Valančius ir Kaunas

Motiejus Volončevskis – Valančius – XIX a. vidurio dominuojanti Lietuvos istorijos figūrų. Žemaičių vyskupas, lietuvių tautinio atgimimo judėjimo vienas iš svarbiausių veikėjų, blaivybės draugijų organizatorius, švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas. Vyskupu jis dirbo ketvirtį amžiaus – keturiolika metų Varniuose ir vienuolika metų Kaune. Galbūt dėl šios priežasties kai kurie kauniečiai Valančių kartais vadina mūsų vyskupu.

Užslopinus 1863 – 1864 m. sukilimą, Valančių primygtinai reikalauta pašalinti iš vyskupo pareigų ir ištremti iš Lietuvos, tačiau vėliau buvo persigalvota: jis buvo naudingas dėl gebėjimo vesti taikstymosi politiką, taip pat buvo baiminamasi žmonių reakcijos, nes Žemaičių vyskupas turėjo didelį autoritetą. Be to buvo žinoma, kad jis vyskupu tapo ne tik palaimintas popiežiaus, bet ir patvirtintas Rusijos caro.

Tuo tarpu Lietuvoje pradėta įgyvendinti „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politika, kurios metu daug dėmesio skirta kultūrinio ir religinio gyvenimo reformoms, imta dar labiau persekioti Katalikų bažnyčią. Šia politika siekta surusinti Lietuvą ir sustačiakinti bažnyčią.

Po sukilimo Lietuvoje buvo sunaikinti apie 352 vienuolynai, konfiskuotas kai kurių bažnyčių turtas. Kunigai buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, vyskupams buvo uždrausta be valdžios leidimo lankyti savo vyskupijos parapijas. Buvo uždrausti lotyniški rašmenys spaudai, uždarytos blaivybės brolijos, parapijinės mokyklos, uždrausta priimti naujus kandidatus į vienuolynus, apribotas seminaristų skaičius seminarijoje, atnaujintas draudimas statyti bažnyčias. Galiausiai, įsakyta valdžios mokyklose tikybą dėstyti rusų kalba, mokiniai katalikai verčiami melstis cerkvių pamaldose.

Katalikų bažnyčia Lietuvoje į spaudimą, persekiojimą ir tikėjimo laisvės apribojimus atsakė atsparumu ir kovingumu: tam didelę įtaką turėjo ir Motiejaus Valančiaus veiksmai. Caro valdžia nepasitikėjo Motiejumi Valančiumi, įtarė, kad jis slapta rėmė sukilėlius. Kad galėtų jį geriau prižiūrėti, net nepasitarusi su Roma, 1864 m. perkėlė iš Varnių į Kauną.

Carinė valdžia nuolat stebėjo vyskupą ir su juo bendravusius asmenis, tačiau Valančius nepalūžo: Kauno gubernijoje sukūrė knygnešių ir spaudos rėmėjų katalikiškos krypties organizaciją, rūpinosi lietuviškų knygų leidimu Rytų Prūsijoje ir platinimu Lietuvoje. Naujai parašytų brošiūrų rankraščius ir penkis tūkstančius rublių jis perdavė to meto knygnešiui Jurgiui Bieliniui, prašydamas jį pinigus perduoti Tilžės klebonui kunigui Zubermanui, kuris už tuos pinigus įkūrė pirmąją lietuvišką leidyklą ir spausdino lietuviškas jų tarpe ir Valančiaus brošiūras. Manoma, kad Valančius sugalvojo lietuviškų knygų kontrafakciją – netikrą išleidimo datą, nes ilgą laiką tituliniuose lapuose buvo žymima, kad išspausdinta Juozapo Zavadskio spaustuvėje, Vilniuje 1863 m., o antrajame puslapyje: „Išspausdinti daleidžiu Motiejus Volončevskis“.

Kaune vyriausybės šnipai pranešė carui Aleksandrui II, kad 1869 m. vyskupai Valančius, Beresnevičius ir Seinų vyskupas K. Liubenskis buvo susitikę miške, netoli Kauno. Tada caras įsakė dar stropiau stebėti vyskupus, jų pasivaikščiojimus, asmenis, kurie juos lanko. Žandarų viršininkas aiškinosi, kad vyskupo tarnai – nepaperkami, todėl į seklius jų įtraukti negali.

Valančius, sužinojęs, jog katalikų vaikai Kauno prieglaudoje mokomi rusų kalbos, rašto ir stačiatikių tikybos, nuvyko į prieglaudą ir pradėjo mokyti vaikus žegnotis, poterių, paaiškino katekizmo tiesas, pavaišino atsineštomis lauktuvėmis. Už tai vyskupas buvo nubaustas 1000 rublių pabauda.

