Vasario 16-osios stebuklas ir užmiršti šiauliečių nuopelnai

Naujausioje Jono Rudoko knygoje „Žygis į Nepriklausomybę. Kaip gimė Lietuvos Respublika“ – 528 puslapiai. Lygiai 50 jų skirta Šiauliams ir šiauliečiams, kurių indėlis šiame žygyje, pasak autoriaus, iki šiol buvo tarytum užmirštas, bet dėl to nė kiek nemenkesnis.

Vasario 16-oji – istorinė klaida?

Buvęs inžinierius, o dabar – istorinių knygų autorius, publicistas J. Rudokas kadaise gyveno ir dirbo Šiauliuose. Tiesa, neilgai – trejus metus. Vėliau jis išvyko į Vilnių – miestą, kuriame saugomi didžiausi archyvinių dokumentų lobynai. Juos nagrinėdamas, parašė ne vieną knygą – tokiu pačiu principu gimė ir naujausioji, pasakojanti apie maždaug šimtą metų trukusį mūsų tautos žygį į laisvę.

Būtent tie apvalūs metai ir paskatino J. Rudoką imtis plunksnos. „Visiškai nebetoli sukaktis, šimtas metų, kuomet gimė mūsų tautinė valstybė. Jeigu įvertintume, kokiomis sąlygomis ji atsirado, kiek jai buvo priešų, kliūčių ir sunkumų, tai būtų galima pavadinti tikrų tikriausiu stebuklu“, – sako autorius, tačiau apgailestauja, kad ne visi tai iki šiol supranta: „Vasario 16-osios data buvo menkinama Sovietų Sąjungos laikais, tebemenkinama ir dabar. Pasigirsta priekaištų, kad Vasario
16-oji – istorinė klaida, kad gal mums nereikėjo savo valstybės, gal būtų buvę geriau bendroje valstybėje su broliais lenkais, kurie tokie dideli, galingi – mus paglobotų.“

Ant išnykimo ribos: tada, dabar...

J. Rudokui tokių minčių nekyla – savo tauta ir jos istorija jis didžiuojasi, tikisi tuo įkvėpti ir kitus. „Prisipažinsiu – mano knyga turi slaptą tikslą. Galbūt pasakojimas apie sunkias didvyriškas mūsų bočių kovas dėl laisvės padės sustiprinti mūsų patriotizmą, mūsų valstybę, mūsų tautą, kuri, kaip žinote, šiandien Europoje nyksta taip sparčiai kaip jokia kita“, – teigia jis.

Beje, tai – ne pirmas kartas, kai Lietuva atsiduria ant išnykimo ribos. „Mūsų valstybės atkūrimas buvo tautinio judėjimo rezultatas. Šis judėjimas apsaugojo tautą nuo pražūties, kuri lietuviams grėsė XIX a. Grėsė ne dėl rusinimo – nors caras ir labai stengėsi, bet jo pastangos nedaug ką davė. Mes nykome dėl to, kad norėjome būti ponais, norėjome būti lenkais. Štai mano bobutė, bežemė našlė, didžiavosi, kad meldėsi iš lenkiškos maldaknygės, galvojo, būsianti ponia. Žmonės lenkėjo patys, niekieno neverčiami. Ir greičiausiai būtume išnykę, jeigu ne Simonas Daukantas, kuris pirmasis pareiškė, kad mums su lenkais ne pakeliui, jeigu ne Jonas Basanavičius, kurio „Aušra“ sukėlė pasipriešinimą lenkinimui“, – pasakoja J. Rudokas.

Idėjų „maršrutas“: Žemaitija – Sūduva – Šiauliai

Pasak autoriaus, būtent S. Daukanto ir kitų žemaičių – Motiejaus Valančiaus, Dionizo Poškos – galvose gimė pirmosios laisvės ir nepriklausomybės idėjos. „Toliau jos keliavo į Sūduvą, kur stiprėjo, nes ten buvo šiek tiek palankesnės sąlygos, daugiau laisvės lietuvių kalbai. Pavyzdžiui, tiems mokiniams, kurie lankė lietuvių kalbos pamokas Marijampolės gimnazijoje, buvo skiriamos stipendijos Maskvos ir Peterburgo universitetuose. Taip caro valdžia tikėjosi užauginti sau patikėtinius, bet išėjo atvirkščiai – užsiaugino sau didžiausius ir dar priedo išsilavinusius priešus“, – šypteli J. Rudokas.

Tiesa, Sūduva neilgai tebuvo tautinio atgimimo židiniu – Suvalkijos žandarų viršininkas Andrejus Vonsiackis, ištikimas caro valdžios tarnas, ėmė persekioti atgimimo idėjomis gyvenančius sūduviečius. Tuomet judėjimo epicentru kuriam laikui tapo Šiauliai.

Šiaulių berniukų gimnazijos fenomenas

„Šiauliečių indėlis žygiuojant į Nepriklausomybę iš tiesų didelis. Man ir pačiam tai buvo naujiena, nes nedaug kur apie tai rašoma“, – sako J. Rudokas.

Jis įsitikinęs, kad šiauliečiai XIX a. pab. – XX a. pr. tiek daug padarė todėl, kad čia veikė Šiaulių berniukų gimnazija. „Oficialiai suskaičiuota, kad ši gimnazija davė 20 proc. žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų. Aišku, Marijampolės gimnazija davė daugiau, bet ten buvo žymiai geresnės sąlygos. O Šiauliuose sąlygos buvo sunkios, gimnazijoje vykdytas rusinimas“, – teigia J. Rudokas.

