Vandens „žydėjimas“ - neretas vaizdas šiltuoju laikotarpiu

Ežero vandens „sužydėjimas“ – neretas vaizdas šiltuoju laikotarpiu. Vienus jis atbaido nuo maudynių, kiti drąsuoliai, prasiskynę kelią pro suputojusį vandenį, visgi neria į gelmes. Tačiau ar tai nekelia pavojaus sveikatai?

Prasidėjus maudymosi sezonui dažnam kyla klausimas, „kodėl priekrantėje tiek dumblių?“, „ar vanduo švarus?“, „jaučiamas nemalonus kvapas, kodėl?“, „ar galima maudytis?“

Kai vanduo ima žydėti, žmonės kartais net mano, kad į ežerą, upę ar jūrą kažkas pripylė žalios spalvos dažų ar kokių nors chemikalų. Vanduo pažaliuoja, kai gausiai suveša vandens augalai - dumbliai. Tada ne tik keičiasi vandens spalva, bet ir pablogėja jo kokybė.

Turbūt ne vienam dažnai tenka girdėti terminą „eutrofikacija“, pasireiškiantį „vandens žydėjimu“. Vandens žydėjimas – tai intensyvaus mikroskopinių dumblių vystymosi, esant palankioms sąlygoms, atspindys. Vasaros metu vandens žydėjimas tapo įprastu kasmetiniu reiškiniu. Žydinčiame vandenyje gausu mikroskopinių dumblių, kurių ypač pagausėja karštomis dienomis, esant silpnam, pastoviam vėjui arba štiliui. Masčio ežero vanduo dėl didelės antropogeninės apkrovos ir praeities taršos yra prisotintas maistingosiomis medžiagomis (azoto, fosforo junginiais, tačiau leistinų higienos normų neviršija). Maistingųjų medžiagų buvimas vandens telkinyje, viena pagrindinių sąlygų dumblių vystymuisi, nes šios medžiagos yra jų mitybos šaltinis. Daugiausiai šių medžiagų atkeliauja upėmis, o į upes jos patenka su buitinėmis, gamybinėmis, paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, iš žemės ūkio laukų ir kt. taršos šaltinių.

Gausiai žydintys mikrodumbliai intensyviai naudoja vandenyje ištirpusį deguonį, perpildo vandenį gyvybinės veiklos produktais, apatiniai dumblių sluoksniai, negaunantys pakankamai šviesos, pradeda pūti. Dėl to pablogėja vandens kokybė: vanduo įgauna nemalonų kvapą, pakinta jo klampumas, pH, sumažėja skaidrumas, kai kada pastebima kritusių žuvų. Dar blogesnė ir akiai nemalonesnė situacija susidaro įlankėlėse, užutekiuose, kur vėjai sustumia planktoną ir vanduo įgauna „košės“ pavidalą. Vėjas gali sunešti žydintį fitoplanktoną į priekrantės zoną arba atvirkščiai, pasikeitus vėjo krypčiai, išnešti į atvirą jūrą. Pastaruoju atveju dienos ar kelių dienų bėgyje gali greitai pagerėti vandens kokybė, vanduo staigiai atvėsti.

Atsakyti į klausimus gyventojams „kodėl taip intensyviai žydi vanduo?“, „kodėl aplinkosaugininkai negali išnaikinti dumblių?“, „ar saugu maudytis žydinčiame vandenyje?“ - ne taip paprasta, nes gamtoje veikia be galo daug tiek gamtinių, tiek žmogaus veiklos įtakotų veiksnių. Aišku tai, jog kaip ir žmogui, kuris stengiasi vasarą ištrūkti iš namų ir kaskart apsilankyti prie ežerų, taip ir visai gyvajai gamtai šiltasis sezonas yra palankus augimui, vystymuisi. Todėl maudymosi sezonu brendant į vandenį tenka ištarti „ir vėl vanduo žydi“. Ko gero žmogus individualiai sprendžia ar jam malonu maudytis žydinčiame vandenyje ar ne. Tačiau kasdien priekrantėje situacija vis kitokia, vieną dieną vanduo „švaresnis“, kitą dieną priklausomai, nuo hidrometeorologinių sąlygų, vanduo įgauna intensyvesnę žalią spalvą, ar pasidengia dumblių plėvele. Žinoma reikia paminėti ir tai, kad Lietuvoje žmonių, gyvūnų intoksikacijas cianotoksinais ir mirties atvejų neužfiksuota. Žinomi tik alerginiai susirgimai išsimaudžius „žydinčiame“ vandenyje, kurie pasireiškia odos išbėrimu, niežėjimu. Vandens „žydėjimas“ nemalonus akims, nosiai. Medikai perspėja, kad „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, virškinamojo trakto sutrikimus, infekcines ligas, todėl maudytis tokiame vandenyje nerekomenduojama, tačiau bijoti kiekvieno „žydinčio“ ežero neverta, tačiau atsargumas pravers.

„Žydintis“ vanduo gali sutrikdyti sveikatą

Vandens „žydėjimas“ ne tiktai yra nemalonus akims ar nosims. Medikai perspėja, kad „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, virškinamojo trakto sutrikimus, infekcines ligas, todėl maudytis tokiame vandenyje nerekomenduojama. Vandens „žydėjimas“ - ne tik estetinė ir ekologinė problema. Pavojingumą nulemia „žydėjimus“ sukeliančių melsvabakterių rūšys, kurios gali sintetinti toksines medžiagas. Lietuvoje aptinkama daugiau nei 50 toksinių melsvabakterių rūšių, o septyniolika iš jų gausiai vystosi mūsų šalies vandens telkiniuose ir sukelia vandens „žydėjimus“. Šios rūšys gali sintetinti pavojingiausių cianotoksinų grupėms priskiriamus hepatotoksinus ir neurotoksinus.

Lietuvoje ežerų vanduo nėra naudojamas kaip geriamo vandens šaltinis, tačiau melsvabakterių sintetinami toksinai į žmogaus organizmą gali patekti maudantis, plaukiojant, nardant, užsiimant aktyviu vandens sportu. Labiausiai toksinams jautrūs ir pažeidžiami yra maži vaikai, senyvi ir alergiški žmonės. Neverta bijoti kiekvieno „žydinčio“ ežero, tačiau atsargumas labai praverstų.

Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistai, vandens „žydėjimo“ laikotarpiu Telšių rajono maudyklose maudytis nerekomenduoja.