"Vanago portreto" šešėlyje – atradimai ir šmeižto kampanija

"Verkiau ir šiandien", – po filmo "Vanago portretas" peržiūros Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje atviravo dailininkas Mantas Petravičius, filme sukūręs ir pagrindinį vaidmenį. O Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasidalijo asmenine informacija apie Adolfo Ramanausko-Vanago metų paskelbimo peripetijas, patirtą spaudimą.

"Va tada viskas ir prasidėjo"

"Aušros" muziejuje kasmet Vasario 16-ąją prisimenamos ryškiausios asmenybės, klojusios ir puoselėjusios Lietuvos valstybės pamatus. Šiemet dėmesys skirtas partizano A. Ramanausko-Vanago atminimui pagerbti – Ch. Frenkelio viloje vyko dokumentinio kino filmo "Vanago portretas" (rež. Vytautas V. Landsbergis, 2019) pristatymas ir susitikimas su pagrindinio vaidmens atlikėju, dailininku M. Petravičiumi bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku A. Gumuliausku.

Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas "Vanago portretas" pasakoja apie A. Ramanauską-Vanagą – vieną garsiausių Lietuvos pokario partizanų vadų, miškuose kovojusį su sovietų okupantais, net 11 metų priverstą slapstytis su šeima. Išduotą ir itin žiauriai sovietų nukankintą.

Filme, kuriame atskleidžiama Vanago dvasios stiprybė, rodoma, kaip, dailininkui bepiešiant Vanago portretą ir besigilinant į jo asmenybę, per šalies televizijas pranešama, kokia vyksta šmeižto kampanija. Rūta Vanagaitė tvirtina, kad Vanagas esą buvo KGB agentas, kad žudė žydus ir pats, mėgindamas nusižudyti, save žiauriai susižalojo. Taip pat pranešama, kad surasti Vanago palaikai Našlaičių kapinėse, rodomi jaudinantys kadrai iš Lietuvos partizanų vado laidojimo ceremonijos 2018 metų spalį.

Visa ta šmeižto kampanija ir atradimai kaip tik vyko tuo metu, kai režisierius V. V. Landsbergis kūrė filmą. Kokios tos peripetijos 2017–2018 m. raizgėsi, susirinkusiesiems atskleidė prof. A. Gumuliauskas, mat jo vadovaujama Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pasiūlė 2018-uosius paskelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais.

Pasak profesoriaus, 2017-ųjų pavasarį Seime buvo atkurta komisija, kurios pirmininku jis ir tapo. Tų pačių metų rugsėjį vyko žymiosios Vilniaus lietuvių konferencijos 100-metis. Tos konferencijos, kuri 1917-aisiais išrinko 20 žmonių, vėliau paskelbusių Vasario 16-osios aktą.

"Per pertrauką prie manęs priėjo moteris ir prisistatė Auksute Ramanauskaite – Adolfo dukra. Ji tyliai – gal su viltimi – prasitarė, kad jos tėvui 2018-aisiais bus 100 metų. Iškart jai pasakiau, kad einu į komisijos posėdį ir 2018-uosius paskelbsime Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Ir iš tikro posėdžio metu priėmėme šį nutarimo projektą. Va tada viskas ir prasidėjo", – intrigavo profesorius.

"Mes išvaikėme juodus šešėlius"

A. Gumuliausko teigimu, spalio mėnesį Seime pasklido žinia, kad pas Seimo Pirmininką nori atvykti Efraimas Zuroffas su R. Vanagaite. Seimo Pirmininkas buvo užimtas, jų nepriėmė, komiteto pirmininkas – taip pat.
"O kadangi esu žemiausia grandis piramidėje, tas susitikimas teko man. Komisijos pirmininku buvau jau keli mėnesiai ir man jau reikėjo kalbėti valstybės vardu. Patikėkite, tai yra labai didelė atsakomybė. Kai turi pasverti kiekvieną žodį, nes kiekvienas žodis brangiai kainuoja", – pasakojo pranešėjas.

A. Gumuliauskas neslėpė, kad jam kartu tai buvo didelė pamoka, nes galėjo susipažinti su diplomatinėmis gudrybėmis. Ruošiantis susitikimui, pagalbininkai jam, pakankamai pasikausčiusiam istorikui, susiuntė reikalingus dokumentus ir paaiškino, kad būtinai reikalingas vertėjas.

