Vardiniai medžiai traukiami iš užmaršties

Vardiniai, istorinę atmintį liudijantys medžiai pagaliau sulaukė klaipėdiečių dėmesio. Šiandien Smiltynėje bus iškilmingai paženklintas ilgus dešimtmečius pamirštas Tautos vado ąžuolas, sodintas 1934 metais, minint pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60-ies metų jubiliejų. Neseniai Tauralaukyje klaipėdiečiai pažymėjo Karalienės Luizės ąžuolą, savo eilės laukia ir karaliaus Vilhemo ąžuolas Smiltynėje. Kokios šių medžių istorijos, kuo jie reikšmingi, galiausia,i ar tikrai autentiški?

Vadinamieji Tautos vado ąžuolai 1934 m. buvo sodinami visoje Lietuvoje, tokiu būdu išreiškiant pagarbą šalies lyderiui. Pajūryje geriausiai žinomas 1934 m. pasodintas Antano Smetonos vardinis ąžuolas Palangoje, prie Birutės kalno.

Visai neseniai išaiškėjo, jog prezidento A. Smetonos ąžuolas buvo pasodintas ir lig šiolei žaliuoja ir Smiltynėje, prie pagrindinio pėsčiųjų tako, vedančio į paplūdimį, tačiau galiūnas ilgus dešimtmečius buvo niekam nežinomas ir nepaženklintas.

„Šį medį radau netikėtai ir netyčia: skaitydamas tarpukarinę spaudą. 1934 m. 05 03 „Lietuvos aido“ numeryje buvo išspausdinta mažytė žinutė, pavadinta „Ir klaipėdiškiai pasodino Tautos Vado Ąžuolą„. Rašoma, kad medelis buvo pasodintas Smiltynėje gegužės 1-ąją „prie naujojo tako į pajūrį„. Į iškilmes anuomet atvyko krašto komendantas plk. Raimundas Liormanas, uosto direkcijos pirmininkas inž. Balys Sližys, Klaipėdos krašto jaunimo vadas Jurgis Brūvelaitis, jaunalietuviai ir gausus publikos būrys. Nuvykus į Smiltynę prie visiems puikiai žinomo keliuko į paplūdimį išties stūksojo subrendęs ąžuolas. Vienintelis aplinkui“, - pasakojo žurnalistas, kraštotyrininkas, Kuršių nerijos ambasadorius Denisas Nikitenka.

Pašnekovas tvirtino, jog Tautos vado ąžuolas Smiltynėje yra unikalus ir vienintelis toks išlikęs Mažosios Lietuvos regione. „Nieko nestebina A. Smetonai skirti ąžuolai Didžiojoje Lietuvoje, tačiau Mažojoje Lietuvoje dėl geopolitinių peripetijų lietuvybę skleisti buvo sudėtinga. Straipsniai 1936 metų spaudoje liudija, jog lietuvių pasodinti paminkliniai medžiai buvo tiesiog nupjauti Juodkrantėje (ant Ievos kalno), Rambyne. Tad net keista, jog Smiltynėje Tautos Vado ąžuolas išliko. Kuršių nerijos miškininkai patvirtino, jog atrastasis ąžuolas atitinka sodintojo 1934 m. duomenis (tiek pagal vietą, tiek pagal ąžuolo amžių, atsižvelgiant į augimo sąlygas, dirvožemį). Aplinkybė, kad jis iki šiol nebuvo žinomas visuomenei, paskatino imtis visuomeninės iniciatyvos. Taip gimė idėja paženklinti bei sukurti naują vardinių medžių sodinimo Smiltynėje, Smėlio karčemos kopos papėdėje tradiciją„, - sakė D. Nikitenka.

Vardinių medžių gojus

Iškilminga ceremonija prasidės šiandien 12 val. 15. min. prie garsiosios Smėlio karčemos kopos. Prie Tautos vado ąžuolo bus giedamas Lietuvos Respublikos himnas, paminklinis medis bus paženklintas kol kas laikinu informaciniu stulpeliu, apjuostas trispalve juosta.

Kartu Smėlio karčemos kopos papėdėje bus pasodintas ir naujas - Prezidento ąžuoliukas. Jis skirtas pažymėti 2019-uosius, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Prezidento Antano Smetonos metais. 100-metį švenčia ir LR prezidento institucija. Ceremonijos dalyviai bus vaišinami pagal tarpukario receptą pagaminta grikių koše.

Tikimasi, kad paminkliniai medeliai ne tik taps žaliuojančiais patriotizmo šaukliais, bet ir didins Smiltynės, kaip uostamiesčio vasarvietės, turistinį patrauklumą. Svarstoma, kad ateityje informaciniu stendu galėtų būti paženklintas ir karaliaus Vilhelmo ąžuolas bei kuriama vardinių medžių gojaus Smiltynėje tradicija.

Miestiečiai, organizacijos bus kviečiami sodinti paminklinius medelius (svarbių sukaktuvių proga) ir pagerbti Klaipėdai, Mažajai Lietuvai nusipelniusius žmones. Tokiu būdu atsirastų naujas traukos taškas Smiltynėje, būtų skleidžiama žinia apie krašto istoriją, iškilias jo asmenybes.

Pažymėjo ne Luizės ąžuolą?

Tradicija žymiems žmonėms dedikuoti ar pasodinti medžius Klaipėdoje gyva nuo senų laikų. 1807 metais Mėmeliui tapus laikinąja Prūsijos sostine ir į miestą atsikrausčius karaliui Frydrichui Vilhelmui III su žmona Luize bei vaikais, Mažasis Tauralaukis buvo viena mėgstamiausių kilmingosios šeimos iškylų vietų.