Pasak jo, Šiaulių berniukų gimnaziją baigęs žymus filosofas Stasys Šalkauskis ją prilygino policijos nuovados skyriui, mat gimnazijoje buvo diktatoriškai skiepijama rusiška dvasia ir nuolatos kartojama, kad Lietuva – rusų kraštas.

Nepaisant to, Šiaulių berniukų gimnazija išugdė daugiau Nepriklausomos Lietuvos veikėjų nei jų paruošė Vilniaus ar Kauno mokslo įstaigos. J. Rudokas šį fenomeną aiškina tuo, jog Šiaulių krašto valstiečių vaikai be galo norėjo mokytis. Be to, jie nuo mažens augo lietuviais, todėl rusinimui buvo atsparūs ir netgi maištavo. Pavyzdžiui, 1897 m. rugsėjį 49 gimnazijos mokiniai, prievarta atvesti į cerkvę pasimelsti už carą, iš jos tiesiog išėjo.

Knyga apie P. Višinskį paskendo ašarose

J. Rudokas įsitikinęs, kad tautinio judėjimo centru Šiauliai tapo ir dėl grafo Vladimiro Nikolajevičiaus Zubovo veiklos. „Sunku pasakyti, kaip čia būtų buvę, jei ne jis“, – šypteli rašytojas ir vardija kitas reikšmingas pavardes: Vladas Putvinskis-Pūtvys, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Petras Ruseckas, Jadvyga Juškytė, Povilas Višinskis.

Paminėjęs pastarąjį, J. Rudokas trumpam stabteli. „Daug parašyta apie tai, kaip P. Višinskis išugdė klasikę Žemaitę, Šatrijos Raganą, o apie tai, kokie jo nuopelnai mūsų valstybei, informacijos nedaug. Beje, sovietinės valdžios laikais vienas mokslininkas bandė apie tai parašyti, bet cenzūra jo raštų, žinoma, nepraleido. Sudarkė jo knygą taip, kad tas mokslininkas net verkė. Man atrodo, kad dar ir šiandien nepakankamai įvertinti šiauliečio P. Višinskio nuopelnai“, – sako J. Rudokas.

Gegužinės – tautiniams klausimams aptarti

Dar vienas šiauliečių indėlis žygiuojant atkuriant nepriklausomybę – tai gegužinės. „Latviai nuo seno turėjo savo dainų šventes. Sakoma, kad jei jų nebūtų buvę, nebūtų ir Latvijos nepriklausomybės. Mes dainų švenčių neturėjome – pirmoji surengta tik 1924 m., užtat turėjome gegužines. Ypatingos jos buvo Šiaulių krašte“, – teigia J. Rudokas.

Į varpininkų organizuojamas Šiaulių istorines gegužines XIX a. pab. susirinkdavo ne tik pauliavoti norintys tautiečiai, bet ir lietuvių inteligentija iš Latvijos, Krokuvos, Maskvos, Peterburgo, netgi Leipcigo ir Berno. Idėja rengti tokias gegužines kilo šiauliečiui istorikui Augustinui Janulaičiui, vėliau jų siela ir organizatoriumi tapo jau minėtasis P. Višinskis.

J. Rudokas sako, kad šiose gegužinėse, skambant muzikai ir juokui, būdavo slapta aptarinėjami tautiniam judėjimui reikšmingi klausimai, dalijamasi nepriklausomybės idėjomis. „Žinoma, inteligentai čia susirasdavo ir antrąsias puses – bendramintes lietuvaites“, – šypteli J. Rudokas.

„Amerika pirtyje“ galėjo ir neįvykti

Kalbėdamas apie pramoginius renginius, turėjusius paslėptą kultūrinę ir politinę potekstę, J. Rudokas pamini žymųjį spektaklį „Amerika pirtyje“, suvaidintą 1899 m. rugpjūčio 20 d. „Spektaklis vyko Palangoje, bet vaidino juk šiauliečiai, na, vienas kitas palangiškis“, – pastebi autorius ir priduria, kad surengti tokį spektaklį Šiauliuose tuo metu nebuvo jokių galimybių – po 1863 m. sukilimo šalyje buvo uždrausta bet kokia organizuota lietuviška veikla.

Laisviau kvėpavo palangiškiai, tuo metu priklausę Kuršo gubernijai – ten, pakviesti gydytojo Liudo Vaineikio, šiauliečiai ir nutarė organizuoti vaidinimą. Jį režisuoti ir aktorių ieškoti ėmėsi G. Petkevičaitė-Bitė. Vienu iš aktorių tapo net P. Višinskis.

Įdomus faktas: spektaklis, dar nė neprasidėjęs, sulaukė didžiulio pasisekimo. Bilietų buvo parduota daugiau negu numatyta vietų nedidelėje grafų Tiškevičių pašiūrėje, stovėjusioje ties Palangos tiltu.

Mindžikuojantis žiūrovų būrys iš karto patraukė vietos policininkų dėmesį. „Kažkas, matyt, paskundė, kad repetuoja artistai, atvažiavę iš kitos gubernijos – Šiauliai tuo metu priklausė Kauno gubernijai. Policininkai pareikalavo pasų ir vos nesužlugdė viso vaidinimo, nes artistai jų neturėjo. Laimei, vaidinimas įvyko, nes tai buvo labai svarbus momentas ir dar vienas šiauliečių nuopelnas, žygiuojant į nepriklausomybę“, – sako
J. Rudokas.