Valstybės sienos apsauga: kas ir dėl ko ją kūrė? (II)

Lietuvos Vyriausybei nutarus valstybės sienos apsaugą perduoti kariuomenei, nuspręsta suformuoti tam skirtą kariuomenės dalinį, kuris pavadintas 1-uoju parubežiniu pulku. Jis turėjo saugoti visą Lietuvos valstybės sieną su Vokietija ir nuo Vokietijos atskirtu, valdomu Santarvės valstybių Klaipėdos kraštu.

Suformuotas pirmasis pulkas

1920 m. slaptu Lietuvos kariuomenės vado įsakymu nuo vasario 1 d. 1-asis parubežinis pulkas pradėtas formuoti. Jam vadovauti patikėta tuo metu buvusiam Vyriausiojo kariuomenės vado ypatingųjų reikalų patikėtiniui plk. ltn. P. Kubiliūnui.

Pulkas laikinai formuotas ir dislokuotas Kėdainiuose. „Vasario 22 d. galima būtų pavadinti pirmąja profesionalios Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos diena. Tą dieną A. Liaudansko vadovaujama 10-ta kuopa, pagal jos dislokacijos vietą pavadinta Tauragės kuopa, ir J. Juodišiaus 16-ta (Kybartų) kuopa išvyko į tarnybą – saugoti Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Vokietija“, – knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“ rašo Algis Balaišis.

Nepaisant vykstančių nepriklausomybės kovų, pulko formavimas buvo gana sklandus: naujai atvykę karininkai nedelsiant pradėjo tarnybą, sparčiai buvo apmokomi kuopos naujokai ir pan.

„Spalio mėnesį pulko vado plk. ltn. P. Kubiliūno vadovaujamas pulkas, nors dar ne visos sudėties, jau turėjo visą pulko struktūrą“, – rašo A. Balaišis.

Pulkas kovose dėl Nepriklausomybės

Tais pačiais metais neseniai suformuotam pulkui teko įsijungti į kovą dėl nepriklausomybės su lenkais.

„Lapkričio 17 d., kai lenkų kavalerijos brigadai pavyko siaurame Lietuvos kariuomenės kairiojo sparno ruože prasiveržti į užnugarį, susidarė pavojinga padėtis, nes priešo kavalerija pradėjo grėsti Kėdainiams ir geležinkelio linijai, jungiančiai Kauną su Liepoja, iš kur buvo gabenama kariuomenei gauta ginkluotė ir amunicija“, – rašo A. Balaišis.

Pulkas gavo kariuomenės vado įsakymą ir turėdamas po 80 gerai parengtų raitelių ir pėstininkų ant svarbių geležinkelio tiltų per Nevėžį ir Obelę pastatė sustiprintas sargybas. Lap-kričio 20 d. vakare A. Laugalio vadovaujama raitelių komanda susitiko su priešu, kurie vengdami paleistos ugnies pasitraukė.

Kitą dieną padėti pulkui atvyko šarvuotas, artilerijos pabūklais ginkluotas traukinys „Gediminas“, 11-tojo pėstininkų pulko dvi kuopos, 1-ojo raitelių pulko mokomoji kuopa ir šaulių būrys iš Kauno. Tai tapo rimta puolamąja jėga prieš lenkų kavaleriją, kuri besitraukianti persekiota iki pat Troškūnų.

Kas sudarė 1-ąjį pulką?

Pulko karininkais tapdavo tiek tarnavę Rusijos kariuomenėje, dalyvavę Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose vyrai, tiek jauni karininkai, ką tik baigę karo mokyklą ar tarnavę daliniuose. Sieną su Vokietija – nuo sienos su Latvija iki Vištyčio ežero – besitęsiančią daugiau kaip 300 km, saugojo trys pulko batalionai, padalyti į 17 kuopų, kuriose tarnavo 37–108 kareiviai.

Pulko vadas su karininkais manė, kad iš kitų kariuomenės dalinių pašaukti kareiviai „mažiau tinkami pasienio tarnybai“, todėl pagrindinę pulko dalį sudarė Lietuvoje į karo tarnybą pašaukti naujokai. Kadangi ir drausmės pažeidimų daugiau padarydavo iš kitų kariuomenės dalinių atvykę kareiviai, pulke pradėta burti mokomoji 45 narių komanda, puskarininkiai pradėti rengti vietoje.

Nors pulkas buvo sudarytas greitai ir sklandžiai, tarnautojų jame trūko. 1921 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis, pulke tarnavo 26 karininkai, 5 karo valdininkai, 12 viršilų, 15 vyresniųjų puskarininkių, 42 jaunesnieji puskarininkiai, 33 grandiniai, 988 eiliniai kareiviai. Iš viso buvo 1 090 kareivių, bet jojamųjų arklių – vos 212, gurguolės arklių – 72. Skaičiuojama, kad net pasibaigus nepriklausomybės kovoms trūko 6 karininkų, 120 jaunesniųjų puskarininkių, 134 grandinių, 913 eilinių kareivių, 355 arklių, kad būtų užtikrinama tinkama sienos apsauga.

