Vasario 16-ąją privalome išsaugoti bet kokia kaina

Ateinantį ketvirtadienį, Vasario 16-ąją, sukanka 105 metai atkurtai Lietuvos valstybei. Algimantas Kasparavičius, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, dalijasi, kas Lietuvoje mažiau žinoma apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo deklaraciją – ji yra trinarė ir ištęsta laike – bei kokį pavojingą darbą nepriklausomai mūsų valstybei, mūsų istorinei atminčiai nuveikė sovietmetis.

Duoklė to meto realijoms

„Pirmas dalykas, kuris mažiau žinomas ir įsisąmonintas, kad, skirtingai nuo absoliučios daugumos mūsų kaimynų – latvių, estų, lenkų, suomių – nepriklausomybės deklaracijų, mūsiškė yra trinarė ir ištęsta laike. Nes visi kaimynai, kai skelbė nepriklausomybės deklaracijas, jas pirma parengė, tada kažkoks atstovas perskaitė susirinkusiai miniai. Minia džiūgavo, kitą dieną apie tai parašė laikraščiai. Buvo šventė. O Lietuvoje buvo kitaip“, – aiškina istorikas.

O kaip?

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, pirmas ir svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos pareiškimas buvo padarytas 1917-ųjų gruodžio 11 d. – praėjus 5–6 dienoms, kai nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos paskelbė Suomija.

„Mes šiame nepriklausomybių skelbimo parade esame antri. Bet, turint tokias aplinkybes, kokios buvo 1917-aisiais gruodžio 11 d., o mes buvome okupuoti kaizerinės Vokietijos, mūsų deklaracijos pirmas posmas, pirma pastraipa, sako, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ji atjungiama nuo bet kokių politinių ryšių su kitomis tautomis ir skelbiamas Lietuvos valstybingumo atkūrimas su sostine Vilniuje.

Ši pirma pastraipa pakartojama 1918-ųjų vasario 16 d. beveik pažodžiui, tačiau gruodžio 11 d. deklaracija turi antrą pastraipą, kurioje kalbama apie amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija, su kaizerine Vokietija. Ši antra pastraipa baigiama sakiniu, kad atsikurianti Lietuvos valstybė prašo Vokietijos valstybės globos savo valstybingumo siekiui įgyvendinti. Suprantama – Lietuva neturi kariuomenės, ginkluotės, ekonomikos, ministerijų, departamentų – nieko neturi. Juk ji – okupuota teritorija. Tokia buvo mūsų duoklė to meto realijoms“, – paaiškina istorikas.

Tačiau A. Kasparavičius akcentuoja norintis labai aiškiai pabrėžti, kad tarptautinės to meto teisės požiūriu gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos padarytas Lietuvos nepriklausomybės pareiškimas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo su sostine Vilniuje yra absoliučiai pilnavertis, jam nieko netrūksta. Nes, pagal pareiškimą, Lietuva gali būti visiškai atkuriama kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas.

„O kad po to ji sueina į kažkokius santykius su kažkokia kita valstybe, tai panašiai kaip mes dabar sueiname į santykius su Europos Sąjunga. Mes netenkame dalies suvereniteto, kad pasiektume tam tikrus tikslus, ir nematome tame tragedijos“, – paaiškina istorikas.

„Dar negalutinis žodis“

Po gruodžio 11 d. deklaracijos kairysis Tarybos sparnas, keturi socialistai-socialdemokratai – S. Kairys, S. Narutovičius, M. Biržiška ir J. Vileišis – nenorėjo sąjungos su kaizerine Vokietija. Jiems tai atrodė baisus dalykas. Jie net negalėjo įsivaizduoti Lietuvos karalystės ir Lietuvos karaliaus. Nors, pasak dr. A. Kasparavičiaus, Europoje tuo metu 99 proc. valstybių buvo monarchijos ar konstitucinės monarchijos. Ir tik dvi respublikos – Prancūzija ir Portugalija. Tačiau Rusijos bolševizmo paveiktiems mūsų socialistams konstitucinė monarchija atrodė tikras pragaras ir jie spaudė dešinįjį sparną, kad situacija būtų pakeista.

