Vėluojančios Kalėdos

Taip gali atrodyti. Nes, kai krintant pirmiesiems lapams apie jas pradėta kalbėti, regis, šventės jau turėjome sulaukti. Žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis, o pačių Kalėdų vis dar nėra. Atrodo, Kalėdos vėluoja.

Gerai ar blogai, kai Kalėdos pradedamos švęsti jų dar nesulaukus? Ar pradėtum švęsti gimtadienį iki jo likus dar mėnesiui?

Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai nepritaria. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis Adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis, laukiant Išganytojo atėjimo. O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net nebūdami dideli Bažnyčios šalininkai, taip pat tvirtina, jog „pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų, nebeturi ką veikti“.

Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame. Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina: „gerai, kad švęsti pradedame anksti, ir taip gyvenimas liūdnas, dienos – susitraukusios“.

Jei yra miestų, kur dar neįžiebtos Kalėdų eglės, artimiausią savaitgalį tai įvyks. Vėl tapo populiarios gyvos eglutės, kvepiančios mišku. Yra surasta tobulos eglutės puošimo formulė. Tokiai Kalėdų eglutei ypač svarbu tinkamos lempučių bei blizgučių proporcijos: viršūnę puošiančio angelo ar žvaigždės aukštis turėtų būti lygus dešimtadaliui visos eglutės aukščio. Lempučių kiekis apskaičiuojamas matematinę konstantą (3,14) padauginus iš eglutės aukščio centimetrais. Pavyzdžiui, 90 cm eglutei reikia 290 cm lempučių, 18 žaisliukų ir 450 cm blizgučių.

Kalėdos ir Naujieji metai tapo tarsi reklama ar prekės ženklas: „kalėdinės nuolaidos“, „naujametinės akcijos“. Visiems reikia „blizgios“ žinutės. Antra vertus, yra ir klausiančių, ar galima linksmintis, kai nerimauji dėl rytojaus? Bet šventi šią dieną, dar egzistuoji – ir gerai.

„Durys atsidarė, negaliu įeit“, – skiemenuoja vienas populiarus dainininkas. Šventė kviečia, bet šalia tvyro liūdesys, kad negali į ją patekti. Tiesa, įkyri reklama daro priešingą įspūdį. Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo. Kai imta teigti, kad jis yra – visi suabejojo. O skaitant reklamą, reikia ir susimąstyti, pavyzdžiui: ar galima pagaminti aukščiausios rūšies dešrą, kurios kilogramas kainuotų 2.99 Eur? Reklama turi būti pamatuota. Už vieną kandidatą į Seimą balsavo 214 žmonių. Išrinktas jis nebuvo, tačiau po rinkimų išleido savo kūrybos rinkinėlį 214 egzempliorių tiražu.

Baigiantis metams mėgstu pamąstyti ne tik apie prabėgusių metų sėkmes ir nesėkmes, bet ir apie visą savo gyvenimą. Išpažįstantiems nuodėmes, sako, retkarčiais reikia išpažinti ir jau anksčiau išsakytas, nors jos jau ir atleistos. Gal todėl, kad kuo toliau nuo jų nutoltume? Nes dabar metas, kai norisi būti geresniam. Tūlas pasakys, jog geram reikia būti visada. Nejau ginčysies, bet geriems darbams ypač tinka Kalėdos, Naujieji Metai, Motinos, Tėvo dienos bei dar kitos šventės.

Pasirenku vieną ar kitą metų šūkį. Ateinantiems, pagalvojau, galėtų tikti šis: „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas“.

Bičiulis kunigas, sako, norėtų išskirti įsakymą „Nemeluok“. Atrodo, jis nėra kažkoks pagrindinis, yra svarbesnių, bet nesakysi, kad nereikalingas. Yra žmonių, kurie neužmigs, jei tą dieną niekam nesumeluos. Suprantu, kad visiškai nemeluoti jiems yra labai sunku, tad bent per šias išskirtines dienas pavyktų susivaldyti.

Kalėdos – tai metas, kai nusprendžiame, jog atėjo laikas pokyčiams. Bet dienos bėga, o niekas nesikeičia. Kas kaltas?

Man patinka klaustuko ženklas. Nors pats nežinau, kodėl. Gal dėl tų išraitytų formų tarsi Rodeno „Mąstytojo“ skulptūroje.

Rudenį mėgstu atsiversti kokį nors laikraštį. Ne internete, bet tikrus popieriaus lapus. Tiesa, laikraščių beveik nebėra, likę tik savaitraščiai.