Raštingi, bet vargingi

Vos įkūrus pulką, laisvu laiku kareiviai mokyti skaityti ir rašyti. 1921 m. vykusio patikrinimo metu nustatyta tik 1 proc. beraščių. Bet išvaizda pasigirti jie negalėjo – mundurai smarkiai apipešioti, skylėtomis, suplyšusiomis alkūnėmis. Anot A. Balaišio, apie trečdalį jų reikėjo pakeisti.

Problemų buvo ir dėl batų – turimi lengvi pusbačiai nebuvo tinkami dirbti pasienyje, kur netrūko purvo ir balų, o gerų batų nebuvo. Ne ką geriau ir su kepurėmis – uniformines turėjo tik pusė karių, kiti galvą nuo lietaus ir šalčio saugojo savomis.

„Būdami labai blogai aprengti, dar blogiau apauti, pulko kariai kentėjo nuo šalčio, sniego ir žvarbaus vėjo. Maitinimo ir poilsio organizavimas taip pat buvo tik kūrimosi stadijoje“, – rašo A. Balaišis.

Kova su kontrabanda

Būtent 1-ojo parubežinio pulko kariams teko susidurti su kontrabandininkais. Tiesa, ne visi nugalėdavo baimę būti sužeistiems ar net nužudytiems, dalis kareivių prašydavo perkelti į kitą dalinį, ne pasienio.

Klaipėdos krašte kontrabandininkų buvo bene daugiausiai. Iš ten sparčiai gabentas spiritas, papirosai, manufaktūra, šilkas, o į priešingą pusę bandyta pervežti linus, arklius, kiaules.

Pasieniečiams labai trūko arklių. Išgirdę šūvį ir supratę apie vykdomą kontrabandą, padėti kolegai kelis kilometrus bėgdavo pora kareivių, bet jiems pasiekus tikslą kontrabandininkai būdavo pabėgę su visu kroviniu, o sargybinis dažnai sužeistas.

Ypač sunku kontrabandininkus gaudyti buvo miškinguose vietose, aplink Jurbarką. Štabas turėjo vieną nuolatinį telefono ryšį tik su keliomis kuopomis, o ir su jomis ryšys dingdavo kontrabandininkams supjausčius kabelius.

Pirmieji „laimikiai“

Pirmosiomis darbo dienomis, 1920 m. kovo 12 d., III bataliono Kybartų kuopos kariai sulaikė kontrabandininką, gabenusį 6,5 kg sacharino. Gegužės 9 d. naktį sulaikytas vyras, arkliu tempiamu vežimu gabenęs 6 pūdus ir 30 svarų linų. Dar vėliau – 102 pūdus linų ir 12 butelių konjako.

Pasitaikydavo ir didesnių „laimikių“. Rugpjūčio 8 d. Tauragės kuopos kariai sulaikė 256 l kontrabandinio spirito, gabento trimis vežimais; lapkritį sulaikyta 22 kontrabandininkų gauja, nešusi 27 pūdus linų. Sargybiniui Kaziui Armanavičiui tąkart siūlytas 2 220 auksinių kyšis, kurio jis atsisakė ir už tai gavo grandininio laipsnį.

Pasirūpinus sienos su Vokietija apsauga, atkreiptas dėmesys į pasienį su Latvija. Pasvalio apskrityje 1920 m. birželį sulaikyta 12 vežimų su įspūdingu kroviniu: 26 pūdais kviečių, 8 pūdais rugių, 8 pūdais linų, 12 pūdų cukraus, 10 svarų vilnų, 60 aršinų audeklų, 9 svarais gijų, 29 svarais sviesto ir t. t. Po poros mėnesių ta pati kuopa sulaikė tris vežimus su 256 litrais spirito, daugiau kaip 200 tūkst. cigarečių, cigarų ir t. t.

„Uždraudus laisvą prekybą visame Lietuvos–Latvijos pasienio ruože, buvo suardyta jau kelis dešimtmečius egzistavusi lietuvių ūkininkų tvarka. Ūkininkai veždavo vežimais į Latvijos miestus žemės ūkio produktus, kuriuos pardavę pirkdavo įvairius audinius, cukrų, alkoholinius gėrimus, tabaką ir kt. Neretai sulaikyti ant valstybės sienos kai kurie nuoširdžiai nesuprasdavo, kodėl juos baudžia. Konfiskavus vežimą su arkliu ūkininkas patirdavo didelę materialinę žalą, tačiau kariai privalėjo vykdyti įsakymus ir įvesti reikiamą tvarką prie Lietuvos Respublikos sienos“, – rašo A. Balaišis.