Vasara ir vienatvė

Ar jau vidurvasaris? Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kada jis yra. Griežti kalendoriniai žmonės sako, kad tai liepos 15 diena. Tam pritarčiau ir aš. Kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – metų laikotarpis, kuomet Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20–23 dienomis, pietų pusrutulyje – gruodžio 20–23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų tos dienos pažymimos šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad birželio naktis, kuomet švenčiamas vidurvasaris, yra stebuklinga: jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21 dieną. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris yra pirmosiomis rugpjūčio dienomis.

Švenčiantys vidurvasarį liepos 15 dieną sako, jog ta diena kiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.

„Vidurvasaris“ – ilgas žodis ir tariasi kiek nostalgiškai, „Vasara“ – sakyčiau, daug linksmesnis. Gal todėl, kad vidurvasaris trunka gan trumpai, o vasara – net trijų mėnesių periodas, o norintiems – dar ilgesnis. Koks žodis labiausiai netinka vidurvasariui ir visai vasarai? Ogi irgi iš tos pačios „v“ raidės – vienatvė.

Kur gyvena vienišiai

Daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių. Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti. Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane. O jei telefonas tyli?

Nors sakoma, kad vienišiai gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius (gal kad žmonių minioje pasislėpus), bet bent aš galvoju, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Tad Šiauliai tam tinkama vieta. O šiaip jau, vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“ Girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia gyvenime darei kažką ne taip. Nors vienas didesniųjų pasaulio poetų Georgas Traklis yra sakęs, jog vienatvės negalima užpildyti prisiminimais, jie ją tik pagilina.

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiausiai kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdėjau klausimą: „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?“ Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve.“ Man atrodo, jog ruduo ar žiema vienatvei tarsi tinka, o štai vienatvė vasarą gan sunki. Bet neseniai viena moteris tarstelėjo, jog vasarą kaip tik norisi būti vienai. Ginčyčiau.

Turiu daug laisvo laiko, bet neturiu kam jį skirti

Vienišius bičiulis, didelis senosios estrados gerbėjas sako, jog ši estrada jam išsklaido vienatvę. Priklauso jis visokiems klubams, pavyzdžiui, Nelės Paltinienės gerbėjų. Ko tau ten reikia? – klausiu. Šiomis dienomis jis išvykęs į Vitebsko festivalį „Slavų turgus“, kitą savaitę važiuos į Jūrmaloje Laimės Vaikulės rengiamą „Randevu“.

Kai kas iš vienišių gyvena žiūrėdami kino filmus. „Domino“ – amerikiečių režisieriaus, kino klasiko Briano De Palmos naujausias kino filmas, tik prieš kelias savaites pasirodęs mūsų ekranuose. Filmo sukūrimo data – 2019 m. Todėl pagalvojau, jog gerai gyventi laisvoje šalyje bent ir todėl, kad filmų premjeros pas mus ir Vakarų pasaulio šalyse vyksta veik vienu metu.

Brianą De Palmą prisimename iš kino filmų „Žmogus su randu“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“, „Gyvatės žvilgsnis“, „Nuodėminga aistra“... Režisierius, kuris, skaičiau, mokėsi ir iš Sergejaus Eizenšteino, ir iš Alfredo Hitchcocko. Kaip ten su Eizenšteinu – tai nežinau (nors, tiesa, laiptus „Neliečiamuosiuose“ tarsi „Šarvuočio Potiomkino“ intarpą prisimenu, o yra laiptai ir šiame filme – žudynės ant laiptų, kai jais, nuklotais raudonu kilimu, kyla kino festivalio svečiai), bet Hitchcocko mokykla akivaizdi – siurrealistiniai elementai, įtampa sumontuota iš personažų žvilgsnių. Vis prisimenu „Žmogaus su randu“ finalinę sceną, kai pašautas herojus įkrinta į puošnios savo vilos baseiną, virš kurio didelėmis raidėmis iškaltas užrašas – „Visas pasaulis po tavo kojomis“. „Domino“ irgi turi savo devizą – „Herbas – tu laimi, skaičius – keliauji velniop“.

Naujasis Briano De Palmos filmas pasakoja apie arabų teroristus Europoje. Kopenhagos policijos pareigūnas Kristijamas (kurį vaidina „Sostų karų“ aktorius Nikolaj Coster-Waldau) kartu su porininku Larsu gauna užduotį suimti ISIS narį Imraną. Operacijos metu Larsas žūva ir Kristijamas prisiekia atkeršyti už draugo mirtį. Jo kelias ieškant žudiko iš Kopenhagos driekiasi į Belgiją, Olandiją, Ispaniją.

Gaila, bet tenka konstatuoti, jog tai ne pats geriausias garsaus režisieriaus filmas, visgi intrigos, kaip ir kituose šio meistro filmuose, yra. Visus savo prievartos aktus teroristai fiksuoja kameromis, kad galėtų tiesiogiai įkelti į „YouTube“ ir tai rodoma filmo žiūrovui. Nors veiksmas filme vyksta lėtai, herojai savo problemas turi spręsti per kelias akimirkas. Čia ir pajunti režisieriaus 50 metų stažą.

Netiesa, kad vienišiai nemėgsta pokyčių

Jei tamsiuoju metų periodu vienišius gelbsti televizija, tai, visiems aišku, jog vasarą iš jos nėra ko tikėtis. Nors kartais būna išimčių. Štai pirmosiomis liepos dienomis LNK parodė režisieriaus Spike’o Lee filmą „Savas žmogus“. Filmo pradžia – kaip ir daugelio tokio tipo juostų: Niujorko centre keturi dažytojais apsimetę plėšikai su įkaitais užsidaro banke. Prasideda derybos. Ir ką čia bepridursi. Nors įtampa užvaldo ir dviejų vasaros valandų kaip nebūta. Tiesa, gailėtis jų nevertėtų – režisierius talentingas.

Nors vienišiai nori matyti kuo daugiau gėrio. Prisimenu amerikiečių serialą „Daktarė Kvin“. Ar jo žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springsą Laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Iš savo draugų pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. Gi senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Todėl sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku. Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes gal kiek ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar skiriamės itin tuo, kad kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais ir taurę vyno. Aišku, ne jie kalti, kad šitaip nėra.

Manau, netiesa, kad vienišiai nemėgsta pokyčių. Tik jų mūsų gyvenime maža. Net ir politikoje. Jau greičiau mes turėsime geresnę futbolo komandą, nei sąžiningesnę valdžią. Taip ir gyvename. Ir vieniši, ir ne.