Vaižganto pėdsakais Šiaulių rajone

„Ieškojau laimės kitiems, o laimingas tapau pats“, – yra pasakęs Juozas Tumas-Vaižgantas. 2019-ieji Lietuvoje paskelbti Vaižganto metais, tad neatsitiktinai savaitraščio „Etaplius“ herojais jau pusmetį tampa tie, iš kurių, kaip ir iš Vaižganto, galima pasimokyti darbštumo, gerumo, pasiaukojimo dėl kitų. Originaliai Vaižganto metus paminėjo ir kuršėniškiai: jie surengė dviračių žygį visai šeimai „Kuršėnų istoriją kuria laikas ir žmonės“. Žygio metu dviratininkai stabtelėjo Micaičiuose, kuriuose kadaise kunigavo ši iškili asmenybė.

Suremontavo ir išpuošė bažnyčią

Istorikas, Lietuvių kalbos draugijos Kuršėnų skyriaus narys Jonas Kiriliauskas sako, kad Micaičių parapiją kunigas J. Tumas-Vaižgantas prisiminė ilgai. Šį vietovardį netgi minėjo prieš pat mirtį rašytame laiške, adresuotame teisininkui, diplomatui, Vasario 16-osios akto signatarui Petrui Klimui. Tiesa, vargu ar prisiminimų būta gerų. Vienuolika mėnesių trukęs kunigavimas Micaičiuose J. Tumui-Vaižgantui tapo išbandymu. Iš parapijos jis išvyko, netekęs teisės viešai kalbėti, rašyti į periodinius leidinius. Buvo apribota ir Vaižganto judėjimo laisvė.

Micaičiai – kaimas, nutolęs nuo Kuršėnų vos tris kilometrus. Jame, apsupta kryželių, stovi medinė Micaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Ant pilkšvos jos sienos pritaisyta lentelė: „Kunigas dr. Juozas Tumas-Vaižgantas šioje Micaičių bažnyčioje kunigavo 1901.07.14–1902.05.29. Ją suremontavo ir išpuošė. Po altoriumi slėpė carizmo uždraustą lietuviškąją spaudą.“

Į Micaičius J. Tumas-Vaižgantas atvyko iš Kulių – nedidelio miestelio Plungės r. Ten nuo 1898 m.
dirbo vikaru, aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje – slėptuvę spaudai buvo įrengęs klebonijoje, prisidėjo, kuriant slaptąsias mokyklas, leido laikraštį „Žinyčia“. Tačiau 1901 m. dėl sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų skundų buvo iškeltas į Micaičius.

Čia rado apleistą medinę bažnytėlę, kurią 1808 m. pastatė netoliese stovėjusio Ketūnų dvaro savininkas J. Koziela-Poklevksis. Micaičių bažnyčia buvo turtingos Kuršėnų parapijos dalis, filija.

Komunikabilus, žinių ir gero humoro nestokojantis Vaižgantas netruko susidraugauti su inteligentiškais bajorais Jokūbauskiais, kurie tuo metu valdė Ketūnų dvarą. Būtent iš jų Vaižgantas gavo lėšų ir pastatė Micaičiuose 17 sieksnių ilgio klebonijos pastatą, suremontavo bažnytėlę. Maža to, ponia Jokūbauskienė jaunam kunigui padovanojo paveikslą altoriui.

„To paveikslo ieškojo muziejininkai iš Anykščių rajono, nes Jokūbauskienė buvo kilusi iš Anykščių, į Ketūnų dvarą atitekėjo. Teko muziejininkams pranešti, kad paveikslo jie neras. 1915 m. karo metu jis sudegė kartu su Vaižganto suremontuota bažnyčia“, – pasakoja J. Kiriliauskas.

Jis priduria, kad Ketūnų dvare buvo sukaupta įspūdinga paveikslų kolekcija. Juos dvarininko Vladislovo Narbuto užsakymu
XIX a. vid. tapė žinomi dailininkai Jonas Zinkevičius, Tadas Goreckis. Kolekcijoje buvo Tado Kosciuškos, Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto portretai. „Įdomu tai, kad S. Daukanto portretas, nutapytas Ketūnų dvare, buvo vienintelis išlikęs jo atvaizdas. Jis vėliau nukeliavo ant šimto litų kupiūros“, – sako istorikas.