Ir jiems pavyko: keturi socialistai įveikė maždaug 12–13 konservatorių ir tris liberalus. Štai ką reiškia kovingumas. Žinia, prie tokios lietuvių socialistų pergalės prisidėjo ir Vokietijos monarchija – kaizeris Wilhelmas tempė Lietuvos valstybės atkūrimo pripažinimą ir tai davė laiko mūsų socialistams padėtį pakeisti savo naudai. Taip buvo parengtas Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos nutarimas.

A. Kasparavičius kviečia atkreipti dėmesį į sąvokas. 1917-ųjų gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba skelbė pareiškimą. Šį žodį išvertus į kitas kalbas, jis reiškia – deklaracija. Vasario 16-ąją Taryba neskelbia deklaracijos, ji skelbia tik nutarimą. Todėl Vasario 16-osios nutarimas iš esmės yra gruodžio 11 d. pareiškimo / deklaracijos papildymas dviem esminiais komponentais. Pirma, kad atkuriama ne bet kokia Lietuvos valstybė, o „d e m o k r a t i n ė“. 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijoje atkuriamos Lietuvos valstybės politinis turinys nebuvo nurodytas.

„Antra, Vasario 16-osios nutarime jau yra sakinys, kad „galutinę Lietuvos valstybės formą ir santykius su kaimynais nustatys kaip galima greičiau demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas“. Esminis žodis čia – g a l u t i n ę. Kuris labai aiškiai pasako, kad 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas nėra panaikinamas ar atšaukiamas, o tik pabrėžiama, kad tas pareiškimas dar nėra galutinis. Kad galutinį žodį tars ne vokiečių valios kaustoma Lietuvos Taryba, o demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Čia ir yra visa Vasario 16-osios nutarimo esmė, vertė ir grožis. Tarptautinės teisės požiūriu, Lietuvos valstybės tarptautinio subjektiškumo požiūriu šis nutarimas nieko naujo nepridėjo. Bet jis buvo revoliucinis vidaus politikos požiūriu, nes pasakė, kad vidaus politinę formą nuspręs ne kažkoks elitas, bet visa tauta“, – dėsto istorikas.

Mes turime kuo didžiuotis

Taigi, Steigiamasis Seimas 1920-ųjų gegužės 15 d. pirmajame posėdyje prisimena ir apeliuoja į 1918 m. vasario 16-osios nutarimą ir taria tą galutinį žodį – išpildo tai, kas buvo pasakyta 1918 m. vasario 16-osios nutarimo antrojoje pastraipoje – Lietuvą skelbia demokratine Respublika.

„Tokiu būdu mūsų Nepriklausomybės Deklaracija dėl susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių tapo ištęsta laike. Mes ją skelbėme per tris kartus, kol galutinai įtvirtinome savo politinius siekius ir valią 1920-ųjų gegužės 15 d. Neatsitiktinai iki pat, rodos, 1928-ųjų centrinė diena, švenčiant Lietuvos nepriklausomybę, buvo ne Vasario 16-oji, o Gegužės 15-oji“, – sako istorikas.

Tik po 1926 m. gruodžio 17 d.–1927 m. balandžio 12 d. perversmo, kai į valdžią atėjo nauja autoritarinė valdžia, kuri suspendavo Seimą, nepriklausomybę švęsti Gegužės 15 d. tapo nepatogu ir buvo grįžta prie Vasario 16-osios šventės, kuri nuo 1928–1929 m. ir tapo centrine politine švente Lietuvoje.

„Su tokia politinių švenčių konfigūracija sovietai 1940 m. birželį mus ir okupavo. Todėl mūsų istorinėje atmintyje per visą sovietmetį išliko ne Gruodžio 11-oji ar Gegužės 15 d., o Vasario 16-oji. Tam tikra prasme tai smetoninės autoritarinės valdžios palikimas“, – sako A. Kasparavičius.