Carinė valdžia nenuleido rankų ir toliau sekė vyskupą Valančių, tačiau šis nepalieka savo užsibrėžto darbo: skatina blaivybę – Kauno gubernijoje blaivininkais tapo 84 procentai tikinčiųjų, organizuoja slaptų lietuviškų mokyklų steigimą – daraktorystę, kuria lietuviškų knygų bibliotekas, padeda lietuvybės skleidėjams, tikinčiuosius mokė priešintis, ginė kunigus nuo represijų, visokiais būdais stengėsi užtarti, gelbėti į valdžios rankas patekusius sukilėlius, jų tarpe ir kunigus, o nubaustiems padėti. Manoma, kad Motiejus Valančius išvengė griežtų sankcijų bei savo diplomatiniais sugebėjimais išgelbėjo nuo tremties ir net mirties ne vieną gyvybę.

Netekęs galimybės iš arti bendrauti su vyskupijos tikinčiaisiais, Motiejus Valančius užsiėmė rašymu. Spaudos draudimo laikais, gyvendamas Kaune parašė ir Rytų Prūsijoje išspausdino apie 70 religinių, mokslinių, didaktinio pobūdžio pasakojimų ir grožinių kūrinių, tarp kurių – „Žyvatos Jėzaus Kristaus“, „Patarlės žemaičių“, „Gyvenimas šventųjų“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano tretininko“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Vaikų knygelė“.

Vyskupas planavo išleisti laikraštį, deja jo prašymo valdžia neišgirdo ir laikraščio leisti neleido. Tada Valančius baigė rašyti pirmą kartą lietuvių kalba dviejų dalių istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystę“. Tai buvo pirmoji knyga po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ją pavyko išspausdinti.

Šioje knygoje Valančius išdėstė bažnyčios istoriją, kai kurių dvasininkų biografijas, jų skaičių, bažnytines pajamas ir kitus faktus ir įrodė, kad lietuvių kalba gali būti mokslo kalba.

Valančius knygas rašė iš meilės žmonėms, nenorėdamas sau nei garbės, nei pelno. Vyskupo parašytos ir išverstos knygelės tiek religinio, tiek pasaulietinio turinio žadino liaudies sąmoningumą, drąsino ir guodė.

Valančiaus kūrinių dėka buvo atskleisti caro valdžios norai surusinti Lietuvą ir sustačiatikinti bažnyčią. Savo kūriniais vyskupas M. Valančius pasiūlė konkrečią pasipriešinimo programą: ragino nepriimti valdžios duodamų knygų, nes jos buvo parašytos kirilica, nemokyti vaikų valdžios mokyklose, neemigruoti į Rusiją, neiti prie išpažinties ir neatsiverti kunigams, kurie parsidavę caro valdžiai, laikytis savo tikėjimo, vaikus mokinti namie ir bendrauti su ištikimais Lietuvai kunigais. Dirbdamas vyskupu, Valančius parodė visas tas galias, kurios susikaupė per jo amžių. Jis suprato, kad jis būdamas vyskupu yra sielų ganytojas, privalo ganyti ir kūnus, nes šioje žemėje dvasia nuo kūno neatskiriama. Vyskupas norėjo, kad lietuviai būtų sveiki, apsišvietę, taurūs ir laimingi – šiam tikslui skyrė didžiąją dalį savo gyvenimo. Jis aplankė visas savo vyskupijos parapijas, suteikė sutvirtinimo sakramentą 752 303 žmonėms, kas parodo, kiek daug laiko jis skyrė tikintiesiems.

Jis buvo pirmas vyskupas, pats kilęs iš liaudies, todėl gerai suprato, ko labiausiai jai reikia, žinojo kas ji yra. Valančius liaudį matė kaip persekiojamą rusiškų valdininkų, niekinamą lenkiškų ponų, todėl visu savo sumanumu ją gynė. Jį neramino, jog lietuviai dar per mažai apsišvietę, todėl nežino kaip gintis, kur ieškoti grožio, gėrio ir tiesos.

Šiandien turbūt retas žino, kad Valančius buvo vienas pirmųjų Kauno istorikų. Vyskupo susidomėjimą Kauno praeitimi rodo „Baltų lankų“ perspausdinta 1929 m. J. Tumo – Vaižganto parengta ir Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje išleista M. Valančiaus knygelė „Pastabos pačiam sau“. M. Valančius pradėjo rinkti istorinę medžiagą dar būdamas Kražių gimnazijos kapelionu. Gyvendamas Kaune, jis parašė Kauno vienuolynų istoriją nuo jų įkūrimo iki Valančiaus mirties. Manoma, kad daugiausiai medžiagos apie Kauno miesto bažnyčias ir vienuolynus galima rasti viename jo rankraštyje „Pamiętnik domowy“. Tai – pirmas Kauno bažnyčių istorijos aprašymas, kuris turi didelę reikšmę ir šiandien, nes tokių darbų yra labai nedaug. Savo užrašus, laiškus, literatūrinius kūrinius vyskupas rašė ir skelbė ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Tai buvo didelė naujovė to meto lietuvių visuomenėje. Jis pats ir kitus kunigus ragino lietuvių kalba sakyti pamokslus, tad ši praktika netruko išplisti.

