Vanago fotografės sūnus: „Nuosekliai ėjome į Kovo 11-ąją“

Antrąją istorinės knygos dalį „Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)“ pristačiusio kadenciją baigusio teisėjo Alfredo Vilbiko patriotizmas ir domėjimasis istorija turi gilias šaknis. 8 knygų autoriaus ir 5 bendraautoriaus, įkūrusio pirmąjį Lietuvoje visuomeninį Ugniagesių muziejų, visuomeninį Policijos muziejų ir Teismų istorijos muziejų, patirtis – neeilinė. Jo mama Gražina Pigagaitė-Vilbik buvo partizanų fotografė, ne kartą įamžinusi Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tiesa, sovietmečiu sūnui to negalėjo papasakoti, tačiau dabar A. Vilbikas gali nesibaimindamas prisiminti, kokių išbandymų prieš 30 metų patyrė Šiaulių milicija.

Domėjimasis istorija – ne be priežasties

Alfredas Vilbikas neskuba pristatyti savo antrosios istorinės knygos. Iškart nepasakoja ir to, ką patyrė Šiaulių pareigūnai prieš 30 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Pirmiausia apvedžios ir aprodys Šiaulių apygardos teismo rūsiuose jo paties įkurtą vienintelį Lietuvoje Teismų istorijos muziejų, teisėjo Pelikso Bugailiškio vardo teismo posėdžių salę, o jau tada kalbės.

Ekskursijos į muziejų, kuriame galima pamatyti tarpukario ir sovietinį teisėjo kabinetus, viduramžių žmonių kankinimo įrankius ir net teisėjų kėdes, skolintas filmo „Černobylis“ kūrėjams, yra tokios populiarios, kad A. Vilbikas sako per „Muziejų naktis“ net balso netenkantis bepasakodamas. Tačiau Lietuvos istorija jam yra tokia įdomi, kad gilintis į dokumentus, įvykių vingius gali netaupydamas laiko, o savo lėšomis iš kolekcininkų įsigytus ar padovanotus senovinius daiktus leidžia pamatyti visiems.

Tiesa, A. Vilbikas nuo mažumės yra ne tik aistringas istorijos mėgėjas, bet ir fotografas. Sovietmečiu savo namuose ant durų turėjo pasikabinęs paties darytą milžinišką nuotrauką paminklo Vytautui Didžiajam, stovinčio Perlojoje, Varėnos r. O tam, kad dar vaikystėje išmoko fotografuoti, yra labai rimta priežastis.

Iš Varėnos rajono kilusio A. Vilbiko mamos Gražinos Pigagaitės-Vilbik (1927–2015) tėvas Lukas Pigaga buvo visoje Dzūkijoje gerai žinomas profesionalus fotografas, tarpukariu įsteigęs fotoateljė Merkinėje „Gražina“. O mergaitė, nuo vaikystės stebėdama dirbantį tėvą, pati išmoko fotografuoti anų laikų technika.

Gražinai dar nebuvo nė dvidešimties, kai jos kieme pasirodę partizanai Pranas Ivanauskas-Bevardis ir Stasys Klimašauskas-Genys paprašė juos nufotografuoti. Taip fotografė nuotraukose įamžino Dainavos apygardos partizanų vadus: Lionginą Baliukevičių-Dzūką ir Adolfą Ramanauską-Vanagą bei Albertą Perminą-Jūrininką.

Pasak A. Vilbiko, partizanai jo mamos patikimumą išbandė. Liepė išklijuoti Stalino karikatūras. „Kai jauna buvo, gal nelabai suprato, kuo rizikuoja. Nuėjo į du milicijos padalinius Vilniuje ir ten išklijavo. Kaži ar dabar čia sėdėtume, jei ją būtų pagavę“, – juokiasi vyras.

Štai po tokios beprotiškos užduoties ir pradėjo Dainavos apygardos partizanai pas Gražiną fotografuotis.

