Valdas Aušra: „Negalima iš lietuvio atimti pilietybės“

Čikagoje gyvenantis kunigas ir rašytojas Valdas Aušra mato, kaip nyksta JAV lietuvių liuteronų bendruomenė tiesiog akyse, apgailestauja, jog lietuviai praranda Lietuvos pilietybę, tapę kitos šalies piliečiais. Valdas neseniai išleido knygą vaikams, kurioje pasakoja Geltono katino nuotykius, o netrukus pasirodys nauja poezijos knyga. Apie tai ir kitas aktualijas kalbamės su rašytoju V. Aušra.

– Gerbiamas Valdai, seniai norėjau pradėti interviu ciklą su užsienyje gyvenančiais lietuvių rašytojais. Tikiuosi, kad šis sumanymas pavyks, o tu – pirmasis ciklo pašnekovas. Esi kunigas ir rašytojas. Ar rašytojas ir kunigas?

– O ar galiu būti abu viename? Man visada keistai skamba tokie arba / arba pasirinkimai. Lyg, jei save tapatini su viena veiklos kryptimi, jau nebegali būti kitos veiklos atstovas. Gyvenimo faktas toks, kad tas berniukas, kuris gimė Aušrų šeimoje, kuriam buvo duotas Valdo vardas, yra ir kunigas, ir rašytojas. O be šitų dviejų tapatybių jis turi ir dar keletą kitų: kelių (dabar jau tik dviejų) visuomeninių organizacijų vadovas; praeityje likusi biologo, tyrinėjusio taršos biologinį poveikį žinduoliams; universiteto dėstytojo; filosofijos daktaro... Jau nekalbant apie tokias bazines tapatybes, kaip sūnus, brolis, vyras, tėtis ir t. t.

– Esi filosofijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Daugiau nei 20 metų su šeima gyveni Čikagoje (JAV) ir čia klebonauji Ziono lietuvių liuteronų parapijoje. Kartais feisbuke paklausau tavo aukojamų mišių pamokslo. Kokia tai parapija? Papasakok apie ją.

– Būsiu tiesmukas – parapija, išgyvenusi jau 114 metų (oficialiai įregistruota 1910 metų gruodžio 4 dieną), gyvena dėl paskutinės saujelės parapijiečių pasišventimo ir pasiaukojimo. Vien tik Aukščiausiasis žino, kiek mes, kaip parapija, dar turime laiko. Atėjęs į parapiją, dar sutikau vieną ar du prieškario šeimų palikuonis. Didžioji dauguma buvo pokario metais emigravę liuteronai. Man įsijungus į parapiją, pamaldos vyko trimis kalbomis. Vokiečių, anglų ir lietuvių. Dabar tik dvi maldos kalbos liko. Tapęs parapijos klebonu, įkūriau lietuvišką vaikų darželį, kuris gyvavo 19 metų. Tai tokia mūsų trumpa apžvalga.

– Neseniai Lietuvoje nuskambėjo Rugsėjo 1-osios skambutis. Tu esi trijų vaikų tėvas. Kaip kaip auklėjami buvo tavo vaikai? Klausiu, nes įdomu, kaip išaiškinti jų teises ir pareigas.

– Vaikus reikia mylėti. Ir taip mylėti, kad jie žinotų, jog yra mylimi. Be išlygų. O teisės ir pareigos susiklosto, gyvenant tam tikroje gyvenimiškoje aplinkoje, kultūroje... Jei aš būčiau ūkininkas, tai mano vaikų pareigos būtų visai kitokios nei mieste „ant bruko“ išaugusių vaikų. O tuo labiau parapijos klebono vaikų. Norėjome, kad jie būtų visapusiškai išsilavinę. Ypač berniukai sportavo. Visi muzikavo, grodami įvairiais instrumentais. Ilgiausiai fortepijonu grojo. Dar ir šiandien jauniausias kartą per mėnesį man groja bažnyčioje pamaldoms. Visi mokėsi piešti. Dukra puikiai tapo. Bandėme juos auginti plačių pažiūrų žmonėmis. Atrodo, kad tokie ir yra.