Tačiau bet kokiu atveju, istoriko teigimu, mes turime kuo didžiuotis. Nes, atmetę ideologinius prietarus, didžiosios politikos ir tarptautinės teisės požiūriu savo nepriklausomybę galime švęsti ir Gruodžio 11-ąją. Tai yra praktiškai kartu su suomiais. Tai reiškia, kad esame nepriklausomybės pirmeiviai Rytų Europoje.

„Geopolitika lėmė, kad mums neleido Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbti džiūgaujančiai miniai. Pirmosios nepriklausomybės metinės paminėtos Vasario 16-ąją 1919-aisiais ne Vilniuje, bet Kaune. Sudėtingomis aplinkybėmis, kada jau vyko karas su bolševikais, o krašto viduje socialisto
M. Sleževičiaus Vyriausybė dėl valdžios aršiai konkuravo su Lietuvos Valstybės Taryba ir mūsų šalies ateitis dar skendėjo visiškoje tamsoje. Premjeras Sleževičius buvo tokioje desperacijoje, kad 1919 m. pavasarį bandė Lietuvai ieškoti britų imperijos protektorato. Tai paradoksalu ir kurioziška: politikai, kurie aršiai kovojo prieš lietuviškos konstitucinės monarchijos idėją, dabar patekę į aklavietę, buvo pasiryžę tapti svetimos monarchijos pavaldiniais“, – pasakoja dr. A. Kasparavičius.

Kita vertus, istorikas pažymi: „Be abejonės, Lietuvos politikų politinė išmintis daugmaž prilygo to meto Europos didžiausiems protams. Kiek esu su tuo susidūręs, kiek skaitęs, patiriu moralinį malonumą, skaitydamas jų tekstus: jie veikė kaip lygiaverčiai partneriai kovoje dėl nepriklausomybės. Ypač tai ryšku nepriklausomybės aušroje, kada 1915 m. rudenį–1916 m. pavasarį dešiniojo liberalo Antano Smetonos, socialisto Jurgio Šaulio ir socialdemokrato Stepono Kairio politinis komitetas įpučią dvasią visai nepriklausomybės kovai.“

Atakos prieš A. Smetoną – atakos prieš Nepriklausomybės Deklaraciją

Dr. A. Kasparavičius pabrėžia, kad svarbiausias dalykas, kurį turime suvokti dabar, XXI a. pradžioje, kai mūsų pasaulyje vyksta labai sudėtingi geopolitiniai procesai, kad šiuolaikinės Lietuvos valstybės, ne tautos, krašto ar žemės, juridinis pamatas ir politinis pamatas yra mūsų 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės deklaracija ir jos signatarai – mūsų nacionalinės valstybės tėvai. Pasak istoriko, „tas auksinis dvidešimtukas“, iš kurio politinių dividendų esame politiškai gyvi ir šiandien.

Ne paslaptis, Lietuvos Tarybos priimta Nepri-klausomybės Deklaracija, skelbusi Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, buvo nepriimtina visiems trims Lietuvos didiesiems kaimynams – Vokietijai, Rusijai ir Lenkijai.

„Ir šiandien, kai skaitome vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje, kai yra puolamas Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona, – tos atakos prieš jį yra atakos prieš mūsų Nepriklausomybės Deklaraciją ir mūsų valstybę. Tai akivaizdus dalykas. Nes tiek mūsų Nepriklausomybės Deklaracija, tiek Valstybės Tarybos pirmininkas, kuris generavo, stimuliavo nepriklausomos Lietuvos politinį procesą, buvo pagrindinė politinė figūra XX a. pirmoje pusėje. Ją sudaužius, sutrypus, apklijavus plunksnomis ir atidavus kažkokiam neva istorinį teisingumą atkuriančiam Kukluksklanui, Lietuvą galima vėl redukuoti tik į ekonominę, socialinę teritoriją be politinio turinio. Teritoriją, kurią būtų lengva ištirpinti didžiųjų kaimynų ambicijų ar ES globaliame katile. Todėl, atakuodami vieną ar kitą Lietuvos Tarybos narį, mes kartu norom ar nenorom atakuojame ir pačią mūsų nepriklausomybės esmę, turinį. Tai pakankamai pavojingas dalykas“, – sako istorikas.

