Varnių regioninis parkas: nuo Medvėgalio iki Šatrijos

Šią savaitę kviečiu pakeliauti po vieną didžiausių šalies regioninių parkų, saugančių gausybę unikalių vertybių. Varnių regioninis parkas – tai kalvotoji Žemaitija, kurios žymiausi objektai – aukščiausias regiono kalnas Medvėgalis ir Lietuvos legendų karalienė Šatrija. Senovės gyvenvietės prie piliakalnių slepia baltų kultūros pėdsakus su vienomis seniausių Rytų Baltijos regione laidojimo vietų. Atgaivą nuo vasaros karščio atrasime prie vieno didžiausių Žemaitijos ežerų – Lūksto, taip pat prie Paršežerio įrengtose poilsiavietėse.

Rytas prie Bilionių piliakalnio

Vykstantiems A1 automagistrale Vilnius–Klaipėda Varnių regioninį parką patogu pradėti lankyti nuo pietinės jo pusės. Išsukę iš pagrindinio šalies greitkelio ties Kryžkalniu ar ties Laukuva pateksime į senąjį Žemaičių plentą. Ties Bilionimis pietinė regioninio parko riba priartėja prie pat kelio, nuo kurio matomas aukštas Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu. Iš visų pusių apjuostas pelkių ir miškų, jis byloja apie žemaičių kovas su kryžiuočiais, o laiptuotos terasos suteikia piliakalniui unikalią, kituose regionuose retai matomą formą. Nusiteikite, kad piliakalniai šioje kelionėje bus nuolatiniai palydovai, o į juos įkopti prireiks nemažai jėgų.

Medvėgalio archeologinis kompleksas

Antrasis piliakalnių kompleksas visai čia pat – iš Kaltinėnų vieškeliu patraukus į šiaurę už 5 km atsiveria Medvėgalio kalnas ir jį supantys piliakalniai. Nors jį galima pasiekti asfaltuotu keliu pro Požerę, niekad nepagailiu savo automobilio ir žvyrkeliu atriedu būtent iš pietryčių pusės. Kalnai iš čia atsiveria visa savo didybe, o atsidūręs dauboje tarp piliakalnių, galima sakyti, „prasmengu“. Taip turėjo jaustis ir kryžiuočiai, priartėję prie šventos žemaičiams vietos, kurią šie buvo pasirengę ginti iki paskutinio atodūsio. Ne veltui Medvėgalio piliakalnis laikomas žymiausia tvirtove, gynusia Žemaitiją nuo kryžiuočių.

Pats metas išlipti iš automobilio ir pamiklinti kojas apžiūrint archeologinį kompleksą. Jo papėdėje įrengtas akmeninis maketas, kuriame atvaizduota iškiliausia 234 m aukščio Žemaitijos kalva, taip pat Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda. Užkopus ant Medvėgalio pravers žiūronai – nuo jo galima išvysti net keliolikos kitų Žemaitijos piliakalnių viršūnes, antra tiek boluojančių bažnyčių bokštų.

Čia taip pat puiki vieta papriešpiečiauti ir pasimėgauti puodeliu kavos iš termoso.

Varnių regioninio parko lankytojų centras

Iš Medvėgalio judu Varnių link. Dabar jau pro Požerę, prie kurios esantis Paršežeris garsėja puikiai įrengtomis poilsiavietėmis. Jei kopdami į piliakalnį jau nubraukėte pirmus prakaito lašus, galima įšokti į ežerą išsimaudyti, paplaukioti valtimi, pasideginti. O jei diena apniukusi ar norisi labiau pažinti šį nuostabų kraštą, galima vykti į Varnių regioninio parko lankytojų centrą apžiūrėti ekspozicijos (Dumbrių g. 3, Ožtakiai).

Šiuolaikiška ekspozicija, kuriai parinktas garsaus Lietuvos geografo prof. Česlovo Kudabos knygos „Septyni keliai iš Varnių“ (1993) pavadinimas, supažindina su istorine, turistine, gamtine ir pažintine Varnių krašto medžiaga. Ar žinojote, jog Lūksto ežere vis dar aptinkama gintaro? Čia pat galima jį pamatyti. Kas slepiasi Žemaitijos kalvų viduje? Sužinosite apžiūrėdami Šatrijos geologinį pjūvį. Žemaičiai nepraleis progos pamokyti bent kelių sakinių savo tarme – pasiklausysite žemaitiškai įgarsintų sakmių ir mitų. Po kiek laiko ima atrodyti, kad iš garsiakalbių sklindantys paukščių ir varlių balsai skamba taip pat šiek tiek žemaitiškai. Mažesniems turistams patiks interaktyvūs pažintiniai žaidimai „Atspėk medį“, „Atspėk augalą“, o norinčius pabūti gamtoje ilgiau pakvies čia veikianti gamtos mokykla.

Varniai

Varniuose užklumpa pietų metas, o man visai neaišku, kuriuo iš septynių kelių patraukti iš miestelio. Juolab kad pačiame miestelyje yra ką apžiūrėti.