Konspiracijos sumetimais moteris niekada nesidomėjo, kokios partizanų tikros pavardės ir pareigos, žinojo tik slapyvardžius. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai partizanų nuotraukos tapo matomos, ji suprato, kad prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.

Gražina labai rizikavo, fotografuodama ir darydama partizanų nuotraukas. Fotografijas ji spausdino palėpėje kontaktiniu būdu, naudodama saulės šviesą. Būdavo įsitempusi ir su baime klausydavosi kiekvieno įtartino garso.

„Kartą ji nusifotografavo pati su partizanais, apsirengusi jų uniforma. Vanagas, tai sužinojęs, ją labai išbarė, liepė atnešti visas nuotraukas, negatyvus ir sunaikino“, – sako pašnekovas.

1955-aisiais partizanų fotografei, pasklidus kalboms, o gal ir kam nors paskundus, gyventi Lietuvoje pasidarė pavojinga. Todėl ji 1956 m. pradžioje „pati save ištrėmė“ – su sūnumi Alfredu išvyko į Angarską Irkutsko srityje. Netrukus pas žmoną iš sovietų kariuomenės atvyko vyras Henrikas Vilbikas, ten gimė dukra Violeta.

Į Lietuvą šeima grįžo po penkerių metų, kai sūnui atėjo laikas eiti į mokyklą. „Ten aš rusiškai šnekėjau, o mama norėjo, kad lietuvių mokyklą lankyčiau. Grįžus buvo sudėtinga“, – prisimena vyras, kurio mama iki pat pensijos dirbo Varėnos ligoninėje, Chirurgijos skyriuje, medicinos sesele.

Laisvės daigai – Leningrade (Sankt Peterburge)

Pasak A. Vilbiko, tėvai jam nepasakojo, kad mama buvo partizanų fotografė. Nes šeima buvo dėl to nukentėjusi. Ne kartą tėvai, vaikams girdint, prisimindavo laikus, kai Lietuva būdavo nepriklausoma, kad okupantams priešinosi šaunūs partizanai. O jis per istorijos pamoką, kai buvo kalbama apie pokarį, ėmė ir pasakė mokytojai, kad ji sako netiesą.

„Tėvus buvo į mokyklą iškvietę pasiaiškinti. Daugiau jie nieko nebepasakojo. Nutilo“, – prisimena A. Vilbikas, apie mamos ryšius su partizanais sužinojęs jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. O dabar Gražinos dvi partizanų fotografijų parodos keliauja po Lietuvą.

„Buvo rasta paslėptų nuotraukų, jos restauruotos, todėl paroda ir surengta. Mama sakė, kad kažkur prie šulinio yra dar nuotraukų stikliniame inde užkasta. Bet šulinio nebėra, mėginome surasti, miškas užaugęs...“ – sako pašnekovas.

Bet dar iki Lietuvos nepriklausomybės laisvės daigai jau skleidėsi daugelio lietuvaičių širdyse.A. Vilbikas studijavo tuomečio Leningrado priešgaisrinės apsaugos mokykloje. Kai grįžo atostogoms į Varėną, sulaukė pasiūlymo iš tarpukario Lietuvoje skulptoriaus Petro Rimšos pagaminto proginio medalio pasidaryti du eksponatus: maždaug 30 cm dydžio Vytautą Didįjį ir Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. „Tuo metu Romas Kalanta susidegino, o man tuos eksponatus slapta parvežė iš Kauno“, – savo drąsa iki šiol stebisi jis.

O Leningrade besimokantys lietuvaičiai, net nepagalvodami, kad juos gali išmesti, ranka rašydavo laikraštukus apie įvykius Lietuvoje, nes čia jau buvo pakilios laisvės nuotaikos.