Dr. A. Kasparavičius akcentuoja ir trečią momentą. Tie žmonės, kurie šiandien atakuoja A. Smetoną ir Nepriklausomybės Deklaraciją, iš esmės susitapatina su sovietmečiu.

„Po sovietinės okupacijos pagrindinės sovietinės valdžios strėlės buvo nukreiptos ne į ką nors abstraktų, o į prezidentą A. Smetoną ir Lietuvos nepriklausomybę. Smetona buvo lietuviško valstybingumo simbolis ir sovietams pirmiausia jį reikėjo sunaikinti. Tvirtinta, kad A. Smetona buvo vagis, autoritaras ir netikras prezidentas, kad buvo fašistas, reakcionierius ir t. t. O tai reiškia, kad ir mūsų valstybė buvo netikra. Juk kaip gali būti tikra valstybė, tikra nepriklausomybė su netikru prezidentu? Bet visa tai išgalvota. Smetona sovietams buvo labiausiai nepatogus: jis paskutiniame Vyriausybės posėdyje kvietė piešintis, jis protestuodamas pasitraukė į politinę emigraciją, jį 1941 m. balandį Vašingtone, Baltuosiuose rūmuose, priėmė prezidentas Ruzveltas, o Valstybės departamente – jo vadovas Sumner Weles...

Todėl sovietų planams Smetona buvo gili rakštis, kurią jie stengėsi ištraukti. Neištraukė. Net LTSR laikais lietuviai nepatikėjo sovietais ir skandavo: „Sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva...“ Tačiau šiandien, net nesusimąstydami, sovietinės propagandos darbą tęsia jau „mūsiškiai“... Nemanau, kad sąmoningai, greičiausiai – tik dėl politinio daltoniškumo ir istorinio tamsybiškumo“, – konstatuoja Istorijos instituto tyrėjas.

Todėl dr. A. Kasparavičius sako šiandien besistebintis kai kurių Lietuvos universitetų atstovų oficialiai deklaruojama tokia pozicija, kuri dabartinėmis aplinkybėmis yra politinis nonsensas, mažavaikiškumas ir nesusigaudymas nei politinėje situacijoje, nei geopolitikoje.

„Dar viena blogybė ta, kad šiandien postmoderniame pasaulyje turime posttiesos situaciją – dominuoja ne faktai, bet nuomonės. Žmogus išeina teigti vieną ar kitą istorinį faktą, bet jis nieko bendra su istorija neturi. Pasakoma nuomonė, kad, pavyzdžiui, A. Smetonos režimas dujų kameroje nuodijo politinius oponentus. Nors tai nonsensas ir tik kažkieno nuomonė, bet ji pateikiama kaip istorinis faktas. Ir žmonės patiki, kad Smetona buvo žudikas, kad žemė plokščia, o Landsbergis sugriovė kolūkius. Tokia ta situacija Lietuvoje. Bet ji liudija labai pavojingo proceso pradžią. Nes eilinis žmogus, eilinis pilietis emociškai priima tuos dalykus. Jis neturi laiko įsigilinti, kur faktas ir kur nuomonė. Ir kai mūsų žiniasklaida faktus pradeda painioti su nuomonėmis, o diletantų nuomones prilygina profesionalų nuomonėms, tada turime visišką chaosą mūsų istorinėje atmintyje. Jei pasakyti vienu žodžiu – istorinės atminties degradaciją.

Varšuvoje paminklai Jozefui Pilsudskiui stovi ir skęsta gėlėse, nors jis nebuvo mažesnis autoritaras nei Smetona ir, jam užgrobiant valdžią 1926 m. gegužę, Varšuvoje žuvo 309 kovotojai iš abiejų pusių ir per tūkstantį buvo sužeista. Nežiūrint to, lenkai nesigėdija Pilsudskio, kaip lietuviai bėga nuo Smetonos. Nes lenkai suvokia pasaulinę istoriją, turi politinę išmintį ir atmintį, o lietuviai dažnu atveju – ne“, – griežtai baigia istorikas.