– Pakalbėkme apie kūrybą. Esi poetas ir vaikų rašytojas. Išleidęs dvi knygas vaikams ir keturias poezijos knygas, jei mano skaičiavimai tikslūs. Su tavo kūryba galima susipažinti ir angliškai, nes 2020 metais „Invocations of Light“ (vertėjas Jonas Zdanys) išleistas rinkinys angliškai. Skaitant tavo poeziją, susidaro įspūdis, jog tai tarsi užrašai, stabtelėjimai ar meditacija. Kiekvienas žodis turi reikšmę ir būtent suskamba tiksliai ir verčia apmąstyti. Taigi, kas yra tavoji poezija?

– Man, kaip pamokslininkui, yra labai svarbus žodis. Kaip bebūtų keista, priklausomai nuo tarimo, nuo aplinkybių bei konteksto, tas pats žodis gali būti suprastas labai įvairiai. Kaip jį galima būtų perduoti kitiems? Pristatant mano pirmąją knygą Čikagoje, mano draugas įvardijo mano kūrybą anglišku terminu „mindfulness“ – šios akimirkos įprasminimas. Čia ir dabar. Fiksuoju, kas vyksta čia ir dabar – aplink mane ar manyje. Vieną iš knygų norėjau pavadinti „Kasdienybės dienoraščiai“, bet leidėjas užprotestavo – kas pirks knygą tokiu pavadinimu? Bet didžioji mano kūrybos dalis ir yra apie tą kasdienybę ir jos įprasminimą. Iš jos susideda mūsų gyvenimas. O kai jos neįprasminame, tai jaučiame lyg tas gyvenimas pralėkė pro mus ir belieka tik atsidusti – nepastebimai pralėkė gyvenimas. Ir liekame nepastebėję nuostabaus smulkutės pavasarinės gėlės žiedelio ar krentančio lapo šokio, ar sukištų į medžių lajas saulės pirštų...

Mano eilėraščiai taip pat apie kasdienį ryšį su savimi, su kitais, su aplinka ir... su Dievu. Jis ne visada yra tiesiogiai įvardytas, bet Jo buvimas yra juntamas.

– Kas yra pirmasis tavo tekstų klausytojas ir skaitytojas? Gal savo žmonai pirmiausia patiki savo kūrybą įvertinti? Kaip manai, ar sunku gyventi su rašytoju ir kunigu?

– Daugiausia juos perskaito žmona. Kartais tuos eilėraščius įdedu į savo feisbuko kūrybos puslapį ir pateikiu skaitytojų kritikai. Tuo klausimu nesu bailus. O gyventi su kunigu nėra lengva. Ypač kai visuomenė geriau žino, koks turi būti kunigas ir kokia turi būti kunigo žmona (šypsosi). O ir pati žmona jau daugiau kaip 20 metų dirba kapelione. Pirma ligoninėje, o dabar hospise. Tiesa, gal jau minėjau, ji Lietuvoje yra baigusi Čiurlionio meno mokyklą, o vėliau Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija, – aut. past.) keramikos specialybę.

– Visiškai neseniai „Slinktys“ išleido tavo knygą „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“, o 2019 metais eilėraščių knygą „Kokios avys skraido“. Kokia tavo nuomonė apie šiuolaikinę vaikų literatūrą? Ir kaip gimė tas „Geltonas katinas“, kurį per vieną vakarą su didžiuliu smagumu perskaičiau?

– Ačiū. Neturiu didelės nuomonės apie šiuolaikinę vaikų literatūrą. Mano vaikai senokai išaugo iš to amžiaus, o anūkų neturiu. Tik kartais man atrodo, kad ji tapo vaikiškų meniu restoranuose ekvivalentu. Supaprastinta, sumažinta, „pritaikyta“ jų amžiui. O kas gi ją „pritaiko“? Suaugusieji, kurie dažnai užmiršę, kad patys buvo vaikai ir nenorėjo, kad juos vaikais laikytų. Atsirado temų ir žodžių bei frazių, kurių jokiu būdu nebegalima vartoti vaikiškoje literatūroje, nes tai laikoma blogo skonio požymiu. Tai vaikai tokias spragas uždangsto „gatvės mokykloje“ įgautomis žiniomis. Sutikite – ne pats geriausias variantas.

O „Geltonas katinas“ gimė parašius į feisbuką pirmąją istoriją apie tai, kaip katinas, kuris naudoja virtuvės palangę, kad stebėtų virtuvėje susirinkusią vakarieniauti šeimą, gana netikėtai persikėlė ant spintelės viršaus, kad būtų arčiau mūsų visų, glaustai susėdusių aplink stalą. Tada supratau, kad tas snūduriavimas, gulint ant palangės, tėra tik apsimestinis atsainumas. Taip jis dalyvaudavo (ir iki šiol dalyvauja) šeimos jungiamajame rituale. Aprašius šį įvykį, sulaukiau daugybės pageidavimų išgirsti ir daugiau istorijų. Taip vėliau atsirado ši jauki šeimai skirta knygelė.

