Vasaros ir rudens sandūroje Žolinė kviečia susitikti gimines

Rugpjūčio 15-ąją katalikiškas pasaulis švenčia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventę, vadinamą Žoline. Tikintiesiems tai viena didžiausių Mergelės Marijos švenčių - jos paėmimo į dangų prisiminimas, kai bažnyčiose šventinamos gėlės ir žolynai.

Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėję prie jos kapo Jeruzalėje. Apaštalas Petras patyręs, jog Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę karstą, Marijos kūno neberadę - karstas buvęs pilnas nuostabiausių gėlių.

Didžiausios Žolinės iškilmės švenčiamos bažnyčiose, kurios turi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulą. Tūkstančiai maldininkų per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos atlaidus suvažiuoja į Pivašiūnų miestelį Alytaus rajone pasimelsti prie stebuklais garsėjančio Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo, paprašyti jos dangiškos paguodos ir užtarimo. Garsėja ir Žolinės atlaidai Krekenavoje, Sintautuose, kitose Lietuvos vietovėse.

Žolinė - tai jau vasaros ir rudens sandūra, svarbiausių lauko darbų, rugiapjūtės pabaiga. Pasak etnologų, lietuviams nuo seno ši šventė buvusi atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. Jau nupjauti ir suvežti į kluonus javai, nunoko vasarinis sodų derlius, o ir rudeninių vaisių nestinga - jau paragauta ankstyvųjų bulvių ir grybų, prisivirta uogienių.

Lietuvoje nuo seniausių laikų yra paprotys bažnyčiose šventinti vaistingąsias laukų žoleles, gėles, javus, taip pat ir daržoves. Dzūkijoje ši šventė dar vadinta Kopūstine.

Ūkininkai Žolinei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo net tolimiausi giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir mirusieji giminės nariai. Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atsispindi giminės solidarumas.

Pasak tautos papročių tyrinėtojų, šiandien daugelis senųjų tradicijų jau pamiršta, todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti įvairių vaistingųjų žolynų, darželio gėlių, rugių vainikų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatėlę. Žolinių puokštę net mirusiam karstan dėjo.

Iš gilios senovės ėjo ir paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Tikėta, kad nedalyvaujantis visuotinėje padėkos aukoje žmogus turėjo jausti pats save pasmerkiąs nepalaimai, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas elgesio normas.

ELTA