„Tarpusavyje dalydavomės, bendravome su lietuviais, kurie kitose mokyklose mokėsi. Buvo vienas lietuvis, kuris A. Gerceno pedagoginiame institute mokėsi ir kursiokams dažnai pasakodavo apie Lietuvą, besiartinančią nepriklausomybę. Išmetė jį. Žmogus neteko daug. Mus buvo įtraukęs, KGB kvietė aiškintis. Tokios paprastos gyvenimiškos situacijos būdavo“, – prisimena vyras, pridurdamas, kad lietuvaičiai ir miško broliais, banditais, fašistais buvo pravardžiuojami. Jų buvo klausinėjama, kur ginklus slepia.

„Nuoširdžiai sakiau, kad neturiu to ginklo. Vieną kartą pratrūkau ir pasakiau, kad kluone, po šienu, turiu tanką, o po lova – porą automatų. Tada atsikabino“, – šypsosi jis, atviraudamas tuo metu tikrai nesupratęs, kad Lietuva gali atsiskirti. Bet tokie įvykiai kažkaip stiprino...

Pareigūnai nepriklausomybei buvo morališkai pasiruošę

O 1990-aisiais A. Vilbikas dirbo Šiaulių miesto Vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotoju. Jau iki Kovo 11-osios jam teko dalyvauti visuose įvykiuose, 1991-ųjų sausio 13-ąją budėti.

„Jau 1987-aisiais Lietuvoje vyko pirmieji mitingai, vėliau atsirado Sąjūdis. Jei nebūtų buvę Sąjūdžio, skyriaus darbuotojai gal abejotų dėl apsisprendimo eiti į nepriklausomą Lietuvą, bet man abejonių niekada nekildavo. Juk viskas ėjo palaipsniui. Be abejo, artinantis Kovo 11-ajai, visi jautėme tautiškas nuotaikas. 1989-ųjų vasarą išeinu į kiemą ir sutinku KGB viršininką P. Ridiką, nes KGB buvo įsikūrusi Vidaus reikalų skyriaus pastato antrajame aukšte. Visas perbalęs, rankomis mosikuoja, pyksta, kodėl milicija nieko nedaro dėl laisvės žygių, koncertų, trispalvių. Atsakiau, kad visa Lietuva sujudusi, reikia priimti tai, kas yra“, – mena pašnekovas.

Sistemoje pokariu dirbo daug rusų, bet pamažu dirbti buvo priimami lietuviai ir 1990-aisiais Šiauliuose jau buvo daugiau kaip 80 proc. lietuvių. Vieni išreikšdavo pritarimą laisvei, kiti sakydavo, kad nenori, bijojo persekiojimų.

„Buvo trys kategorijos žmonių. Dalis pasakė, kad nebus laisvoje Lietuvoje, dalis tyliai laukė, kas bus, o dalis pasakė, kad yra už Lietuvos nepriklausomybę. Tuos, kurie išvažiavo, taip pat gerbiu. Jie pasakė, kad mums nepakeliui, atsisveikino ir su darbu, ir su Lietuva“, – sako jis.

Dar iki Kovo 11-osios Šiauliuose vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Dalyvavo dalis labai radikaliai nusiteikusių žmonių, kurie pradėjo žmones kviesti eiti į Zoknius, į aerodromą, protestuoti prieš gamtos teršimą.

„Įsivaizduojate, kas ten galėjo atsitikti, kai 10 tūkstančių mitinguotojų būrys būtų nuėjęs į Zoknius? Ten kariškiai, apsauga. Mes buvome pasiruošę, ketinome mėginti stabdyti, nors abejoju, ar būtų pavykę. Bet organizatorius įtikinome, kad gali baigtis liūdnai, ir mums pavyko išvengti didelės nelaimės. Nors, mitingui skirstantis, dar buvo girdėti vienas kitas kvietimas“, – sako A. Vilbikas.

Praėjus tik savaitei po Kovo 11-osios, šalį sukrėtė išskirtinis įvykis. Girtas sovietų kariškis, ginkluotas automatu ir pistoletu, užgrobtu taksi iš Šiaulių ketino vykti sušaudyti Vytautą Landsbergį. Du Šiaulių skyriaus pareigūnai kariškį nukovė.

