Vaižganto Birštonas arba pasikalbėjimas Nemuno krantinėje

1931 m. vasario 19 d. laiške Klimams į Paryžių Vaižgantas rašė: „O būti norisi, nors ir numirus. Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu“. Ne veltui perspėjama: norėk atsargiai, nes noras gali išsipildyti.

Sakydamas, jog norisi būti, Juozas Tumas, ko gero, nė keisčiausiame sapne nesapnavo, kad neturėsime jo kapo, kad jis ir liks tarsi nemiręs. O ypač jis gyvas šiais, 2019-aisiais, Vaižganto, metais. Minimas ne ik gimtojoje Aukštaitijoje, Kaune, bet ir visoje Lietuvoje – nuo Svėdasų iki Plungės, nes kunigaudamas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, ir kur tik gyveno, visur paskleidė savo širdies ir sielos šviesos spindulių, visur rado, kuo pasidžiaugti, kuo pasigrožėti, todėl ir nepamirštamas, todėl ir gyvas. „Ieškojęs laimės kitiems, laimingu tapęs pats“– deimančiukus žmonėse regi tik su meile žvelgiantis.

Sakome, kad nepakeičiamų nėra, bet rask kitą, tiek ir taip gražiai apie Birštoną parašiusį. Rodos, visus čia apsilankančius ar bent jau daugelį pakeri ir sužavi Nemuno vingių grožis, bet ar pralenks kas Vaižgantą?:
„Reginiai nuo Vytauto piliakalnio ir gretimųjų jam aukštumų gali patenkinti bet kurį gamtos mėgėją, bet kurią artistišką dvasią. O tos dvasios mūsų kunigaikščiai, tikri lietuviai, buvo kupini. Lietuvio siela nemėgsta suspausta; jam pirmutinė gražumo sąlyga – kad „tai matytųs“. Na, ir matos gi nuo Birštono aukštumų ne tik gražūs Birštono šlaitai, bet ir gilyn per daug kilometrų, kur kalnų kalneliai, o reginio jie vis dėlto neužstoja. Šitos regimos tolybės lietuvį, išvargusį ankštuose miestuose, be kitų vaistų, jau pagydo, atverdamos jo sielą, grąžindamos jam, kas įgimta“.
Nerašęs poezijos „birštonuotis“ Vaižgantas kvietė eilėmis. Geriau, įtikinamiau ir po devynių dešimčių metų nepasakysi:
„Visiems visiems visiems –
Tik birštonuotis, birštonuotis.
Jei tau kieta – gerk Vytauto,
Jei tau skysta – gerk jo pat.
Pūslę valo, inkstus skalauja – vis jis, vis jis, vis jis“.
Vis mėginu įsivaizduoti, kaip šiandieną, išlipęs iš autobuso, Vaižganto gatve jis skubėtų pažiūrėti Nemuno. Tiek kartų matytas, tiek kartų jo vandenimis valtele irstytasi, rodos, ko ten į jį besidairyti, bet vis tiek traukia, rūpi aplankyti.
„Nemuno ypatybė, kurios kitur nerasi, tai, kad jis tarp Birštono ir Nemajūnų lyg sukrus siūlas pamestas. Žemės keliu tarp Birštono ir Nemajūnų šeši kilometrai, o upe bene 84. Vaizduokis dabar, kaip jis čia gauna susiraityti, kokių pridaryti vingiais vingių, kad išsitektų visu savo ilgumu čia atsigulti“.
Ir mano tėvas taip. Atvažiavęs į Birštoną, jis pirmiausia eidavo pažiūrėti Nemuno, tarsi žmogaus aplankyti. Įsitikindavo, kad teka, kad gyvas, ir grįždavo, tie du kilometrai „spacieriaus“ nerūpėjo. O su Vaižgantu norėtųsi paėjėti drauge arba pasėdėti krantinėje. Amžininkai mena, kad jis labai greit eidavo, vis vos ne bėgte, o Kazimieras Skebėra sako, kad Vaižgantas ne eidavo, o tarsi plaukdavo, skrisdavo. Tai ką ten pasišnekėsi bėgdamas, tektų prisėsti – būtų ką papasakoti, ko paklausinėti. Jo krikštaduktė „Birutė“ jau net savo vilą turi, kurioje ir Kauno valstybinio teatro scenografo Mstislavo Dobužinskio atminimas gyvas. Ne paslaptis, artistiškas buvo Vaižgantas, mėgo teatrą, dažnai jame lankydavosi ir dailininką pažinojo.Įdomu, kaip Vaižgantas priimtų naująsias savo krikštasūnio „Vytauto“ etiketes: „po kavos“, „po kraujo davimo“, „po maisto“, „po pirties“, „po sekso“, „po sporto“, „po vakarėlio“ – jomis vieni piktinasi, kiti džiaugiasi. Kunigas Tumas turbūt atlaidžiai šyptelėtų: oi, jūs, ir sugalvok tu man. Dar ne tokias nuodėmes atleisdavęs, turbūt nepyktų ir dėl tų naujų užrašų ant „Vytauto“ butelaičių.

