„Veini juoka“ trisdešimtąjį kartą

Paskutinis vasario savaitgalis Kretingos kultūros centro E.Radžiaus teatro režisieriui Nerijui Gedminui buvo gana sunkus. Scenoje, tiesa teatrališkai, reikliai auditorei reikėjo atsiskaityti už visą be galo ilgą trisdešimties metų komedijų šventės „Veini juoka“ laikotarpį.

Šiais metais Kretingos žiūrovui Telšių Žemaitės dramos teatras atvežė parodyti režisieriaus Donato Žilinsko pastatytą iki skausmo visiems pažystamo Petro Cvirkos romano „Frank Kruk“ inscenizaciją, pasakojančią Amerikoje praturtėjusio graboriaus Prano Krukelio istoriją ir bankrotą pakliuvus į miklių Lietuvos sukčių rankas.

Utenos kamerinio teatras kretingiškių dėmesiui pristatė brolių Vilkutaičių (Keturakio) komediją „Amerika pirtyje“. Režisieriaus Šarūno Kunicko pastatytame spektaklyje aktoriai, herojus prakalbinę aukštaičių tarme ir juos adaptavę pagal save įvairių Lietuvos regionų žiūrovams parodė jau virš keturiasdešimt kartų. Aktoriai puikiai jautėsi scenoje, iki smulkmenų nušlifuotais vaidmenimis juokino žiūrovus, kurie po spektaklio palikdami salę šmaikštavo scenoje girdėtomis frazėmis.

Šventės pabaigoje pilnai žiūrovų salei Egidijaus Radžio Kretingos kultūros centro teatras suvaidino premjerinę Nerijaus Gedmino režisuotą Juozo Tumo Vaižganto komediją „Žemės ar moters“.

Apie komedijų šventės atsiradimą ir tradicijas sutiko papasakoti Kretingos Kultūros centro E. Radžiaus teatro režisierius Nerijus Gedminas:

Šventė, kurios sumanytojas buvo šviesios atminties režisierius Egidijus Radžius jau

trisdešimtoji. Pagal sumanymą tai turėjo būti žanrinė komedijų šventė. Per trisdešimt gyvavimo metų dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo visko: buvo „Veini juoka“, buvo „Maži juoką“, buvo „Dideli maži juoka“, buvo krizių, šventės visada buvo rengiamos pagal turimą biudžetą. Lietuviai artojų ir lyrikų tauta todėl buvo metai kai reikėjo ieškoti komedijų. Visada norisi ne bet kokio, norisi gero pastatymo, norisi „Atspindžių“ festivalio laureatų, o jeigu mėgėjų teatrai, tai norisi pačių geriausių. Teko važinėti ir pastatymų ieškoti įvairiuose festivaliuose. Keletą metų labai draugavome su LMTA Klaipėdos fakultetu, rodėme studentų diplominius darbus, kurių tarpe buvo ir absurdo dramos. Supratau, kad žiūrovai į tokius pastatymus eina su kitokiomis mintimis ir kviesdami kitokio žanro atstovus tarsi klaidiname publiką ir reikėtų keisti šventės pavadinimą.

Tradicinė šventės diena – paskutinis vasario šeštadienis, tačiau buvo keli atvejai, kai šventę rengėm balandžio pirmąją, arba teatro dieną, kartais atidėdavome rudeniui.

Paskutinieji du metai buvo tarsi išbraukti iš gyvenimo. Pernai šventė praėjo nuotoliniu būdu. Žiūrovas yra gurmanas ir laukia renginio, nematydamas spektaklio turi tenkintis kažkuo panašiu į konservus. Nuo šios nuotoliniu būdu vykusios šventės prasidėjo Utenos kamerinio teatro ir E. Radžiaus teatrų bendradarbiavimas, režisierius Š. Kunickas pakvietė mane režisuoti spektaklį Utenoje. Susipažinau su žmonėmis, supratau, kad tai labai įdomus, teatrą mylintis kolektyvas ir nusprendžiau su jais supažindinti kretingiškius. Pažintis tikrai vykusi ir iš to, ką šiandien girdėjau iš savo žiūrovų, galima spręsti, kad uteniškiai bus ir sekančiais metais. Aktoriai tiesiog „maudėsi“ spektaklio medžiagoje.

Bendradarbiavome ir į šventes kvietėme Skuodo, Tauragės, Rokiškio liaudies teatrą ir kitus kolektyvus.

Šventei trisdešimt ir pradėjome galvoti, ką įdomesnio reikia padaryti ateityje. Kalbant apie komediją „Žemės ar moters“ jau ruošiantis šiai šventei atsirado daug įdomiu dalykų, turime viziją ir idėjas. Reikia daug ką išgryninti ir spektaklį išvysime visai kitokiu.