Valančius buvo užsimojęs lietuvių tautai padaryti labai daug, tačiau nepakako jo gyvenimo ir nebuvo tinkamų padėjėjų.

Valančius buvo užsimojęs lietuvių tautai padaryti labai daug, tačiau nepakako jo gyvenimo ir nebuvo tinkamų padėjėjų. Jis nebūtų pasitenkinęs vien švietėjiška veikla, populiariomis knygelėmis, parapijinėmis mokyklomis, blaivybe, bet didesniems žygiams dar nebuvo atėjęs laikas. Vyskupas turėjo kietą charakterį ir tvirtą valią, dirbo sistemingai ir įtemptai, tačiau nebuvo nuobodus – mėgo humorą. Gyvenimo pabaigoje prarado balsą, tačiau išlaikė šviesų ir pajėgų protą. Mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune.

Motiejus Valančius palaidotas Šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos rūsyje (kriptoje). Virš kriptos pastatytas paminklinis biustas ir marmurinė lenta su epitafija: „ D.O.M. Šioje šventovėje palaidotas švento atminimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, g. 1801 m. vasario 16 d. m. 1875 m. gegužės mėn. 17 d., per 25 metus uoliai valdęs vyskupiją. Buvo žymus vyskupas – valdytojas, rašytojas ir liaudies tėvas; pakėlė savo avijos švietimą ir dorovę, nusipelnė visų pagarbą ir paliko negęstantį atminimą. Ramybė Tavo vėlei garbingasis ganytojau! Iki 1957 m. epitafijos tekstas buvo lenkiškas.

Nors šiandien mes dar sunkiai suvokiame Valančiaus veiklos reikšmę, bet matome kiek daug gali padaryti vienas žmogus dėl savo Tėvynės ir bažnyčios. Mes privalome vykdyti jo paliktą mums dvasinį testamentą. Kauniečiai neužmiršo vyskupo Motiejaus Valančiaus.

Jo vardu Kaune pavadinta gatvė.

Skulptorius Vincas Grybas papuošė Kauno „Saulės“ gimnazijos fasadą Valančiaus reljefiniu portretu su kryžiumi ant krūtinės, kurį 1953 m. užtinkavo, o 1968 m. vyskupo bareljefą atkūrė skulptorius Antanas Dimžlys ir architektas Petras Stankevičius.

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje išvardinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. Kitoje lentelėje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ minimas ir Valančius Motiejus, vyskupas.

Kai buvo minimos vyskupo 210-osios gimimo metinės ir Žemaičių vyskupijos 600-osios metinės, ant Kauno miesto muziejaus pastato atidengta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu: „Šiame name 1864– 1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius“ (skulptorius A. Vaura, Kauno m. savivaldybės administracijos direktorius.

Rotušės aikštėje netoli Kunigų seminarijos stovi dr. R. Sidrio Kaunui dovanotas paminklas. Jo užnugaryje įrengta granitinė plokštė, kurioje autentišku vyskupo braižu įkaltas M. Valančiaus apie 1875 m parašytas testamentinio laiško fragmentas.

Literatūra

1. M e r k y s V. Motiejus Valančius tarp katalikiško universalizmo ir tautiškumo. – V.: Mintis, 1999.

2. Motiejus Valančius iš arti ir toli / Sudarė J. Jasaitis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.

3. Motiejus Valančius Žemaičiuose / Sudarė D. Kaunas. – V.: Seimo leidykla „Valstybės žinios,“ 2002.

4. Š e n a v i č i e n ė I. Žemaičių lituanistai Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Motiejus Valančius. – V.: Leidybos centras, 1998.

5. Motiejus Valančius. Raštai: 2 t./ parengė B .Vanagienė ir redakcinė kolegija. – V. Vaga, 1972.

6. .J a s a i t i s J. Motiejus Valančius – K.: Šviesa, 1994.

7. T o n k ū n a s J. Motiejus Valančius. – V.: Blaivioji Lietuva, 1997.

8. B i n k i s K. 1875–1935 Motiejus Valančius. – K.: Lietuvos knygų rūmai, 1935.

9. Žemaitytė-Narkevičienė O. Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai.-K.: Naujasis Amžius, 2000

10. St. Matulaitis Lietuvių tautos istorija, – K.:1923

Nuotraukose:

Motiejus Valančius

Motiejaus Valančiaus krikšto vieta – Kalnalio šv. Lauryno bažnyčia