šitų personažų skambindavo mums, klausdavo, kokių pageidavimų turime, ar mums tinka. Žodžiu, tardavosi dėl kiekvienos smulkmenos ir sakė, kad šventę mums, o ne sau daro“, – rašė Jovita, o Agnė giliai atsiduso: jokių šansų, kad jos mama sugalvotų pasitarti dėl virėjo ar fotografo. Kad bent vietą leistų pačiai išsirinkti...

„Aš irgi nieko blogo nematau, jeigu tėvai moka už vestuves. Ir nelabai suprantu to požiūrio, kai tėvai nori iškelti vaikams šventę, o vaikai atsisako, nors paskui iš tėvų pinigus vis tiek ima – vokelyje. Tai atrodo, kad pinigai vestuvėms negerai, o tie patys pinigai tik jau ne vestuvėms – duokite šian!“ – į diskusiją įsitraukė Rita.

Vestuvėms – banko paskola?

Beskaitydama Agnė atrado ir kitokių alternatyvų. „Mums vestuvių šventės nereikėjo, o tėvai jos labai norėjo. Tai patys sau ją ir pasidarė. Mes tik kaip svečiai pasėdėjome porą valandų, dar dovanų krūvą gavome ir išvažiavome į povestuvinę kelionę“, – pasakojo Linutė.

„O aš nusprendžiau vestuvėms imti paskolą iš banko. Iš pradžių už vestuves žadėjo mokėti uošviai – patys pinigėlių tiek neturime. Bet tai yra taip nemalonu... Tarkime, rodau vyro tėvams sąmatą, aiškinu, kodėl fotografas toks brangus, ir matau iš žvilgsnio, kad jie vis tiek ruošiasi toje vietoje sumą vos ne per pusę braukti. Nes „negali būti“, kad fotografo paslaugos kainuoja tiek daug. Būtų mano tėvai, pasiginčyčiau, bet su uošviais kažkaip liežuvis neapsiverčia. Tai pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad imsime paskolą, o grąžinsime ją iš tų pinigų, kuriuos gausime per vestuves“, – parašė Diana.

Su tortu, bet be tetos Irenos

Idėja Agnei pasirodė daugiau nei gera – tereikėjo gauti jaunikio leidimą. Šis, didelei Agnės nuostabai, sutiko be jokių kaprizų. Matyt, įspėjo būsimą žmoną svajojant apie vestuves, o bankas neatrodė toks baisus kaip uošvienė.

Kitą rytą Agnė paskambino mamai. Pasiklausinėjusi apie jos ir tetos Irenos sveikatą, šiaip ne taip ryžosi pranešti naujieną: „Mama, apsigalvojau. Bus ir balta suknelė, ir bažnyčia, ir tortas, ir dovanos. Tik tetos Irenos nebus“, – išpyškino ji. „Ir kas, leisk paklausti, už visą tai sumokės?“ – mamos balse buvo girdėti neslepiamas malonumas. „Bankas“, – greitai atkirto Angė.

Kitame telefono gale spengė tyla. Tyla Agnė galėjo mėgautis ir organizuodama išsvajotas vestuves: jokių patarimų, jokių priekaištų, nors jų savotiškai trūko. Ledus pralaužė mamos ašaros Agnei žengiant prie altoriaus ir jaunavedžiams įteiktas išsipūtęs vokelis, kurio pakako padengti pusei šventės išlaidų. Beje, jį dovanodama mama dar pridūrė: „Tik kad man kuo greičiau atsiųstum vestuvines nuotraukas. Teta Irena nekantrauja.“