Vanago portreto kūrėjo „karas“ Ukrainoje – nužmogėjimo veidai

„Niekada dar nesu taip baisėjęsis, kokias linijas vedžioja mano ranka. Už tai, ką šiuo metu daro Ukrainoje, jie neverti nė menkiausio štricho... Bet kai išauš Ukrainos pergalės rytas, juos visus vešiu į Kijevą ir kabinsiu ant pasaulio gėdos sienos“, – sako dailininkas Mantas Petravičius. Kai prieš trejus metus kaunietis atliko pagrindinį vaidmenį V. V. Landsbergio filme „Vanago portretas“ ir nupiešė didelį Vanago portretą, visa esybe suvokė, kad tai – kažko naujo pradžia.

Prieš dvejus metus Mantas Petravičius Ch. Frenkelio viloje eksponavo savo pieštą Vanago portretą. Edvardo Tamošiūno nuotr.

Pieši – šaudai, pieši – šaudai

„Mantai, tame nužmoginimo siautuly šitoks tavo ėjimas yra vienas nuostabiausių“, – tokių replikų apie piešiamus karo Ukrainoje nusikaltėlių portretus išgirsta dailininkas. Tiems, kuriuos piešiami portretai giliai paliečia, jis atsako: „Esu be galo dėkingas tiems, kurie į rankas man įdėjo pieštuką… Be jo sunku būtų šį košmarą ištverti..."

Vos prasidėjo karas Ukrainoje, Mantas ištisą savaitę nesuvokė, kas gi čia vyksta ir ką daryti. „O kai karas prasidėjo ir socialiniuose tinkluose, kai žmonės pradėjo dalytis vaizdo įrašais, nuotraukomis, kai pamačiau du pirmuosius karo belaisvius, kurie dar visiški vaikai, – karas juk ne vaikų reikalai, – tada juos pradėjau piešti“, – sako jis.

Mantas socialiniuose tinkluose randa piešiamų Rusijos kareivių, belaisvių nuotraukų, bet jo piešimo kelionė jau ketvirtą mėnesį kinta. Pradžioje portretai, piešiami juodu pieštuku, buvo lengvi štrichai, o kai prasidėjo ukrainiečių belaisvių žudymai, kankinimai, moterų ir vaikų prievartavimai, piešiniuose štrichai tapo ryškesni, kaip sako pats Mantas, nervingesni.

„Man kuo toliau, tuo sunkiau tapo piešti. Užsibrėžiau kasdien, ryte ir vakare, nupiešti po portretą, jų turiu jau 158, bet kartais juntu, kad net negaliu jų piešti. Prisiverti ir pieši. Baisūs tie veidai“, – sako dailininkas.

Mantas atvirauja piešdamas bandantis tapatintis su Lietuvos žmonėmis, jei priešas ateitų pas mus: „Bandydamas pažinti tą monstrą, pasijutau taip, lyg į juos šaudyčiau. Mano pieštukas tapo ginklu – į piešiamą veidą lyg pataikau, lyg nepataikau. Veidai tapo lyg sprogusių minų skeveldrų sužaloti. Pradėjau priešus žaloti: pieši – šaudai, pieši – šaudai. Lūžta pieštukas nuo trankymo, plyšta popierius. Nevalingai viskas. Man tai tarsi siaubo, pasišlykštėjimo, visų jausmų išliejimas.“

Iš nežmonių atima vardus, pavardes, tėvavardžius

Dailininkas mano, kad jei jausmų nebūtų išliejęs pieštuku, būtų padaręs daug keistų baisių dalykų. Lietuvoje prasidėjo diskusijos, ką daryti su sovietų paminklais-balvonais, dailininkas kasdien pravažiuoja pro Rudaminoje esantį vieną jų... „Turėjau gal kokius šešis planus, kaip paminklą sudaužyti, apipilti šiukšlėmis, apipaišyti... Mane gelbėjo piešimas. Daug dalykų neįvykdžiau, kas virė manyje. Tik per piešimą išlikau ramus“, – sako jis.

Beje, pristatydamas portretus feisbuko draugams, Mantas rusiškai prirašo: „Be vardo, pavardės, tėvavardžio“: jį guodžia ir simbolinė galimybė atimti iš šių nežmonių vardus, pavardes, tėvavardžius – paskutinį žmogiškumą.

Vyras sako turintis tikslą, kai baigsis karas Ukrainoje, nuvykti į sugriautus miestus ir ten, ant griuvėsių, sudegintų namų sienų, kabinti priešų portretus.

