Verslinė žvejyba - draudimai Kuršių marių neatgaivins, reikia susitarimo

Vėjo išpuoselėtos kopos, mediniai nuomojami nameliai smėlėtomis grindimis ir rūkyto karšio aromatas – trys elementai, mintyse piešiantys populiaraus Lietuvos kurorto, Neringos paveikslą. Vieno iš šių elementų netrukus greičiausiai teks atsisakyti: Seimas svarsto keisti LR žuvininkystės įstatymą.

Jeigu pakeitimai bus priimti, verslinė žvejyba Kuršių mariose bus leidžiama tik kaip kultūros paveldo veikla, o žuvininkyste užsiimantys verslininkai turės gerai pasukti galvas ieškodami alternatyvos. Ne vieną verslinės žvejybos uždraudimas paverstų bedarbiu.

Vis dėlto ne vienam kalbintam žvejui šis sprendimas, įpareigojantis valstybę išmokėti kompensacijas už drastišką verslo sąlygų pakeitimą, galėtų tapti išsigelbėjimu. Pastaruoju metu žuvininkystė patiria didžiulius nuostolius, kuriuos sukelia kritinis žuvų kiekis Kuršių mariose.

Priežastys: verslinė žvejyba, kintančios klimato sąlygos, sukeliančios temperatūrų skirtumus, upių nuotėkio svyravimus, taip pat žuvų pateikimą į nerštavietes apsunkinančios užseklėjusios upių žiotys, druskingo vandens įtekėjimas, atsiradęs gilinant Klaipėdos uostą dėl dujotiekio statybos, didelė tarša, kurią sukėlė AB „Grigeo Klaipėda“.

Rūkykloms savo laimikį įprastai perduodantis pajūrio žvejys Sigis Kairys papasakojo, kokią įtaką šie reiškiniai turėjo resursų apmažėjimui jo versle.

„Žuvingumo mažėjimas labai jaučiasi. Kažkiek ir dėl taršos, tačiau labiausiai dėl sūraus vandens. Jeigu įprastai pagauname apie 2000 žuvų, tai žiemą laimikio skaičius siekdavo ir vos 100. Mes dar ne tiek jaučiame, bet Juodkrantėje svyravimai ypač dideli. Žiema buvo bloga, o žvejyba – tarsi vaikiškas pažaidimas. Kadangi tikros žiemos buvo vos trys savaitės, dėl tirpstančio ledo, nuolat rizikuoji netekti tinklų.

Be to, ir žvejojame dabar tik pagal poreikį. Gal ir galėčiau daugiau pagauti, tačiau kur paskui tą žuvį dėti? Žmonės dabar ir pinigų neturi, o ir mums nuostoliai dideli – kuras laivui, pavojus prarasti tinklus, transportavimo išlaidos.

Anksčiau pasiūla būdavo mažesnė negu paklausa – jeigu jau pagaudavome, tai visi kartu. Tuomet būdavome priversti nuleisti kainas. Vasarą, pavyzdžiui, poilsiautojų daug, tačiau mes turime prisitaikyti prie draudimų – nuo balandžio 20 iki liepos 15 žvejoti tinklais negalime”, – nuogąstavo S. Kairys.

Taip pat įstatymo projekto rengėjai kalba, jog pakeitimai galėtų turėti įtakos prigesusiam mėgėjiškos žvejybos turizmui. Pastaruoju metu pagaunama ženkliai mažiau laimikio nei anksčiau, o tai žvejams-mėgėjams – menkas malonumas. Kauno mariose verslinė žvejyba uždrausta dar 2014 metais. Šis sprendimas atnešė akivaizdžią naudą – per pastaruosius metus ženkliai išaugo žuvų biomasė.

Neslepiama, kad dėl žuvies resursų sumažėjimo verslininkai žuvį jau ne vienerius metus gabenasi iš svetur, pavyzdžiui, Lenkijos. Tad turistai be galimo kainų ūgtelėjimo, kuriam įtaką turėtų importavimo ir kitos išlaidos, didžiulio skirtumo greičiausiai nepajustų.

„Nors verslinės žvejybos kiekiai ir taip yra sumažėję ir iš jų uždirbti sudėtinga, tačiau nebūtų geras sprendimas, jei verslinė žvejyba tinklais išnyktų kaip amatas.

Lengviausia yra drausti, tačiau reikėtų rasti garbingą susitarimą tarp valdžios ir žvejų, kuomet būtų galima sumažinti verslinės žvejybos kvotas, galbūt net pritaikyti inovatyvius sprendimus pagautų žuvų kiekio kontrolei, tačiau neišnaikinti profesijos ir išlaikyti vietinių gyventojų tradiciją. Ne tik stintų bumbinimas yra kultūrinis paveldas, bet ir žvejybinis botas plaukiantis per marias tiesti tinklelį yra Kuršių nerijos identiteto dalis.

