Varėnos rajone atidengs paminklą žuvusio pasieniečio A. Barausko garbei

Antradienį bus minimos 1940–ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 81-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininko gyvybę užpuolikai nutraukė 1940 m. birželio 15 d.

Numatoma, kad ceremonijos metu jo žūties vietoje, Varėnos rajono Ūtos kaime, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė atidengs paminklą A. Barauskui.

Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja A. Barauskui pagerbti skirtus renginius.

10 val. už pasienietį bus aukojamos Šv. Mišios Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje (Vytauto g. 196, Senosios Varėnos k.).

11 val. 30 min. A. Barausko atminimas iškilmingos ceremonijos metu bus pagerbtas jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime. Minėjime dalyvaus Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė, A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė, įvairių institucijų ir organizacijų vadovai ir atstovai, kiti svečiai, VSAT vadovybė ir VSAT padalinių pasieniečiai.

Renginio metu bus atidengtas VSAT iniciatyva bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro lėšomis ir pastangomis čia pastatytas paminklas žuvusiam pasieniečiui. Šis reikšmingas ir solidus monumentas pakeis iki tol A. Barausko žūties vietoje stovėjusį simbolinį atminimo ženklą.

Naujo paminklo autorius a. a. skulptorius Jonas Jagėla tragiškiems to meto įvykiams Ūtoje įamžinti pasirinko stilizuotą simbolinį pasienio ženklą, pasibaigiantį dvigubu kryžiumi. Tai – vienas iš valstybės simbolių, Lietuvos herbo dalis. Paminklo forma atspindi jaunos valstybės veržlumą, laisvės ir nepriklausomybės troškimą. Neatsitiktinai pasirinkta ir medžiaga, iš kurios pagamintas paminklas. Granitas simbolizuoja pasieniečių tvirtumą, valstybės tvarumą.

Prie paminklo A. Barauskui, kurį, numatoma, atidengs Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė, ceremonijos metu bus dedamos gėlės nuo šalies vadovybės, taip pat įteikti apdovanojimai bei sakomos kalbos.

Vienoje iš ceremonijos dalių VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai išneš gėlių kompoziciją, kuri bus padėta pasieniečio A. Barausko amžinojo poilsio vietoje Varėnos rajono Perlojos kapinėse.

Minėjime dalyvaus Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

2005 m. A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime. Be to, vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus raj.) auditorijų yra suteiktas A. Barausko vardas. Joje būsimieji pasieniečiai mokomi valstybės sienos apsaugos taktikos.

2013 m. VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmas toks medalis buvo įteiktas A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.

2015 m. A. Barausko vardas buvo suteiktas naujam patruliniam pasieniečių laivui.

2010 ir 2020 m. minint pasieniečio žūties 70-metį bei 80-metį A. Barauskas apdovanotas (po mirties) VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai – 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai – 100“.

                                  ___________________

Ištrauka iš monografijos „Valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija“ (Vilnius, 2010 m.)

"Tuometinis vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika 1934 m. sausio 1 d. įsakyme Nr. 2 kreipdamasis į Pasienio policijos tarnautojus rašė: „Kiekvienas darbas reikalauja aukų, gi čia, saugodami savo tėvų žemę, nemaža ir Jūsų draugų yra paaukoję savo gyvybes... Ir ne kartą tyrame lauke ar gojely priešo kulkos perverti ir kraujuose paplūdę, be draugų, be giminių, skausmuose, šaltyje ar lietuje mirdavo Jie už šventą Tėvynės žemę... Daug, labai daug gražių didvyriškų pavyzdžių rasime beskaitydami tas aplinkybes, kuriose žuvo Jūsų draugai“.

Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų.

Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybos viršininkas vyresn. policininkas Aleksandras Barauskas.

Dar 1932-aisiais jo tarnybos atestacijos lape buvo pateiktas  apibūdinimas apie A. Barauską: „Politiškai patikimas, doras, kartais truputį per griežtas. Tarnyboje paslaptingas, drausmingas. Vertas paaukštinimo“.  Apibūdinime pavartotas terminas „paslaptingas“ dabar suprantamas kaip mokantis saugoti tarnybines paslaptis.

A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras tėvas bei vyras. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų, įvedė gražias sargybos tradicijas. Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi iki vieno laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais. Taip pat visi kartu sutikdavo Naujuosius metus, švęsdavo Velykas. A. Barauskas mokėjo gerai groti armonika, buvo visų bendrų pobūvių siela.

1939-aisiais  sargybos viršininkui A. Barauskui buvo pavaldūs, įskaitant jį patį, 12 vyrų: du vyresnieji ir 10 eilinių policininkų. Kadangi Ūtos kaimas atsidūrė maždaug Pasienio policijos sargybos saugomos valstybės sienos ruožo viduryje, tai jame ir buvo įkurta 2-os sargybos būstinė. Kaimo pakraštyje, vienoje iš vieno aukšto trobų, A. Barauskas nusisamdė butą, kuriame kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.

1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą, apie 3 val. 40 min., A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių papliūpos. Iškart pabiro lango, išeinančio į miško pusę, stiklai. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.

Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai.

Tuo tarpu 2-os pasienio sargybos pasieniečiai, suradę paprastą vežimą, paguldė į jį dar rodantį gyvybės ženklus savo viršininką ir vežė pas gydytoją, tačiau kelyje A. Barauskas mirė".