"Sakiau, kad ir taip suprasiu, bet man paaiškino, kad vertėjas reikalingas tam, kad gautum laiko pagalvoti, ką atsakyti. Ir man tikrai buvo lengviau. Suprasdavau, ko manęs klausia, o kol kalbėjo vertėjas, turėjau laiko pagalvoti, ką atsakyti", – sakė profesorius.

Susitikimas vyko kone valandą, pokalbis buvo įtemptas. Buvo reikalauta neskelbti A. Ramanausko-Vanago metų. "Mes turėjome faktų, kad teiginiai, jog Vanagas dalyvavo žydų žudyme, yra pramanai. Ilgai diskutavome. Pavyko atsimušti. Koridoriuje laukė kokios šešios televizijos kameros. Zuroffas buvo įpykęs, o aš pasakiau, kad tikiu, jog 2018 metai bus A. Ramanausko-Vanago metai. Ir mes tai padarėme", – prisiminė profesorius.

Labai džiugus momentas buvo, kai archeologai pranešė Našlaičių kapinėse radę Vanago palaikus. Tada Seimas priėmė rezoliuciją, kad Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 d. po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 d. "buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas".

"Tai reiškė valstybines laidotuves. Buvau laidotuvių komisijoje. Per laidotuves man atrodė, kad jį laidoja visa Lietuva. Tai iš tikrųjų buvo didžiulis ne tik nusipelniusio žmogaus pagerbimas. Tai buvo visų mūsų moralinė pergalė. Mes eilinį kartą nesiklaupėme ant kelių, likome tvirti ir pagaliau A. Ramanauskas-Vanagas istorijoje užėmė tą vietą, kurią turėjo užimti", – kalbėjo profesorius, pridurdamas, kad tai jo gyvenime buvo vienas didžiausių darbų, išbandymų. Mat pamatė, kas yra bendraminčiai, kas padeda, kartu ir buvo valandų, kada juto nematomą spaudimą...

"Bet dabar menininkai gali kurti šia tema, mokiniai gali susipažinti su šia tema, o svarbiausia – mes išvaikėme juodus debesis ir juodus šešėlius", – sakė profesorius.

"Tai kažko naujo pradžia"

Dailininkas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas M. Petravičius pasakojo, kad kai kūrybinė grupė pradėjo "lipdyti filmą", dar nebuvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai, nebuvo nė minties apie valstybines laidotuves. O ir paties Manto istorija dokumentiniame V. V. Landsbergio filme prasidėjo labai netikėtai.

Dailininkas pamatė feisbuke režisieriaus žinutę, kad jis rengiasi kurti dokumentinį filmą. Žmonės pradėjo siūlyti pinigų, sodybų filmavimams, o pats Mantas pamatė nuotrauką "Aš esu Vanagas" ir nusprendė nupiešti Vanago portretą. "Mane tarsi kažkas uždegė", – sako jis.

Nupiešė, nusiuntė režisieriui ir sako, kad tie, kurie žino, ką reiškia piešti, jį supras. "Tai žiauriai sunku. Kai yra tokia iškili, Lietuvai labai brangi asmenybė, o aš nesu profesionalus dailininkas. Juk tapytojai prasti portretistai. Tai didžiulė atsakomybė", – sakė jis.

Gavęs Vanago portretą, V. V. Landsbergis Mantą pakvietė filmuotis. "Tai yra tikra. Nesistengiau nieko vaidinti. Bandžiau piešti proceso metu. Išėjo, kas išėjo", – kalbėjo jis, kviesdamas žiūrovus nusifotografuoti prie didelio Vanago portreto, pakabinto gretimoje salėje. Atminčiai. Šį portretą Mantas nupiešė jau po filmavimo, bandant išeiti iš vaidmens.

M. Petravičius neslėpė verkiantis visada, kai žiūri filmą. "Mane giliai palietė. Kai gavau pasiūlymą filmuotis, visos šeimos šventės, visi gimtadieniai nuėjo į antrą planą. Kai man paskambindavo, aš viską metęs važiuodavau. Visada pasakydavau: "Taip." Lygiai kaip metę visus reikalus į mišką išeidavo partizanai", – sakė jis.

Kaip dabar pasikeitė jo gyvenimas, dailininkas dar negali pasakyti. "Po filmo premjeros Kaune manęs pats V. Landsbergis paklausė, ar tai pabaiga, ar pradžia. Man atrodo, kad tai dar ne pabaiga. Tai kažko naujo pradžia", – sakė Mantas.