Žinoma, Neringa kaip kurortas ir kaip traukos taškas net ir po verslinės žvejybos galimo uždraudimo neturėtų suprastėti.

Rūkytos ir šviežios žuvies ant stalo vis tiek bus. Be to, nors ne finansinis aspektas šiuo klausimu yra svarbiausias, tačiau vietiniai nuo to finansiškai nukentėtų minimaliai, kadangi tik vienetai gyventojų žuvininkystės verslą įvardija kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Beveik visi užsiima apartamentų nuoma, laivininkyste, restoranų ar kitais verslais, o jeigu bus nustatyti adekvatūs kompensaciniai mechanizmai – žalos verslininkai apskritai nepatirs.

Žinoma gaila, kad užsiimant verslu Neringoje jau dabar turi vežtis žuvį iš svetur ir ne vienas žvejys sako, kad šis verslas jau yra tapęs juodu darbu, kadangi pagauti pakankamai žuvies mariose ir iš jos uždirbti – sudėtinga užduotis, tačiau ne verslinė žvejyba yra žuvų mažėjimo pagrindinė priežastis“, – teigia teisininkas Matas Lasauskas.

Teisininkas stebisi, kad įvardijamos žuvų kiekių mažėjimo priežastys mažiausiai siejamos su įmonės „Grigeo Klaipėda“ skandalu ir jų tiesiogiai galimai padarytais nuostoliais Kuršių marių ekosistemai.

„Atrodo, jog visi jau užmiršo „Grigeo Klaipėda“ padarytą žalą Kuršių marioms, nors dabar svarstomiems verslinės žvejybos draudimams, mano nuomone, įtakos turi būtent ir „Grigeo Klaipėda“ atlikti veiksmai, tik klausimas ar pavyks įrodyti žalos dydį.

Nors Aplinkos apsaugos departamentas pateikė 48 mln. eurų civilinį ieškinį, tačiau klausimas, kokia šio ieškinio dalis bus patenkinta ir ar apskritai kokia nors pinigų suma bus priteista iš „Grigeo Klaipėda“ žalos atlyginimui. Aplinkosaugos bylose prioritetas yra teikiamas ne žalos atlyginimui pinigine išraiška, o aplinkos atstatymui į buvusią padėtį iki pažeidimų padarymo.

Ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad žala padaryta dideliam vandens telkiniui – Kuršių marioms, kurias neigiamai veikė ne tik „Grigeo Klaipėda“ nevalytos nuotekos, bet ir kitos minėtos aplinkybės, bus labai sunku nustatyti priežastinio ryšio tarp „Grigeo Klaipėda“ galimai atliktų neteisėtų veiksmų ir neigiamų padarinių Kuršių marioms. Taip pat nebuvo nustatyta, kokia tiksliai buvo Kuršių marių būklė iki galimai neteisėtų „Grigeo Klaipėda“ veiksmų, kadangi tokios būklės objektyviai nustatyti tiesiog nėra įmanoma.

Juk nesuskaičiuosi kiek žuvų buvo Kuršių mariose iki „Grigeo Klaipėda“ nevalytų nuotekų galimo paleidimo ir kiek tiksliai ungurių, ešerių ar kitų žuvų nugaišo būtent dėl „Grigeo Klaipėda“ galimų neteisėtų veiksmų. Todėl nepaisant to, kad pareikštas ieškinys siekia net 48 mln. eurų, tokio dydžio nuostolius bus praktiškai neįmanoma įrodyti.

Faktas, kad „Grigeo Klaipėda“ nevalytų nuotekų galimas paleidimas būtų turėjęs neigiamos įtakos Kuršių marių ekosistemai, tačiau šios padarytos žalos atstatymas gali likti tik pačios „Grigeo Klaipėda“ moralinis įsipareigojimas.

Žinoma, būtų puiku, jeigu įmonės atstovai, atsižvelgdami į užsienio korporacijų pavyzdį nelauktų įsiteisėjusio teismo sprendimo, o patys imtųsi aktyvių veiksmų bei galvotų kaip geranoriškai galėtų atlyginti žalą visai Kuršių Nerijai.

Tačiau šiai dienai matome, kad „Grigeo Klaipėda“ visais būdais siekia ginčyti jiems paskaičiuotą sumą dėl žalos atlyginimo ir nepanašu, jog ketinama geranoriškai atlyginti nuostolius ir taip atstatyti tiek Kuršių marių florą ir fauną, bet tuo pačiu ir savo reputaciją“, – svarsto teisininkas Matas Lasauskas.