Valstybės sienos apsauga: kas ir dėl ko ją kūrė?

Taip susiklostė, kad Lietuvos nesupa nei dideli kalnai, nei srauniausios upės ar nepereinamos dykumos. Nuo priešų gelbėjo nebent klaidžios girios ir neįžengiamos pelkės. Norėdami apsaugoti savo teritoriją, lietuviai turėjo gintis savais būdais, pamažu keitėsi požiūris į valstybės sienos gynimą, kito ir priemonės jai saugoti.

_{LDK pasienio apsauga}

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Europos šalys nuo pat valstybių kūrimosi pradžios uoliai gynė ir saugojo savo sienas. Susikūrus Lietuvos valstybei, aiškiai suvokta, kad sienos apsauga – viena svarbiausių valstybės funkcijų.

Nuo pat pradžių Lietuvą supo didelės kaimynės, kur kas anksčiau susikūrusios ir apsikrikštijusios, pagoniška Lietuva tapo taikiniu kryžiaus žygių metu, ją supo Kryžiuočių ir Livonijos ordinai, pietuose susikūrė Lenkijos karalystė, o rytuose – gausios Rusios pajėgos.

Dar prieš susikuriant centralizuotai valstybei, lietuvių kunigaikščiai tarėsi su giminingų žemių valdovais, sudarė taikos sutartis.

Algis Balaišis knygoje „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“ rašo, kad „ilgą laiką valdovo apibūdinimas, nurodant jo valdžią, buvo siejamas su jam priklausančios žemės plotu, net neturinčiu aiškiai apibrėžtų ribų.“ Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, Gediminaičiams pavaldžiomis tapo didžiulės Vidurio Rytų Europos teritorijos, o norint išspręsti konfliktą su vokiečių ordinais, nuspręsta, kad reikia įvardinti plotus, nurodyti ribas. Vytauto Didžiojo laikais buvo pradėtos žymėti vakarinės Lietuvos sienos su Lenkija, Kryžiuočių ir Livonijos ordinais.

Prekybos klestėjimas kūrė sienos apsaugos sistemą

„Mūsų valstybė kūrėsi tuo metu, kai krikščioniškoje Europoje jau buvo nusistovėjusi prekybos sistema bei prekybos kelių tinklas, todėl valstybės sienos apsauga kūrėsi kartu su ekonomine sienos apsauga. Žinoma, kad dar 1253 m. karalius Mindaugas dešimčiai metų išdavė Rygos miestui teisę be jokių mokesčių laisvai gabenti prekes Lietuvos vieškeliais ir upėmis. Lietuvos valdovas savo autoritetu privalėjo prekybos keliuose užtikrinti saugumą“, – rašo A. Balaišis.

XIII a. antroje pusėje LDK, prisijungusi užkariautas žemes rytuose, labai padidėjo ir tapo tranzitine šalimi tarp Rytų ir Vakarų. Tada pradėtas reguliuoti prekių gabenimas, nustatyti prekybos keliai, padidėjo muitinės sargų skaičius.

Muitininkai turėjo nustatyti mokesčių už prekes dydį, juos surinkti, užtikrinti, kad pirkliai keliautų sutartyse nurodytais keliais ir upėmis. „Galima tvirtinti, kad sienos priedangos būriai, saugantys valstybės sieną, ir muitinių sargai buvo šiuolaikinių pasieniečių pirmtakai“, – rašo A. Balaišis.

Negriebkime svetimo, bet ir nepalikime savo

Per kelis amžius susiklostė taip, kad Lietuvos nebeliko žemėlapiuose – visą XIX a. ji buvo sudėtinė Rusijos imperijos dalis, vadinta Šiaurės vakarų kraštu. Bet tautos šviesuolių – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kt. – dėka sužadinta tautinės valstybės atkūrimo idėja: parūpo Lietuvos istorija, svajota apie išsivadavimą, net apie galimybę atkurti LDK.