Varniai – sakralinis Katalikų bažnyčios centras. Pirmoji bažnyčia, pastatyta Medininkuose 1417 m., po Žemaičių krikšto. Čia įkurta Medininkų, vėliau Žemaičių vyskupija. 1587–1773 m. Varniuose buvo jėzuitų rezidencija, 1740 m. iš Kražių į Varnius perkelta kunigų seminarija. Ši veikė iki 1864 m. Šiandien miestelyje – net keturi sakraliniai objektai: Žemaičių vyskupystės muziejus, buvusi Varnių katedra (mūrinė Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia), medinė Šv. Aleksandro bažnyčia ir visai neseniai rekonstruotas namas, kuriame gyveno vyskupas Motiejus Valančius.

1691 m. pastatytoje Varnių katedroje išvysite ne tik raudonu aksomu papuoštą vyskupų sostą, bet ir vyskupų portretų galeriją. O bažnyčios požemiuose esančioje vyskupų kriptoje palaidota apie dešimt Žemaičių vyskupų. Du iš jų – vysk. Simonas Mykolas Giedraitis ir vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis – guli stiklu dengtuose karstuose.

Varniuose glaudėsi ir kitų konfesijų tikintieji. Tai rodo net aštuonerios buvusios Varnių miestelio kapinės. Rytiniame jo pakraštyje – buvusios nedidelės evangelikų liuteronų kapinaitės. Šiaurinėje dalyje, link Kūjainių kaimo išlikusios buvusios stačiatikių kapinės, o už Varnelės, link Šerpaičių kaimo – iki 1940 m. veikusios didžiulės žydų kapinės.

Pavandenė ir Sklepkalnis

Toliau vykstu į Pavandenę, kur visai neseniai atkurtas Sklepkalnis – vietinių dvarininkų Sakelių giminės mauzoliejus. 1904 m., mirus Pavandenės dvarininkui Leonardui Sakeliui, jo sūnus Zigmantas Gludo ežero pakrantės kalvoje pastatė ir įrengė šeimos mauzoliejų. Į jį buvo perkelti Sakelių ir ankstesnių Pavandenės dvaro savininkų Danilavičių palaikai. Tarybiniais laikais kolumbariumas buvo išplėštas ir suniokotas, o atstatytas tik šiemet. Prie jo galima patogiai prieiti visiems – įrengti ir laiptai, ir neįgaliesiems pritaikytas takelis.

Spėjama, kad anksčiau kalva atliko alkakalnio funkcijas. Nuo jos taip pat galima pamatyti svarbiausių Žemaitijos piliakalnių viršūnes. Vienas iš jų – visai čia pat, vos už 1 km. Tai įspūdingas Sprūdės piliakalnis. Masyvus, maždaug 22 m aukščio kalnas viršuje turi apie 30×25 m dydžio ovalo formos aikštelę. Kaip ir Bilionių piliakalnis, jis pasižymi laiptuotomis terasomis, apsauginiais pylimais ir grioviais, kurie ryškiai matomi apžiūrint piliakalnį iš paukščio skrydžio. 2002 m. nuo jo pašalinti medžiai, tad piliakalnio didingumu galima žavėtis tiek iš tolo, tiek atsidūrus jo papėdėje. Į viršūnę veda nuožulnūs laiptai, kopti nėra sunku, o užkopus atsiveria plačios Pavandenės apylinkių panoramos. Dar vienas – Didžiųjų Burbiškių – piliakalnis, vietinių geriau žinomas Moteraičio vardu, stūkso pietinėje Gludo ežero pusėje, kiek apaugęs medžiais.

Šatrijos kalva

Nuo visų Pavandenės kalvų šiaurės rytų kryptimi plika akimi matoma dar viena „kepurė“. Tai Šatrijos kalno viršūnė. Ji vilioja ir mane, tad iš Pavandenės, nepaisydamas žvyrkelio, tiesiausiu keliu dardu Luokės link. 228 m virš jūros lygio iškilęs Šatrijos kalnas stūkso už 3 km į pietryčius nuo miestelio. Prie jo galima privažiuoti iš dviejų pusių. Asfaltuotas kelias veda iš rytų pusės, o man dabar jau arčiau žvyrkeliu privažiuoti iš vakarų, nuo Luokės miestelio.

Tik atsidūrus kalno papėdėje, galima iki galo suvokti kalno dydį. Tad jei pataupėte jėgas ir nekopėte į ankstesnius piliakalnius, čia jų tikrai prireiks. Nepadeda net dronas: skraidinu jį tolyn, kol pradeda trūkinėti radijo ryšys, o į nuotrauką vis dar sunkiai telpa didžiulio kalno šlaitai.

Archeologų manymu, kalvos viršuje stovėjo medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau II a. pr. Kr. Manoma, kad čia buvo vienas svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų. Gal todėl Šatrijos kalnas, kaip joks kitas, apipintas gausybe legendų ir padavimų.

Nuo kalno viršūnės atsiveria visa kalvotoji Žemaitija – plika akimi įžiūrimi Žemaitijos milžinai: tiek Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, tiek už 35 km stūksantis Medvėgalis. Nuo Šatrijos taip pat matyti Luokė, Gaulėnai, Upyna, Užventis, Viekšnaliai ir net baltuojantys Telšių katedros bokštai.