Nebekvepia jie spaustuvės dažais kaip anksčiau, bet vis tiek. Ieškau sentencijų. Lapkritį išskyriau šį Petro Gražulio prisistatymą Europai: „Gimiau beveik 16 vaikų šeimoje“.

Kažką randu ir iš praeities. Apie mūsų Seimo narius, atrodo, taikliausiai išpranašavo Markas Tvenas: „Apie tą žmogų buvo žinoma tik tiek, kad jis nesėdėjo kalėjime. Bet kodėl nesėdėjo – nežinojo niekas.“

Ar pastebėjote, kad lapkričio 14 d., duodami priesaiką, kandidatai klydo kaip niekad ir labiausiai ties žodžiais apie teritorinę neliečiamybę: „Prisiekiu saugoti jos žemių vientisumą“.

Sutinkant Naujuosius, iš lentynos išsitraukiu kurią nors knygą. Viename tokios knygos lape radau sudžiuvusį klevo lapą. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą baigiantis vasarai ar rudenį ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau.

Lapkritį „Laiptų galerijoje“ vyko Romualdo Lankausko tapybos paroda „Metų laikai. Ir kiti procesai“. 2020–aisiais mus palikęs menininkas buvo ne tik tapytojas, bet ir prozininkas. Tad viena popietė paveikslų apsupty buvo skirta jo novelių skaitymams, nes autorius lietuvių prozoje įsirašė kaip glaustos novelės pradininkas. Tiesa, prozininkas paliko ir daug apysakų, romanų, dar jis – daugelio populiarių prozos kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą.

Daugelis prisipažįsta „Senį ir jūrą“ ėmę perprasti tik šio vertėjo dėka. Literatūros kritikai pastebi, kad autorius kūryboje pritaikė santūrią pasakojimo manierą, kompozicijos simetriją, ryški jo drąsa, ironiškai neigiant sovietinę tvarką, gilinimasis į personažų dvasinius klodus, vidinę autonomiją. Šiandien galima ginčytis, ar Romualdas Lankauskas daugiau rašytojas, ar dailininkas, bet, aišku viena, jog tie ginčai nieko nespręs, nes svarbiausia – jis daugiaplanis menininkas.

Aš ta proga, po penkiasdešimties metų, prisiminimui perskaičiau jo apysaką „Džiazo vežimas“, kuri pasirodė 1971 metais. Drįstu manyti, jog autorius skaitytojui norėjo pateikti nuorodą, kad pasaulyje yra nuostabus Džeko Keruako romanas „Kelyje“, nes „Džiazo vežimo“ keliautojai lietuvaičiai labai panašūs į keliaujančius Keruako jaunuolius. 1971 metais niekas net svajoti negalėjo, kad šis amerikiečių rašytojo romanas pasirodys Lietuvoje, bet net metų nereikėjo, kad įvyktų stebuklas, ir 1972 m. „Kelyje“ buvo išverstas į lietuvių kalbą.

Tiesa, jei „Kelyje“ jaunuolių bitnikų kelionės – tai laisvės, neprisirišimo prie daiktų, gyvenimo idėjų paieškos, tai Romualdo Lankausko herojai panašūs, tačiau turintys kovoti už savo idėjas sergančioje sovietinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, jie susiduria su papildomomis problemomis, tokiomis kaip valytuvų vagystė, kas Keruako herojams būtų nesuprantama.

Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime. 1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje, Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti Šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami, žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą. Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau.

Kūčių vakarą, aišku, praleisime namuose su pačiais artimiausiais, o per Kalėdas ir į svečius susiruošime. Svečiuose šia proga būsime pavaišinti raudonu vynu. Jis, kaip niekas kitas, šioje žiemos šventėje tinkamiausias. Aš tik pavargau nuo klausimo: „Kokiu vynu šeimininkai vaišino? Ar jis buvo geras?“ Atsakau: „Šiaip sau, nes jei būtų blogesnis, jo nebūtų galima gerti, jei geresnis – šeimininkai juo nevaišintų.“

O kodėl toks šio teksto pavadinimas? Juk Kalėdos niekada nevėluoja? Ar ne labiau tiktų „Priešlaikinės Kalėdos“? Sugalvoti tekstui pavadinimą sunkiau nei jį parašyti. Todėl jei šias eilutes dar skaitote, reiškia su pavadinimu man pavyko.