Vargonininkas su mikrofonu ir dalgiu

„Tai ar visuomet esate toks laimingas?“ – truputį pavydėdama klausiu Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedros vargonininko, atlikėjo, įvairių pilietinių akcijų iniciatoriaus Romualdo Juzukonio. Jis šypteli ir susimąsto – matyt, sunku prisimininti, kada buvo kitaip. R. Juzukonio laimės receptas iš pirmo žvilgsnio paprastas: vidinė laisvė, tvirtas stuburas ir truputis žaismo – visai neseniai vargonininkas nustebino šiauliečius, nušienavęs neprižiūrėtą žolę miesto centre.

„Manęs daug kas klausia – kada į politiką?“

– Ir kaip gi čia buvo su ta žole?

– Tai – ne akcija ar bandymas pašiepti, o noras nupjauti peraugusias piktžoles, kurios badė akis miesto centre. Tiesiog aš labai ilgai laukiau, kol tai bus padaryta. Laukiau, kol nužydėjo dobilai, varnalėšos, rapsai. O vis tik tai yra vieta, kurią mato kiekvienas, atvykęs į Šiaulius.

Visada, ką bedaryčiau, laikausi nuostatos: jeigu ko nors reikalauji iš kitų, pirma turi to pareikalauti iš savęs. Šiuo atveju valdžia reikalauja iš žmonių, kad jie nusišienautų žolę – kitaip bus nubausti – bet apie savo veiksmus nesusimąsto. Miesto centre auga rapsai, varnalėšos – kodėl žmonės, eidami iš katedros ar važiuodami pagrindine gatve, turi matyti tokią netvarką?

– Į šią situaciją pasižiūrėjote šmaikščiai: užsidėjote šiaudinę skrybėlę, apsivilkote lininius marškinius, pasiėmėte dalgį ir į „šienapjūtę“.

– Aš apskritai gyvenime mėgstu žaisti.

Kad ir akcija „Vėjelis“. Valstybė išleido higienos normas ir įdėjo ten labai gražų sakinį: vaikų darželiuose, miegamosiose patalpose turi būti nuo 18 iki 21 laipsnių šilumos. Kas sugalvojo tokias normas? Valstybinės institucijos. Kam priklauso darželiai? Valstybinėms institucijoms. Bet kažkodėl normų niekas nesilaiko. Gaila, kad tokia sritis Lietuvoje yra apleista, tad mes sugalvojome atkreipti į tai dėmesį. Šiuo metu esame aplankę apie 15 įstaigų ir joms padovanoję „vėjelių“. Žiemos be šildymo sistemos neįsivaizduojame – lygiai taip pat turėtume pradėti neįsivaizduoti vasaros be atitinkamų vėdinimo sistemų.

– Prisidedate ir prie judėjimo už Šiaulių medžių išsaugojimą.

– Tai – problema iš tos pačios srities. Tegul pabando paprastas žmogus imti ir nupjauti medį. O dabar visiškai sveiki medžiai kertami lengva ranka. Taip, aš suprantu, tvarkytis reikia. Bet kam tai daryti pačiu brutualiausiu keliu? Juk betoninių aikščių Šiauliuose jau turime. Kažkodėl pradėjome gyventi pažadais, svajodami, kad medžiai užaugs. Reikia gyventi dabar: šiandien mėgautis žaluma, šiandien mėgautis pavėsiu ir tai galima padaryti apgenėjus esamus medžius, šalia jų pasodinus jaunus medelius. Būtų taip, kaip gyvenime: šalia suaugusio puikiai bręsta vaikai ir jaunimas.