„Įsivaizduokite, kuo tai galėjo baigtis. Buvo paruošta 14,5 tūkst. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų darbuotojų, kuriuos bet kada galėjo įvesti į Lietuvą. Pavyko to išvengti tik vidaus reikalų ministro pastangų dėka“, – sako A. Vilbikas.

Įdomu tai, kad kariškiai, įsikūrę Zokniuose, buvo geranoriškai nusiteikę šiauliečių atžvilgiu. A. Vilbikas svarsto, kad gal todėl, jog lakūnai buvo kitokio mentaliteto nei kitų rūšių daliniai.

„Net vykdavo dialogas tarp jų ir miesto valdžios, buvo susitarta, kad lėktuvai neskraidys virš miesto ir pan. Pareigūnai taip pat su jais sutardavo, spręsdami viešosios tvarkos klausimus mieste“, – sako jis, prisimindamas, kad prieš Sausio 13-ąją, kai buvo užimami pastatai, Zoknių kariškiai tam nebuvo naudojami. Buvo atvežta kareivių iš Baltarusijos, kitų Sovietų Sąjungos Respublikų, kurie vykdė savo vadų įsakymus.

Pasibaigus 74 dienas trukusiai Lietuvos ekonominei blokadai, 1990 m. spalio 4 d. Tarybos ir A. Vilbiko iniciatyva buvo įkurta Savivaldybių policija. Policijos įstatymo dar nebuvo, o Šiauliai, vieninteliai Lietuvoje, jau turėjo Savivaldybių policiją.

„Nė vieno žmogaus mūsų rankomis jie nepagavo“

A. Vilbikas buvo ir nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto pirmosios kadencijos Tarybos deputatas. 1990 m. kovo 24 d. įvyko rinkimai, jis buvo išrinktas Zoknių–Pabalių apygardoje. Nuostabu tai, kad šiame rajone, pilname kariškių, jam pavyko nugalėti atsiskyrusios TSKP sekretorių V. Kardelį.

Milicijai taip pat buvo įtemptas laikotarpis 1990-aisiais ir dėl to, kad jaunuoliai jau vengė tarnybos sovietų kariuomenėje.

„Vidaus reikalų skyriui iš Maskvos buvo duotas įsakymas padėti sovietų kareiviams gaudyti tuos, kurie pabėgo iš kariuomenės arba į ją nėjo. Keletą atvejų aprašiau knygoje. Kartą nevietiniai kariškiai rado jaunuolį, kilo konfliktas, iškvietė mūsų patrulius. Jie jaunuolį pasiėmė neva vežti į budėtojų dalį, iš kur galės jį paimti kariškiai. Bet paleido miesto centre, liepdami nebegrįžti namo ir pasislėpti. Atvykusiems kariškiams pasiteisinta, kad kareivėlis pabėgo. Tuo metu specialiai „jedinstveninkai“ kalbėjo, kad mes padedame gaudyti vaikinus. Galiu garantuoti, kad nė vieno jaunuolio mes neatidavėme, rasdavę liepdavome dingti iš namų. Nė vieno žmogaus mūsų rankomis jie nepagavo“, – sako teisėjas.

Per blokadą trūko benzino, maisto, įvairių prekių, bet policijai, pasak A. Vilbiko, kažkodėl dar beveik dvejus metus atlyginimus mokėjo Maskva, tik ginklų, šaudmenų bei specialių priemonių netiekdavo. Gal buvo tikimasi, kad Lietuva grįš į okupantų glėbį...

„Vienas darbuotojas papasakojo, kad tuo metu iš Rusijos gilumos atvažiavę tolimi giminaičiai pasakė, kad pastatyta nauja įkalinimo įstaiga. Į ją iš senosios įkalinimo įstaigos kalinių neperkėlė. Buvo paaiškinta, kad ten atveš žmonių iš Vakarų. Kaip nori, gali suprasti. Ko gero, buvo laukiama mūsų trėmimų“, – sako A. Vilbikas.