Sukėlė pavydą vietiniam kunigui

Jokūbauskiai buvo ne vieninteliai aukšto luomo žmonės, su kuriais sutarė Vaižgantas. Bičiuliškus santykius jis užmezgė su Šaukėnuose įsikūrusiais bajorais Gorskiais – netgi gavo iš jų 7 000 rublių vargšų namams įkurti. Taip pat važinėjo į Lapkasius pas žurnalistą, publicistą, kultūrininką, rašinėjusį į lenkiškus žurnalus, Aleksandrą Davainą-Silvestravičių, kilusį iš senos bajoriškos giminės.

„Tai nelabai patiko tuometiniam Kuršėnų klebonui Antanui Eidimtui. Be to, Vaižgantas į Micaičius atvažiavo užsiangažavęs lietuvybės klausimu.
O A. Eidimtas buvo, galima sakyti, polonofilas: aprašyta, kaip Kuršėnų bažnyčios šventoriuje jis degino „Aušrą“, rastą pas kažkurį tikintįjį, ir grasino, kad tiems, kurie skaitys ir platins šį leidinį, neteiks bažnytinių patarnavimų“, – pasakoja J. Kiriliauskas.

Būtent pavydas ir lenkomaniškos kunigų bei dvarininkų pažiūros lėmė, kad Vaižganto kunigavimą Micaičiuose ėmė lydėti skundai.

Po kunigavimo Micaičiuose – teismas

Pirmieji konfliktai prasidėjo po kunigų pasisėdėjimo Viekšnių dekanate. Ten J. Tumas-Vaižgantas nepabijojo pasakyti, kad M. Valančius nemokėjo lietuviško rašto, o Antanas Baranauskas, tapęs vyskupu, užmiršo lietuvybę.

„Kuršėnų klebonas kaipmat paleido kalbas, kad Vaižgantas agituoja prieš lenkybę, prieš dvarininkus. Kaip tyčia, tuo metu Jonui Gruževskiui per rugiapjūtę sustreikavo darbininkai – dvarininkas parašė skundą policijai, kad čia – Vaižganto darbas. Dar vienas skundas buvo parašytas po to, kai Vaižgantas, viešėdamas pas A. Davainą-Silvestravičių, einant vakarieniauti, pajuokavo: „Gana kalbėti apie Romą, eime geriau degtinės gerti.“ Pasklido kalbos, kad jis ateistas. Greičiausiai ne be A. Eidimto pagalbos“, – pasakoja J. Kiriliauskas.

Dėl neva nederamo Vaižganto elgesio vyko net du bajorijos suvažiavimai. Turtingieji rinkosi pas
J. Gruževskį, mažiau turtingi – pas Kuršėnų kleboną. Visi svarstė, ką daryti, kaip iškrapštyti jaunąjį kunigą iš Micaičių. Netgi buvo paskirtas asmuo Vaižgantui sekti.

1902 m. pavasarį J. Tumas-Vaižgantas Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio nurodymu buvo perkeltas į Vadaktėlius Panevėžio r. Kunigo teises ir laisves apribojo teismas. „Vaižgantas gavo nurodymus stengtis viešai nekalbėti, į spaudą rašyti tik su vyskupo leidimu. Jam taip pat buvo uždrausta laisvai judėti, išskyrus keliones į gretimas parapijas, padėti kunigams per atlaidus“, – vardija J. Kiriliauskas.

Micaičiuose patirtus sunkumus J. Tumas-Vaižgantas ne kartą aprašė savo raštuose. Tiesa, Micaičiai gali pagrįstai didžiuotis, kad būtent čia prasidėjo mūsų klasiko literatūrinės kūrybos kelias. 1902 m. buvo išspausdintas pirmasis Vaižganto apsakymų rinkinys „Vaizdeliai“. J. Kiriliauskas sako, kad jis galėjo būti rašomas Micaičiuose.

Šiaulių rajone J. Tumas-Vaižgantas paliko ir daugiau pėdsakų. 1905 m. balandžio 24 d., minint spaudos draudimo panaikinimo metines, ant Girnikų piliakalnio (Bubių sen.) kunigo Jono Vizbaro iniciatyva buvo pastatytas paminklas. Paminklą šventino J. Tumas-Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti visuomenės veikėjai.

Be to, 1905 m. Vaižgantas kunigavo Sidabrave – miestelyje netoli Radviliškio. Tačiau ir vėlgi – po trijų mėnesių tarnystės buvo perkeltas kitur.