– Valdai, o gal jau laikas romanui? Juk vien iš savo gyveno patirties galėtum parašyti intriguojančią knygą? Ar romano žanras nežavi? Pasiliksi prie poezijos?

– Kodėl mane traukia poezija? Tai momento sustabdymo išraiška ir menas. Greitas. Nereikalaujantis daug laiko. Tik vidinės brandos. Ir specifinio požiūrio kampo.

Ilgesniam žanrui nelabai turiu laiko. Tai kol kas liksiu prie poezijos. Gal išleisiu pamokslų knygą.

Jei kada nors susiruošiu parašyti romaną, tai jis nebus ilgas. Proust’as man nuobodus. Nors kažkada jaunystėje „Tykiojo Dono“ keturis tomus perskaičiau su didžiuliu malonumu. Rusiškai. Kaip ir „Forsaitų sagą“. Neturiu laiko ilgiems tekstams. Nebent per atostogas. Nors pripažinsiu – kartais pamąstau apie romano rašymą. Gal kada ir parašysiu, kai jau būsiu pensijoje.

– O yra autorius, kuriuo žaviesi ar žavėjaisi ir gali sakyti, kad jis atvedė tave į literatūrą? Žinoma, tai gali būti ne tik rašytojas ar asmenybė. Kas tave paskatino rašyti?

– Mane visados žavėjo Hemingvėjus. Štai ir dabar baigiu skaityti jo autobiografinį romaną apie gyvenimą Paryžiuje jaunystėje. Puikus romanas. Daug gerų pamokų pasisėmiau.

O eilėraščius pradėjau rašyti perskaitęs visą Justino Marcinkevičiaus kūrybinį palikimą. Su Dainavos choru ir jos vadovu Dariumi Polikaičiu 2012 metais surengėme nuostabų renginį, panaudodami J. Marcinkevičiaus eiles ir dramas „Turbūt ne dėl savęs esu“. Vėliau, už dvejų metų, paruošėme renginį, skirtą Donelaičio 300 metų jubiliejui. Tai jau šio renginio programoje išdrįsau įdėti savo eilėraštį, skirtą šiam Mažosios Lietuvos kunigui ir poetui. Taip viskas ir prasidėjo.

– Aš tikrai nevirkauju ir neprisidedu prie raudotojų, kad miršta tradicinė knyga. Lygiai taip pat bus virkaujančių, kad, atsiradus televizijai, mirs teatras ar kinas. Bet neprisijaukinu elektroninės knygos. O koks tavo požiūris į elektronines knygas ir dėl knygos likimo?

– Man elektroninės knygos yra kaip tie greitojo aptarnavimo restoranai. Kai esu alkanas – sustoju ten, kad, negaišdamas laiko, numalšinčiau savo alkį. Greita ir patogu. Ar jį rinkčiausi, norėdamas skaniai su pasimėgavimu pavalgyti? Ar jame yra kokių kitų vertybių? Nemanau. Taip ir su elektronine knyga – pamaitina. Tik ar turi kitokią išliekamąją vertę? Abejoju. Aš knygą noriu laikyti savo rankose.

– Šiek tiek papolitikuokime. Lietuvoje vyko net du referendumai dėl pilietybės išsaugojimo. Ir abu jie žlugo, tad gal nereikia tos dvigubos pilietybės, jei sunku užpakalį užsienyje gyvenantiems nuo sofos pakelti ir nueiti balsuoti? O pats turi lietuvišką ar dvigubą pilietybę? Ar būsi tik su lietuvšku pasu?

– Šiuo klausimu nesiplėsiu. Tik klausimas yra labai svarbus. Ir moralinėje plotmėje – ar Lietuvos valstybė turi teisę atimti iš ten gimusių piliečių jų pilietybę, jei jie nori išlaikyti tą gimimu įgautą ryšį? Žiūrint iš dvasinės pusės – tai valstybės vykdomas smurtas prieš savo piliečius.

