Vanago fotografės sūnus: "Nuosekliai ėjome į Kovo 11-ąją" (I d.)

Antrąją istorinės knygos dalį "Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)" pristačiusio kadenciją baigusio teisėjo Alfredo Vilbiko patriotizmas ir domėjimasis istorija turi gilias šaknis. 8 knygų autoriaus ir 5 bendraautoriaus, įkūrusio pirmąjį Lietuvoje visuomeninį Ugniagesių muziejų, visuomeninį Policijos muziejų ir Teismų istorijos muziejų, patirtis – neeilinė. Jo mama Gražina Pigagaitė-Vilbik buvo partizanų fotografė, ne kartą įamžinusi Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Domėjimasis istorija – ne be priežasties

Alfredas Vilbikas neskuba pristatyti savo antrosios istorinės knygos. Iškart nepasakoja ir to, ką patyrė Šiaulių pareigūnai prieš 30 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Pirmiausia apvedžios ir aprodys Šiaulių apygardos teismo rūsiuose jo paties įkurtą vienintelį Lietuvoje Teismų istorijos muziejų, teisėjo Pelikso Bugailiškio vardo teismo posėdžių salę, o jau tada kalbės.

Ekskursijos į muziejų, kuriame galima pamatyti tarpukario ir sovietinį teisėjo kabinetus, viduramžių žmonių kankinimo įrankius ir net teisėjų kėdes, skolintas filmo "Černobylis" kūrėjams, yra tokios populiarios, kad A. Vilbikas sako per "Muziejų naktis" net balso netenkantis bepasakodamas. Tačiau Lietuvos istorija jam yra tokia įdomi, kad gilintis į dokumentus, įvykių vingius gali netaupydamas laiko, o savo lėšomis iš kolekcininkų įsigytus ar padovanotus senovinius daiktus leidžia pamatyti visiems.

Tiesa, A. Vilbikas nuo mažumės yra ne tik aistringas istorijos mėgėjas, bet ir fotografas. Sovietmečiu savo namuose ant durų turėjo pasikabinęs paties darytą milžinišką nuotrauką paminklo Vytautui Didžiajam, stovinčio Perlojoje, Varėnos r. O tam, kad dar vaikystėje išmoko fotografuoti, yra labai rimta priežastis.

Iš Varėnos r. kilusio A. Vilbiko mamos Gražinos Pigagaitės-Vilbik (1927–2015) tėvas Lukas Pigaga buvo visoje Dzūkijoje gerai žinomas profesionalus fotografas, tarpukariu įsteigęs fotoateljė Merkinėje "Gražina". O Gražina, nuo vaikystės stebėdama dirbantį tėvą, pati išmoko fotografuoti anų laikų technika.

Gražinai dar nebuvo nė dvidešimties, kai jos kieme pasirodę partizanai Pranas Ivanauskas-Bevardis ir Stasys Klimašauskas-Genys paprašė juos nufotografuoti. Taip fotografė nuotraukose įamžino Dainavos apygardos partizanų vadus: Lionginą Baliukevičių-Dzūką ir Adolfą Ramanauską-Vanagą bei Albertą Perminą-Jūrininką.

Pasak A. Vilbiko, partizanai jo mamos patikimumą išbandė. Liepė išklijuoti Stalino karikatūras. "Kai jauna buvo, gal nelabai suprato, kuo rizikuoja. Nuėjo į du milicijos padalinius Vilniuje ir ten išklijavo. Kaži ar dabar čia sėdėtume, jei ją būtų pagavę", – juokiasi vyras.

Štai po tokios beprotiškos užduoties ir pradėjo Dainavos apygardos partizanai pas Gražiną fotografuotis.

Konspiracijos sumetimais moteris niekada nesidomėjo, kokios partizanų tikros pavardės ir pareigos, žinojo tik slapyvardžius. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai partizanų nuotraukos tapo matomos, ji suprato, kad prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.

Gražina labai rizikavo, fotografuodama ir darydama partizanų nuotraukas. Fotografijas ji spausdino palėpėje kontaktiniu būdu, naudodama saulės šviesą. Būdavo įsitempusi ir su baime klausydavosi kiekvieno įtartino garso.