Pastebėjau, kad politikai, patekę į viršūnę, atitrūksta nuo kasdienio žmogaus, tarsi nebegirdi ir nebemato jo. Tai man nesuprantama. Kad ir Šv. Petro atlaidai, kurie vyko savaitgalį. Prieš pat juos, penktadienį, nuo tako, vedančio į katedrą, buvo išimtas gabalas plytelių. Pagalvokime apie save: ar šeimininkas, darydamas šventę namuose, ardytų pagrindinius įėjimus šventės išvakarėse? Kaip į atlaidus turėjo patekti neįgalieji, sunkiai vaikštantys seneliai su lazdomis? Kodėl žmonės, esantys valdžioje, taip nemąsto, taip nežino? Juk krikščioniška bendruomenė yra to paties miesto dalis.

– Paprastai tokia kritika valdžiai skrieja, ketinant ją paimti šturmu.

– Manęs daug kas klausia: darai akcijas, garsiai kalbi – kada į politiką? Turiu nuraminti – manęs ten visiškai netraukia. Lenkiu galvą prieš tuos politikus, kurie nuoširdžiai dirba, tik kartais norisi atkreipti jų dėmesį į vienas ar kitas sritis.

Pirmoji parapija – sulaukus penkiolikos

– Kovojate už Šiaulių liepas, pjaunate žolę po Savivaldybės langais. Vis tik Šiauliai nėra jūsų gimtasis miestas – gimėte ir augote Baisogaloje.

– Baisogala – labai tvarkingas, labai gražus ir intelektualus miestelis. 1952 m. čia buvo įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas – Baisogaloje gyveno daug mokslininkų, tai padėjo suformuoti savitą miestelio kultūros lygį.

Dabar Gyvulininkystės institutas stipriai sumažėjęs, bet įleistos šaknys liko. Žmonės šviesūs, šilti: jie gali ne tik parodyti kelią, bet ir papasakoti neeilinių istorijų, palaikyti įdomų pokalbį.

Į Baisogalą sugrįžtu kiekvieną savaitę. Nesu sentimentalus, bet Baisogala yra mano gyvenimo dalis, ji turi trauką. Juo labiau, kad miestelis išsaugojo tas vietas, kuriose prabėgo mano vaikystė. Dabar grįžtu jų aplankyti su savo vaikais ir žmona.

– Būtent Baisogaloje ir prasidėjo pažintis su vargonais?

– Taip susiklostė, kad mano tėvais tapo seneliai, kurie, padėdami mano mamai po skyrybų, atsivežė mus su broliu Tadu į Baisogalą. Jie buvo politiniai kaliniai, giliai tikintys, senelis – dar ir partizanas „Karklas“, šaulys. Bažnyčia mums su broliu buvo savaime suprantamas dalykas, nuo ketverių metų jau patarnaudavau mišiose. Aišku, buvo visko. Matydavome, kaip kiti vaikai sekmadieniais žaidžia lauke, norėdavome žaisti su jais. Ir pabėgdavome, ir sugrįždavome, ir būdavome nubausti – vaikystė visų vienoda (šypsosi). Bet dabar jaučiu didžiulę padėką seneliams – jie ir tikėjimas suformavo mano stiprybę.

Grįžtant prie vargonų, seneliai lankė bažnyčios chorą. Į jį vesdavosi ir mane. Pamenu, atsisėsdavau pas vargonininką ant suolo ir stebėdavau, kaip jis groja. Man tai buvo kažkas tokio. Močiutė pasakojo, kad dar ištarti dorai nemokėjau, o jau sakydavau – būsiu vargonininku.

– O kaip tampama vargonininku?

– Nuo šešerių metų lankiau Baisogalos muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Prie vargonų pirmą kartą atsisėdau vienuolikos. Tarsi šiandien atsimenu, kaip mano mokytojas, vietos vargonininkas Bronius Kęstutis Ščerbinskas ypatingai gražiu natų raštu užrašė mano pirmąsias giesmes. Tuometinis klebonas sakė: „Ne ne, dar neleisk jam groti, sulaužys.“

Pamenu ir, kad
B. K. Ščerbinską, su kuriuo neseniai vėl atnaujinome ryšį, netgi kviesdavausi į namus, jog paklausytų, ar gerai groju pianinu, ar jau galiu sėsti prie vargonų. Taip norėjau jais groti.

