Vakaras lubinų fone

Kartais (o gal – gana dažnai?) įvykių grandinė susiklosto visai ne taip, kaip buvo planuota.

Tai itin ryškiai išgyvenome visi, kai mus ištikęs karantinas smarkiai pakeitė tiek asmeninio, tiek visuomeninio gyvenimo ritmą. Užtat šiame fone tekstilininkės Tatjanos Prakapienės autorinių darbų parodai buvo lemta du kartus tapti simboliu. Pirmasis kartas– su skaudžios ironijos prieskoniu – ištiko prieš pat parodos atidarymą Žiežmarių kultūros centre.

Paroda pavadinimu „Atrakinta“ kaip ir visi šalyje suplanuoti renginiai buvo užrakinta vos ne jos atidarymo išvakarėse. Didžiulio skiautininio katino akys beveik tris mėnesius liko žvalgytis po tuščią salę ant pavasariškai atgijusios Stėvos kranto... Ir tik ant vasaros slenksčio, kai karantino baigtis atrakino duris į mums įprastą gyvenimą, paroda „Atrakinta“ tarsi atvėrė vartus įspūdžiams, betarpiškam žmogiškam bendravimui.

Todėl T. Prakapienės autorinės parodos uždarymo vakaras jau iš anksto buvo tarsi užprogramuotas džiaugsmui – nes matyti parodos darbus gyvai yra toli gražu ne tas pats, kaip internete; nes daugeliui atėjusiųjų ir atvažiavusių tai buvo pirmas išėjimas į žmones po ilgo laikotarpio; nes iš visų salės kerčių mojo sodrūs mėlynai violetinių lubinų bokšteliai...

Nors Tatjanos Prakapienės tekstilės darbai mūsų krašte yra jau gana plačiai žinomi, daugiausia tai – iš bendrų kolektyvinių parodų. Gražia tradicija tapęs Kaišiadorių kultūros centro tekstilės būrelio, kuriam vadovauja Tatjana, kasmet organizuojamas „Mergrytis“ yra atvėręs nemažai tekstilės galimybių, praplėtęs akiratį žiniomis apie įvairias technikas bei jų pritaikymo būdus.

Šalia savo būrelio narių darbų „Mergrytyje“ jau dviženklį kartų skaičių esame grožėjęsi ir subtiliais, skoninga spalvų derme bei atlikimo „švara“ pasižyminčius pačios vadovės sukurtus dalykus. O štai ši, autorinė, paroda Žiežmarių kultūros centre – antroji. „Ši paroda atsirado netikėtai, tiesiog sudėjus paskutinius darbus į vieną visumą. Kai kurie darbai buvo kurti norint išbandyti įvairias tekstilės technikas, tarsi žaidžiant spalvomis, o deriniai patys padiktuodavo nuotaiką ir pabaigą.

Kiti – ieškojimų rezultatas, kai sumanymui, idėjai išreikšti rastas ir panaudotas tinkamas būdas. Kiekvienas kūrinys – tai dalis autorės vidinio pasaulio, išgyvenimų. Autorė tarsi „atrakina“ dalelę savęs ir leidžia pabūti šalia“, - tokiu palydimuoju žodžiu socialinių tinklų paskyroje parodą pristato Žiežmarių kultūros centro vadovė, parodos iniciatorė Irena Taukinaitienė. Parodos ekspozicijoje – visas pluoštas siūtų, siuvinėtų, įvairiais būdais komponuotų paveikslų – tarsi džiazavimas skiautinio technikomis. Šis, atrodytų, paprastas, namų naudojimui skirtas rankdarbių gaminimo būdas pakylėjamas į kitą lygmenį. Išsivadavęs nuo savo buitinės paskirties rankdarbis tampa kūriniu, jis kalba, žadina emocijas ir vaizdinius, suteikia erdvės fantazijai ir laužo stereotipus, kad paveikslas gali būti tik nupieštas ar nutapytas.

Skiautiniai Tatjaną Prakapienę sudomino dar 2005-aisiais besidairant į mūsų rajono skiautininkių darbus. Kad susidomėjimas buvo nemažas, liudija tas faktas, jog jau po metų Tatjana lankė garsių šalies skiautininkių Gražinos Kriaunevičienės ir Aldonos Tamonytės kursus. Vėliau – mokslai Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, kur, be viso kito, žinoma, buvo ir skiautiniai.

Tai – tarsi startinės gairės, nes šių rankdarbių technikų įvairovė tokia didžiulė, kad ieškantis visuomet atranda kažką naujo, neišmėginto. Tas polėkis ieškoti, o suradus – įvaldyti, įveikti – vienas iš labiausiai žavinčių ir uždegančių parodos autorės bruožų... Uždarymo vakaro metu T. Prakapienė trumpai supažindino su skiautinių istorija, su technikomis, kuriomis atlikti atskiri parodos darbai. Ji taip pat negailėjo šiltų žodžių savo būrelių (T. Prakapienė vadovauja ne tik Kaišiadorių kultūros centro tekstilininkėms, bet ir Trečio amžiaus universiteto būreliui) moterims, su kuriomis smagu dirbti, mokytis, atrasti.

Kaip ir kiekvienas Žiežmarių kultūros centro renginys, palytėtas Irenos Taukinaitienės sugebėjimu kaskart nustebinti, taip ir šis nepraėjo be siurprizo. Visiems buvo netikėta, kai pro salės duris įžengė garsusis dūdmaišininkas, lietuvių liaudies bei improvizacinės muzikos atlikėjas, fotografas, įvairių Lietuvos televizijų operatorius Gvidas Kovėra. („Iš pradžių norėjau jo pavardę įrašyti į renginio afišą, bet dar labiau norėjosi nustebinti Tatajaną“, - vėliau prisipažins I. Taukinaitienė).

Apžiūrėjęs parodą nustebintas liko ir pats atlikėjas; „Niekada anksčiau nesu matęs tetos darbų“, - kalbėjo Tatjanos Prakapienės sūnėnas, parodos uždarymą papuošęs nuostabiomis dūdmaišio melodijomis. O gražų, lubinais nusagstytą vakarą užbaigė ne tik jo dalyvių gėlės T. Prakapienei bei nuoširdūs palinkėjimai, bet ir smagus „Ilgiausių metų“ vos prieš kelias dienas gimtadienį atšventusiai parodos autorei. Tad lai visų ateinančių metų skiautinys bus pilnas prasmių ir spalvų!

Autorės nuotr.