Antanas Smetona straipsnyje „Lietuvos etnografinės ribos“ (1914 m.) rašė: „Istorinė Lietuva, tiek tautų jungusi vienon valstybėn, dingo ir jau nebegrįš. Tačiau praeitis mums brangi, iš jos visko braukti negalime ir neprivalome. Ypač brangi mums praeitis, kiek atsispindi joje lietuvių dvasia ir materialinė kultūra. Šiandien mums terūpi, kiek lietuviai išlaikytų tą savo kultūrą ir išplėstų ją tiek, kiek leidžia susidėjusios dabartinės aplinkybės. Todėl kalbėdami apie Lietuvą mename savo kraštą, apgyvendintą daugiausia lietuvių. Negriebkime to, kas yra svetima, bet ir nenorime paleisti to, kas yra, buvo ir turi būti mūsų. Netykokime nieko iš savo kaimynų, tik vis dėlto negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės.“

Planai

1917 m. pasirodė dr. Petro Klimo leidinys „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Jame aptarta, iš kokių to meto gubernijų galima suformuoti Lietuvos valstybę. Svarstyta, kad Lietuvą galėtų sudaryti Vilniaus, Kauno, Suvalkų (be Augustavo apskrities), Gardino, dalis Kuršo (Alūkstos apygarda) gubernijos. Valstybė būtų 110 tūkst. kv. km, joje gyventų apie 3,3 mln. žmonių, kurių 82,5 proc. būtų lietuviai, 13 proc. žydai.

„Pats idealiausias atvejis, kai valstybės siena tarp dviejų šalių yra kartu kalbos, etnografijos, religijos ir istorijos išbandyta. Tokia valstybės siena nuo 1921 m. skiria kaimynines valstybes – Lietuvą ir Latviją“, – rašo A. Balaišis.

Bet sutarti su kaimyne dėl sienos taip pat pavyko ne iš karto. Iš pradžių norėta palikti nusistovėjusią sieną tarp carinės Rusijos, Kauno ir Kuršo gubernijų, bet tuo metu vienintelis priėjimas prie Baltijos jūros – 21 km ruožas su Palanga – buvo perduotas Kuršo gubernijai. Lietuviams įrodžius, kad Palanga nuo seno priklausė lietuviams, latviai reikalavo perduoti Mažeikius. To Lietuva nesutiko padaryti, todėl pasirašyta sutartis dėl tarptautinio arbitražo. Latvijai tada priskirta 290 kv. km, Lietuvai – 183 kv. km su Palanga.

Pasienio apsaugos organizavimas

„Pirmoji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko profesoriaus Augustino Voldemaro, vadovavosi nuostata, jog taikingos ir demokratiškos Lietuvos, kuri neturi jokių teritorinių pretenzijų savo kaimynams, niekas nepuls, todėl esą Lietuvai kariuomenės nereikia. Vidaus tvarkai palaikyti užteks policijos, o valstybės sienos apsaugai – milicijos“, – rašė A. Balaišis.

Pagal Antantės valstybių santvarkininkų reikalavimus Vokietijos kariuomenė turėjo pasilikti okupuotuose kraštuose tol, kol nepriklausomybę paskelbę kraštai sukurs savo kariuomenes, bet Vokietijos kariuomenė tapo nevaldoma, teko ją išvesti. Jai traukiantis, iš paskos slinko gerai ginkluota bolševikų kariuomenė.

Trūko pinigų

Sudarant pirmąjį Ministrų kabinetą, pastebėta, kad nėra pinigų net valstybės aparato kūrimo pradžiai. Finansų ministras Martynas Yčas iš privačių asmenų pasiskolino 30 tūkst. Obosto markių, kurias padalijo šešioms ministerijoms po lygiai. Pirmas biudžetas buvo priimtas tik 1920 m. gegužės 14 d., iki tol ministerijos tvarkėsi pačios.

Vokietija nuo nepriklausomybės paskelbimo trukdė lietuviams organizuoti karinius dalinius, miliciją, nenorėjo perduoti krašto valdymo įstaigų, atsisakė suteikti finansinį avansą. Bet naujoji revoliucinė Vokietijos Vyriausybė asignavo Lietuvai 10 mln. markių avansu. Ši suma padėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę. Gruodžio 30 d. Lietuva gavo 100 mln. paskolą už pasižadėjimą atlyginti Vokietijai už visą karinės valdžios paliekamą turtą.

„1919 m. sausio 15 d. Lietuvos Vyriausybės paskelbta karininkų, puskarininkių ir karo valdininkų mobilizacija parodė, kad į Lietuvos kariuomenės eiles įsiliejo 400 karininkų. Didžioji dauguma – buvę Rusijos kariuomenės karininkai, Pirmojo pasaulinio karo dalyviai, frontuose įgiję kautynių patirtį <...>. Taigi prireikus ir susiklosčius tam tikroms sąlygoms, su tokia jėga jau buvo galima pradėti kurti ir Lietuvos valstybės apsaugą“, – rašo A. Balaišis.