Būdamas penkiolikos, gavau savo pirmąją parapiją Kaišiadorių rajone – ten gyveno mano mama. Visą vasarą iki kaimo bažnytėlės dviračiu mindavau aštuonis kilometrus ir grodavau. O tada išvažiavau į vargonininkų mokyklą Rokiškyje. 18 metų grįžau į Baisogalą ir nuo tada vargonai manęs neapleidžia. Dešimt metų grojau Baisogaloje, septynerius – Šeduvoje, metus Klovainiuose, o dabar – Šiauliuose. Tokia galimybė – didžiulė dovana.

– Kuo žavi šis instrumentas?

– Prie vargonų visuomet gera. Net ir ta jauki kaimo bažnytėlė su mažais vargonais mane užpildo. Gražiausia tai, kad kiekvieną kartą grodamas turiu galimybę kurti, improvizuoti. Noriu – akomponuoju giesmę vienu registru, noriu – kitu. Priklauso nuo vidinės būsenos. Dar – vargonų garsas gyvas, jis plaukia, tu jį beveik girdi besugrįžtantį: atsidarė klapanas, papūtė oras ir nuaidėjo pro vamzdį, nuo mažiausio iki didžiausio, nuo ploniausio iki storiausio.

– Toks didingas, toks sakralus instrumentas. Visada atrodė, kad juo groti gali vienetai.

– Bažnyčių vargonininkų Lietuvoje trūksta. Vis tik tai – ne mokslas, ne amatas. Bažnyčios vargonininku gimstama, nes grojimas šiuo instrumentu kartu giedant, yra malda. Žinote, mišias gieda labai daug chorų, bet tikinčiųjų choras – nors kartais ir ne toks profesionalus – tai dažnai daro daug nuoširdžiau. Nes jis tuo metu meldžiasi. Yra posakis: tas, kuris gieda, meldžiasi du kartus. O kai meldiesi šalia vargonų didybės, tave tiesiog kilsteli nuo žemės.

Iš vakaro – šventė, iš ryto – mišios

– Daug metų esate renginių vedėjas ir atlikėjas. Vadinasi, šeštadienio vakarą – šventė, sekmadienį – mišios. Tai – suderinama?

– Suderinama ir net labai. Po šou norisi dvasiškai atsistatyti, tad, ačiū Dievui, kad yra bažnyčia. Viskas tarsi surežisuota: vakare – smagu, dieną – dvasinė pilnatvė ir savaitę pradedi subalansuotas, harmoningas, jokių nukrypimų. Aišku, taip yra dabar, o jaunystėje buvo visko (juokiasi).

– Atliekate ne tik žinomų Lietuvos atlikėjų, bet ir savo kūrybos dainas. Kūrybinės mūzos – dažni svečiai?

– Kai Šiaulių universitete studijavau muzikos pedagogiką, profesorius Eduardas Balčytis mums sakė: „Studentai mieli mano, yra pasakyta ir aš dar kartą pakartosiu: jeigu galite, nekurkite, nes jau tiek prikurta... Bet jeigu negalite, ką padarysi“. Taip ir aš: kai nebegaliu, kuriu (šypsosi). Bet lygiai taip pat mėgstu dainuoti tai, kas jau sukurta. Visada sakau, kad parduodu ne save ir ne savo kūrybą. Parduodu emociją, džiaugsmo valandėlę ar vakarą.

– Turite įkyrių gerbėjų?

– Nesu toks žinomas, kad vargintų įkyrus dėmesys. O ir pats nesiveliu į romantiškas istorijas. Galbūt nuskambės keistai, bet gerbėjos, kurias labiausiai vertinu, yra tos paprastos močiutės, kurios palaukia, kol nulipsiu nuo vargonų, prieina, padėkoja, ranką paglosto, atvirutę viena ar kita proga įteikia. Jomis džiaugiuosi labiausiai.