Vakaras Biržuvėnų dvare

Ant Šatrijos kalno kelionė po Varnių regioninį parką pasiekia kulminaciją. Belieka užbaigti ją jaukiame parke, surengti iškylą, atsigaivinti prie vandens. Tam puikiai tinka Biržuvėnai.

Biržuvėnus pasieksime nuo Luokės pavažiavę 5 km į vakarus Telšių kryptimi, vėliau pasukę į kairę pagal nuorodą. Pirmiausia pasitinka mūrinis koplytstulpis šalia kelio, vėliau raudonų plytų ūkiniai dvaro pastatai. Gyvenvietės gilumoje, prie Virvytės užtvankos – dvaro rūmai, oficina ir didžiulis medinis svirnas.

Biržuvėnai minimi 1253 m. balandžio 5 d. vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte kaip „Birsine“. Nors Biržuvėnų dvaro istorija siekia XIII a., tačiau jis vertinamas kaip XVIII a. medinės dvarų architektūros paminklas. Pasak specialistų, tokių dvarų sodybų Lietuvoje tik dvi (antroji – Adomynės dvaro sodyba). Iš dvaro pastatų vertingiausi XVIII a. vidurio reprezentacinės dalies mediniai pastatai. Tiesa, 2014 m. mediniai dvaro rūmai smarkiai apdegė, bet buvo atstatyti. Savo eilės rekonstruoti laukia ir originalios architektūros XIX a. pabaigos – XX a. pradžios raudonų plytų ūkiniai pastatai.

Šiuo metu dvaro rūmuose veikia Telšių rajono turizmo informacijos centras, galima apžiūrėti jame įrengtą ekspoziciją ir kilnojamąsias parodas.

Dvaro sodybos parke ir užbaigiu šios dienos kelionę. Dvaro altanoje galima prisėsti prieš kelionę namo ir aptarti įspūdžius. Prie užtvankos galima išsimaudyti ir surengti iškylą – čia įrengta prieplauka ir tiltelis į vandenį. Kas nenori maudytis, Biržuvėnuose gali apžiūrėti dar kelis lankytinus objektus: Gorskių šeimos ir vokiečių karių kapines, nediduką Biržuvėnų piliakalnį ant Virvytės upės kranto ir Laumės pėdos šaltinį.

Kiti nepaminėti objektai

Aukštagirės apžvalgos bokštas, esantis už 3 km į šiaurę nuo Bilionių piliakalnio, leidžia pasižvalgyti po kalvotąją Žemaitiją. Bet šioje kelionėje ir taip gausu natūralių apžvalgos aikštelių – piliakalnių, nuo kurių atsiveria nuostabios panoramos.

Paukščių stebėjimo bokšteliai prie Stervo gamtinio rezervato ir Biržulio ežero nudžiugins ornitologija besidominčius keliautojus. Varnių regioninio parko ežerai ir pelkynai pasižymi didžiule paukščių įvairove.

Debesnų pažintinis botaninis takas šalia Varnių šiuo metu uždarytas.

Ką veikti?

Stovyklavietė ir paplūdimys prie Lūksto ežero leis pailsėti, atsipalaiduoti ir atsigaivinti karštą vasaros dieną. Šalia poilsiavietės prasideda 1 km ilgio pažintinis Lūksto gintarų takas.

Dviračiais galima apvažiuoti Požerės, Medvėgalio, Bilionių apylinkes. Tai gana ekstremali Aukštagirės trasa – 23 km ilgio žiedinis maršrutas pasižymi vienu sudėtingiausių reljefų Lietuvoje, o trasa eina ir paprastais lauko keliukais, ir net per ūkininko fermos kiemą.

Galima išbandyti Sietuvos kūlgrindą – slaptąjį kelią per pelkę. Tam reiktų pasiimti maudymosi reikmenis (atskirus drabužius ir avalynę, tinkamus bristi per pelkę, kitaip teks bristi basomis ir pusnuogiams, kad įveikus kūlgrindą liktų kuo apsirengti). Ekskursiją būtina rezervuoti iš anksto ir su gidu; nerekomenduojama jaunesniems nei 10 metų lankytojams.

Pakeliui

Varnių regioninį parką patogu aplankyti vykstant į pajūrį ar iš jo. Pietinė riba vos už 7 km nuo A1 automagistralės. Prie senojo Žemaičių plento įsikūrę du seni Žemaitijos miesteliai – Laukuva ir Kaltinėnai.

Vykstantys A11 keliu Šiauliai–Palanga pro šiaurinę parko dalį gali apžiūrėti Telšius, Laukstėnų žvėrinčių, Rainių koplyčią.

Į rytus nuo Varnių regioninio parko – savaip įdomūs Kražiai ir Užventis. O jeigu norisi pratęsti turiningą laisvalaikį gamtoje, galima aplankyti ne taip toli esantį Kurtuvėnų regioninį parką. Bet apie jį jums papasakosiu kitą kartą.

Autoriaus nuotraukos