Pirmosios muitinės

1919 m. balandžio 17 d. ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus vadovaujama nauja Vyriausybė galiausiai įsteigė pirmąsias septynias muitines prie sienos su Vokietija. Tai buvo Virbalio, Jurbarko, Tauragės, Kretingos, Naumiesčio, Naujamiesčio bei Račkų muitinės. Taip pat buvo įsteigta ir 13 perėjimo punktų.

Muitinės buvo steigiamos prie sienos su Vokietija bei Latvija ir prie sienos su Klaipėdos kraštu, kuris iki 1923 m. Lietuvai nepriklausė. Prie sienos su Lenkija muitinių nebuvo, nes Lietuva nepripažino vienašališkai nustatytos sienos, vadindama ją tik demarkacine linija.

Lietuvos Respublikos muitinės įkūrimo diena laikoma 1919 m. gegužės 8 d., kai įsigaliojo Laikinieji muitinių įstatai. Pirmosios muitinės administracijos – Prekybos ir pramonės ministerijos Muitinių departamento vadovu buvo Oskaras Baldamus.

Muitininkų bėdos

Pagal Laikinuosius muitinių įstatymus nustatyta, kad siena su Vokietija turi būti saugoma ginkluotos milicijos, pavaldžios Muitinės departamento viršininkui. Sieną turėjo saugoti 837 pėstieji ir 39 raitieji pasienio milicininkai.

„Pasienio milicininkų atlyginimas buvo nemažas – 300 auksinių per mėnesį, jie buvo atleisti nuo tarnybos kariuomenėje, už sulaikytą kontrabandą gaudavo premiją – trečdalį sulaikytos kontrabandos vertės, tačiau iki metų pabaigos taip ir nepavyko surinkti pakankamo skaičiaus žmonių sienos apsaugai“, – rašo A. Balaišis.

Pasienio milicininkams trūko ginklų, šaudmenų, arklių, uniformų. Kadangi į tarnybą nebuvo priimta nė pusės reikiamo skaičiaus pareigūnų, tinkamai neužtikrinta sienos apsauga – dalis sienos nebuvo saugoma visai.

Kas galėjo būti muitininkais?

Pagal mutinių pasienio sargybos instrukciją į tarnybą buvo priimami „asmenys, mokantys rašyti, dori ir ištikimi vyrai, ne vyresni nei 60 ir ne jaunesni kaip 25 metų.“ Pirmenybė teikta buvusiems kariams.

„Už pražangas tarnyboje, kyšių ėmimą, kontrabandos praleidimą per sieną, kyšių reikalavimą ir panašius nusižengimus pasieniečiai buvo iškart šalinami iš tarnybos. Atleisti iš tarnybos negalėjo būti vėl priimti į tarnybą“, – rašo A. Balaišis.

Instrukcijoje nurodoma, kad pasienietis turi būti „sveikas, blaivus, apsirengęs priderama uniforma ir ginkluotas“. Jei ką nors sulaikydavo, privalėdavo šūviu apie tai pranešti savo kolegoms, kurie turėdavo atvykti į įvykio vietą. Kontrabandininkui bandant pabėgti, pasienietis vydamasis turėjo šaukti „Stok!“ ir perspėti, kad jei nesustos, bus šaunama. Po trijų perspėjimų leidžiama šauti į viršų, bet ne į kontrabandininką. Jam pasislėpus sodybose, pasienietis turi teisę vykdyti kratą. Tiek kontrabanda, tiek kontrabandininkai, tiek asmenys, slapta perėję sieną, bet neturintys kontrabandos, turėjo būti pristatyti į muitinę.

Ginklą naudoti pasienietis turėjo teisę tik išimtiniais atvejais, kai gresia pavojus gyvybei. Pasieniečiui buvo draudžiama imti dovanas, mokesčius, kyšius – už tai jis būdavo atleidžiamas iš karto ir „traukiamas atsakomybėn teisme“. Atostogauti pasienietis galėjo „neilgiau vienos savaitės su alga“. Išleisti atostogauti galėjo tik muitinės viršininkas ir tik išskirtiniais atvejais. Jei pasienietis sunkiai susirgdavo, galėdavo gauti vieno mėnesio algą. Vėliau ji nutraukiama, o ligonis atleidžiamas.

(Tęsinys kitame numeryje)