„Parodą gali demonstruoti Paryžiuje, Londone – gražiose galerijose. Bet man norisi tuos piešinius, juose įkalintas kareivių sielas nunešti į tą košmarą. Parodyti jam pačiam, ką padarė. Kad pro jį eitų vaikai, kurie tame name gyveno. Ir vaikai jam į veidą žiūrėtų“, – sako dailininkas.

Nužmogėjimo veidai

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, pamatęs bičiulio Manto piešinius, viešai neslėpė gerokai nustebęs.

„Nužmogėjimo veidai“ – taip galėtų vadintis ši rusų karo belaisvių galerija. Ką tokia paroda gali liudyti – nebent klaikią pasaulio būklę, buko žiaurumo ir beprasmybės perspektyvą, kurioje esame atsidūrę. Juk būtent šie (tokie) personažai Ukrainoje šiuo metu naikina, prievartauja, žudo, vagia. Giriasi po to žmonoms ir mamoms, kiek išprievartavę ar nukankinę.

Kas tų žmonių sielose, ar jos dar tebėra tuose kūnuose? Visgi veidas – šioks toks sielos veidrodis.

Bandau spėliot, kodėl Mantas pasirinko šiuos nykius ir kontroversiškus „pozuotojus“. Gal, kad patirtume pragaro alsavimą. Menas gali priartinti ne tik dieviškuosius momentus, bet ir pažvelgti į demono akis. Pamatyt, kaip jos atrodo bejėgystėje. Dailininko pieštukas visagalis“, – rašė V. V. Landsbergis.

„Verkiau ir šiandien“

2020-ųjų vasario 16-ąją Šiauliuose viešėjęs M. Petravičius „Etaplius“ atviravo: „Verkiau ir šiandien.“ Vyras taip pasakė po filmo „Vanago portretas“, kuriame sukūrė pagrindinį vaidmenį, peržiūros Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje.

Dailininkas tuomet pasakojo, kad kai kūrybinė grupė pradėjo lipdyti filmą, dar nebuvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai, nebuvo nė minties apie valstybines laidotuves. O ir paties Manto istorija dokumentiniame V. V. Landsbergio filme prasidėjo labai netikėtai.

Dailininkas pamatė feisbuke režisieriaus žinutę, kad jis rengiasi kurti dokumentinį filmą. Žmonės pradėjo siūlyti pinigų, sodybų filmavimams, o pats Mantas pamatė nuotrauką „Aš esu Vanagas“ ir nusprendė nupiešti Vanago portretą. „Mane tarsi kažkas uždegė“, – sako jis.

Nupiešė, nusiuntė režisieriui ir sako, kad tie, kurie žino, ką reiškia piešti, jį supras. Gavęs Vanago portretą, V. V. Landsbergis Mantą ir pakvietė filmuotis.

M. Petravičius neslėpė verkiantis visada, kai žiūri filmą. „Mane giliai palietė. Kai gavau pasiūlymą filmuotis, visos šeimos šventės, visi gimtadieniai nuėjo į antrą planą. Kai man paskambindavo, viską metęs važiuodavau, visada pasakydavau „taip“ – lygiai kaip metę visus reikalus į mišką išeidavo partizanai“, – sakė jis.

Kaip pasikeitė jo gyvenimas, dailininkas tuomet dar negalėjo pasakyti. „Po filmo premjeros Kaune manęs pats V. Landsbergis paklausė, ar tai pabaiga, ar pradžia. Man atrodo, kad tai dar ne pabaiga – tai kažko naujo pradžia“, – prieš dvejus metus sakė Mantas.

Sąsajos su Šiauliais

Pernai Merkinės krašto muziejaus iniciatyva buvo sukurtas ir nulietas bronzinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, didžiąją savo gyvenimo dalį skyrusiam pogrindžio kovoms Dzūkijoje, ypač Merkinės apylinkėse.

Paminklas sukurtas šiauliečio skulptoriaus Gintauto Lukošaičio, nulietas meistro Tomo Vosyliaus pagal garsiąją nuotrauką, kurioje pavaizduotas Vanagas su paukštvanagiais, dzūkų vadinamais tiesiog vanagėliais.

Šios garsiosios nuotraukos autorė – Gražina Pigagaitė-Vilbik (1927–2015) iš Bingelių kaimo, fotografuoti išmokusi iš savo tėvo Luko Pigagos, tarpukariu Merkinėje įsteigusio fotoateljė „Gražina“.

„Etaplius“ jau rašė, kad ši šviesios atminties moteris yra Alfredo Vilbiko – buvusio Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjo, Šiaulių apygardos teismo Teismų istorijos muziejaus įkūrėjo, knygų „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2018“ rengėjo – mama.

Gražina buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi pelnė jų pasitikėjimą. Tik daug vėliau, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, partizanų nuotraukos po 42-ejų metų slėpimo po žeme tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų metų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.