Mūsų šeimoje tik jauniausias, kuris gimė Amerikoje, turi teisę į dvi pilietybes. Kiti, priėmę Amerikos pilietybę, praras Lietuvos, nors jos savo noru nenori atsisakyti. Net du vyresnieji vaikai, kurie užaugo Amerikoje, o gimė Lietuvoje.

– Pasaulis radikalėja. Amerikoje, kur gyveni, kaunasi dėl prezidento posto D. Trumpas. Ar tiesa, kad toks baisus susipriešinimas, kad kaimynas su kaimynu dėl palaikomo prezidento nutraukia net santykius, ar tik vėl eilinis žiniasklaidos triukas?

– Man atrodo, kad žiniasklaida, iškeldama į paviršių tokius atvejus, siekia padidinti savo peržiūrų skaičių. Nes jei skelbsi apie gerus kaimynų santykius – tai kokia čia naujiena? Dėmesio nepatrauksi. Aš, kaip parapijos klebonas, kaip hospiso kapelionas, dirbu su įvairių politinių pažiūrų žmonėmis. Ir mano darbui su jais jų pažiūros neturi reikšmės. Visi mes esame Dievo vaikai.

– Artėja Seimo rinkimai, manau, kad balsuosi, bet neklausiu, už ką. Kaip žmogui nepasiklysti tarp tiek partijų? Kaip rinktis kandidatą?

– Kandidatai visados visko prižada. Rinkitės tą, kuris nežada rojaus sodų žemėje. Nes jų nebus. Rinkitės tą, kurio pažadai yra realistiniai, t. y. įvykdomi, užėmus jo(s) norimas pareigas. Tik išrinkus neužmirškite jiems priminti jų duotų pažadų!

– Laukiu naujos tavo knygos. Gal žinai, kada ji bus?

– Jau galejo būti išleista, tik va užtruko. Preliminarus pavadinimas yra „Išsikalbėjimai ir pamurmėjimai“. Tikiuosi, kad netrukus turėsime.

– Pamokslų kyga. O kaip jie rašomi, kuriami, gimsta?

– Pamokslas gali būti laikomas specifiniu literatūriniu žanru, bet savo esmėje atsiranda trijų realybių jungties vietoje. Pirma realybė yra pamokslininkas su savo gyvenimo istorija ir patyrimu, išsilavinimu ir pasiruošimu. Antra realybė – Dievo istorija ir Jo žodis, t. y. Biblijos tekstas. Trečia istorija – parapija ar žmonių grupė, kuriai sakomas pamokslas, su tos parapijos specifika, jos narių gyvenimu, gyvenimiška patirtimi bei požiūriais, poreikiais. Pamokslininko užduotis yra Dievo žodį, kuris užrašytas prieš tūkstančius metų, įprasminti tiems čia ir dabar susirinkusiems žmonėms, kad jis padėtų jiems daryti teisingus pasirinkimus jų gyvenime, padėtų jiems spręsti gyvenimo pateiktus rebusus, pereiti saugiai įvairias gyvenimo audras – tiek jų asmenines, tiek bendruomenines, pasaulines. Pamokslas, mano supratimu, nėra vien tik paprastas anksčiau perskaityto biblinio teksto perpasakojimas savais žodžiais. Tai daug daugiau. Nors tai nereiškia, kad daugiažodis pamokslas yra geresnis už trumpą, tik kelių sakinių apimties, pamokslą.

Savo esme pamokslas įkūnija tikrą žodžio „poiesis“ prasmę: nors žodžiai visiems žinomi, bet, juos panaudojant, sukuriamas tekstas (prasmė), kurio anksčiau nebuvo.

– Kuris žodis būtų tiksliausias – „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“? Pratęsk Henriko Radausko posmo eilutę...

– ... nes ji tikresnė už pasaulį...

Turiu paaiškinti. Mes puikiai žinome, koks pasaulis yra apgaulingas ir chameleoniškas. Kuri chameleono spalva yra ta tikroji? O pasaka jau vien todėl, kad nepretenduoja į vienintelį teisingą pasaulio ir savęs supratimą, yra tikra.

Kita šios eilutės prasmė yra mūsų akivaizdoje paslėpta žodyje „tikiu“ – mums nereikia tikėti tuo, ką mes matome, apčiuopiame ar jaučiame, – visa tai pasiekiama mūsų juslėmis. Tikėjimas reikalingas tam, kad žinotume, jog yra kažkas daugiau ir už juslėmis apčiuopiamo pasaulio ribų. Tikėjimu tai, kas nėra matoma, tampa realybe...