Jie plaukdavo aukštyn Dangės upe ir po vienu ąžuolu labai mėgo vakarieniauti. Vėliau medis pavadintas Luizės vardu, žymimas Dangės kilpoje senuose žemėlapiuose.

Klaipėdos istorijos ir paveldo žinovas, leidinio „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai“ sudarytojas, leidėjas Kęstutis Demereckas, remdamasis fotografija, kurioje pavaizduotos raitos lietuvaitės, atvykusios pasveikinti karalienės Luizės, identifikavo Luizės ąžuolą pagal jo išvaizdą.

Neseniai grupė visuomenininkų Tauralaukyje suorganizavo talką, kurios metu pažymėjo ir Karalienės Luizės ąžuolą bei siekia atstatyti karalienei skirtą paminklą, kadaisę stovėjusį netoliese.

Arvydas Urbis, Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos atstovas, komentuodamas šią iniciatyvą, aiškino, jog pažymėtas ne tas medis.

„Labai graži idėja atkurti Karalienės Luizės parką ir paminklą. Tik nereikia klaidinti visuomenės, kad tai šis ąžuolas ir yra tas, po kuriuo kažkada sėdėjo karalienė Luizė. Yra ikonografinė medžiaga: fotografijos, žemėlapiai. Pagal juos akivaizdžiai matyti, kad tai - ne tas ąžuolas. Luizės ąžuolas buvo be apatinių šakų. Kad ir tapęs senesnis medis išlieka toks pat. Kaip ir žmogui pasenus nauji pirštai neišauga“, - vaizdžiai kalbėjo žinovas, pagal senuosius žemėlapius nustatęs ir Luizės ąžuolo, ir paminklo vietą.

A. Urbio teigimu, Luizės ąžuolas, taip pat ir paminklas buvo sunaikintas sovietmečiu ir buvo toje vietoje, kurioje dabar privati teritorija ir iškastas tvenkinys.

„Iš paminklinių akmenų dar buvo sumūrytas lauko rūsys prie autentiško buvusios karčemos pastato. Galutinai tą pastatą ir rūsį sunaikino naujasis dvarininkas, įsikūręs istorinėje vietoje“, - aiškino pašnekovas.

A. Urbis įsitikinę, kad jo hipotezę patvirtintų archeologai. „Kaskite kiek norite aplink pažymėtąjį Luizės ažuolą. Užtikrinu, kad nerasite nė ženklo buvusio paminklo, o juk turėtų būti akmenys ar kitokios pamato liekanos“, - sakė A. Urbis.

Visi Tauralaukio ąžuolai - šventi

K. Demereckas gi aiškino, jog paminklas ir nebuvo pastatytas po Luizės ąžuolu, o buvo kitoje vietoje. „Paminklas buvo prie tako, o ąžuolas būtent tas, kurį ir visuomenininkai pažymėjo. Jo ir išvaizda tokia pati, kaip matome senoje fotografijoje, ir amžius atitinka. Tokia yra mano hipotezė„, - sakė K. Demereckas ir pridūrė, kad pagarbos verti visi senieji Tauralaukio ąžuolai, nes jie yra palikimas daugiau kaip 300 metų amžiaus ąžuolyno, kuris Dangės vingyje buvo pažymėtas kartografijoje dar 1757 metais.

„Visas šis ąžuolynas turėtų būti saugomas kaip gamtos, istorijos paminklas ir šventovė. Mano spėjimu, dar senesniais pagonybės laikais šis ąžuolynas buvo šventas miškas, kuriame buvo atliekamos pagoniškos apeigos. Juolab kad tame miške yra aukojimų akmuo, dabar vadinamas Velnio akmeniu. Yra buvęs piliakalnis, kurio dabar niekas nenori identifikuoti, nors dar sovietmečiu buvo piliakalniu vadinamas. Visas šis kompleksas turėjo šventvietės reikšmę, kaip Rambyno kalnas“, - įsitikinęs K. Demereckas.

Vilhelmo ąžuolo mįslė

Mįslė istorikams yra ir Karaliaus Vilhelmo ąžuolas Smiltynėje, pažymėtas 1900-ųjų Smiltynės turistinėje schemoje. Specialistai nedrįsta spėlioti, ar tas medis iki šiol išlikęs, kada galėjo būti pasodintas arba taip pavadintas.

„Vilhelmo ąžuolas žemėlapiuose atsirado tik nuo XIX amžiaus pabaigos. Neparašyta, kuriam Vilhelmui jis skirtas, tad galima tik daryti prielaidą, kad Vilhelmui III, Luizės vyrui, nes ši karališka pora lankėsi ir kurį laiką rezidavo Mėmelyje. Bet ar tada pasodintas? Abejočiau, nes XIX amžiaus pradžioje Smiltynė dar nebuvo kurortas, ten plytėjo smėlynų dykros. Gali būti, kad ąžuolas buvo pasodintas vėliau ir pavadintas Vilhelmo III garbei“, - sarstė istorikas Dainius Elertas.

Anot jo, tikėtina, kad medis galėjo būti pasodintas XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje, kai Smiltynė pradėjo augti kaip kurortas. „Tada buvo labai populiaru, madinga besivystančiuose kurortuose sugalvoti visokius takų, kopų pavadinimus, suteikti jiems vardus. Kaip ir medžiams, kurie turėjo traukti lankytojus, priminti apie garsius žmones“, - pasakojo istorikas.

Prie Smėlio karčemos kopos, šalia šašlykinės, auga du iš aplinkos išsiskiriantys, seni ąžuolai. Pasak K. Demerecko, schema nurodo Vilhelmo ąžuolą augus kitoje kopos pusėje. „Vis dėlto schema - ne žemėlapis. Ji paišoma iš rankos ir pagal ją tikslios vietos neišskaičiuosi. Aš Vilhelmo ąžuolo neradau“, - sakė K. Demereckas.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.