"Kartą ji nusifotografavo pati su partizanais, apsirengusi jų uniforma. Vanagas, tai sužinojęs, ją labai išbarė, liepė atnešti visas nuotraukas, negatyvus ir sunaikino", – sako pašnekovas.

1955-aisiais partizanų fotografei, pasklidus kalboms, o gal ir kam paskundus, gyventi Lietuvoje pasidarė pavojinga. Todėl ji 1956 m. pradžioje "pati save ištrėmė" – su sūnumi Alfredu išvyko į Angarską Irkutsko srityje. Netrukus pas žmoną iš sovietų kariuomenės atvyko vyras Henrikas Vilbikas, ten gimė dukra Violeta.

Į Lietuvą šeima grįžo po penkerių metų, kai sūnui atėjo laikas eiti į mokyklą. "Ten aš rusiškai šnekėjau, o mama norėjo, kad lietuvių mokyklą lankyčiau. Grįžus buvo sudėtinga", – prisimena vyras, kurio mama iki pat pensijos dirbo Varėnos ligoninėje, Chirurgijos skyriuje, medicinos sesele.

Laisvės daigai – Leningrade (Sankt Peterburge)

Pasak A. Vilbiko, tėvai jam nepasakojo, kad mama buvo partizanų fotografė. Nes šeima buvo dėl to nukentėjusi. Ne kartą tėvai, vaikams girdint, prisimindavo laikus, kai Lietuva būdavo nepriklausoma, kad okupantams priešinosi šaunūs partizanai. O jis per istorijos pamoką, kai buvo kalbama apie pokarį, ėmė ir pasakė mokytojai, kad ji sako netiesą.

"Tėvus buvo į mokyklą iškvietę pasiaiškinti. Daugiau jie nieko nebepasakojo. Nutilo", – prisimena A. Vilbikas, apie mamos ryšius su partizanais sužinojęs jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. O dabar Gražinos dvi partizanų fotografijų parodos keliauja po Lietuvą.

"Buvo rasta paslėptų nuotraukų, jos restauruotos, todėl paroda ir surengta. Mama sakė, kad kažkur prie šulinio yra dar nuotraukų stikliniame inde užkasta. Bet šulinio nebėra, mėginome surasti, miškas užaugęs..." – sako pašnekovas.

Bet dar iki Lietuvos nepriklausomybės laisvės daigai jau skleidėsi daugelio lietuvaičių širdyse. A. Vilbikas studijavo tuomečio Leningrado priešgaisrinės apsaugos mokykloje. Kai grįžo atostogoms į Varėną, sulaukė pasiūlymo iš tarpukario Lietuvoje skulptoriaus Petro Rimšos pagaminto proginio medalio pasidaryti du eksponatus: maždaug 30 cm dydžio Vytautą Didįjį ir Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. "Tuo metu Romas Kalanta susidegino, o man tuos eksponatus slapta parvežė iš Kauno", – savo drąsa iki šiol stebisi jis.

O Leningrade besimokantys lietuvaičiai, net nepagalvodami, kad juos gali išmesti, ranka rašydavo laikraštukus apie įvykius Lietuvoje, nes čia jau buvo pakilios laisvės nuotaikos.

"Tarpusavyje dalydavomės, bendravome su lietuviais, kurie kitose mokyklose mokėsi. Buvo vienas lietuvis, kuris A. Gerceno pedagoginiame institute mokėsi ir kursiokams dažnai pasakodavo apie Lietuvą, besiartinančią nepriklausomybę. Išmetė jį. Žmogus neteko daug. Mus buvo įtraukęs, KGB kvietė aiškintis. Tokios paprastos gyvenimiškos situacijos būdavo", – prisimena vyras, pridurdamas, kad lietuvaičiai ir miško broliais, banditais, fašistais buvo pravardžiuojami. Jų buvo klausinėjama, kur ginklus slepia.

"Nuoširdžiai sakiau, kad neturiu to ginklo. Vieną kartą pratrūkau ir pasakiau, kad kluone, po šienu, turiu tanką, o po lova – porą automatų. Tada atsikabino", – šypsosi jis, atviraudama tuo metu tikrai nesupratęs, kad Lietuva gali atsiskirti. Bet tokie įvykiai kažkaip stiprino…