O kokia graži dabar Nemajūnų bažnyčia, Vaižganto aplankyta ir aprašyta:
„Turiu brolį kleboną Nemajūnuose, pačioje panemunėje, už Birštono. 40 kilometrų, pusantros valandos kelio, keturi litai iš kišenės. O šilelis kaip rūtų darželis – sausas, švarus, nuo sakų kvapo net galva sukas; visus bronchičius, tą žiemos pašalą, išvarys. O smėlio, smėlio! To šiltojo smėlio kojom maudyti! O erdvės – į visus kraštus. Kalnai ant kalnų… O Nemunas… “
„Taip mes susikaupę, tyla tylai pritardami, pamažu slinkom pakalnėn miestelio link, plaukte plaukėm per gamtą ir nenorėjom iš jos išplaukti, nebent vėl atsirastume kokioje užburtoje saloje su savais stebuklais. Ag ir atsiradom. Kažin kur nuošalėlyje dvi tankios šimtametės girelės, šimtų metrų tvirtovės zomatais apmūrytos. Tai kapai ir šventorius, o jame keisto, bet gražaus gotiko bažnyčia. Tai paminklai kun. Anzelmo Nonevičiaus čia klebonavimo. Lyg sargyboje brolio paminklų čia pat karšta, profesorius Nonevičius pašilėje pasistatęs trejetą vasarnamių. Kultūra papildinėja gamtą. Laukai, šilai ir didelė upė. Sausa, priozonuota, prisakuota. Geri orą kaip neatmieštą pieną, o žvelgesiai aprimsta tik tolumoj. Švarus ir nesudriskęs bažnytkaimis“.
Besėdint, berymant Nemuno krantinėje rūpi paklausti kunigo, kaip jis šitiek daug suspėdavo, aprėpdavo, nes sunku įsivaizduoti be Vaižganto ne tik tarpukario Kauną ar Vytauto bažnyčią, bet ir visą to meto Lietuvą. Kunigavo, įkūrė ir leido „Tėvynės sargą“, vėliau kultūros laikraštį „Viltis“. Rašė daug publicistikos straipsnių, kuriuose kritiškai nagrinėjo gyvenimo tikrovę, politinių partijų nesutarimus, nevengė patarimų ir buitiniuose reikaluose. Į Lietuvą jis žvelgė rūpestingo šeimininko akimis. Ne tik parodydavo blogybę, bet ir aiškinosi jos priežastis bei kaip ją ištaisyti. O kur dar akylaus, žodingo ir su meile rašančio žodžio meistro knygos – jose spinduliuoja ir visomis spalvomis žaižaruoja žmogaus siela, širdį glosto gimtosios žemės grožis, pasitikėjimą savimi kasdienis darbas augina.
Turbūt kiekviena karta Vaižgantą atranda ir atras vis iš naujo, ir bus jis amžinas kaip Nemuno tekėjimas ir kaip žmonių žiūrėjimas į upės vandenis.: „žinau, kad gyvas, kad eini kartu – / Ir man lengviau: esi man kaip ranka,/ kuria galiu atstumt ir apkabinti“. (Justinas Marcinkevičius).

Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė

Juozo Tumo – Vaižganto biografijos puslapiai

Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo mėn. 20 d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Kunigiškiuose per dvejus metus baigė pradžios mokyklą, 1881-1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje J. Tumas ėmėsi tautinio darbo, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą.
1893 m. Juozas Tumas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894 m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją, bet dėl nesutarimų su vietiniais kunigais 1895 m. iškeltas į Žemaitijos gilumą – Mosėdį. Čia jis pradėjo aktyvią patriotinę veiklą. J. Tumas buvo vienas iš „Tėvynės Sargo“ organizatorių, redaktorių ir platintojų.
1898 m. J. Tumas paskiriamas vikaru į Kulius. 1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą „Žinyčia“. 1901 m. iš Žemaitijos J. Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Lenkai jo lietuvišką veiklą apskundė dvasinei vyresnybei, ji uždraudė J. Tumui rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902 m. J. Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, čia jis kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.
1906–1911 m. J. Tumas gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“, „Vilties“, „Ryto garso“ redakcijose.
1911 m. J. Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais. Grįžęs Lietuvon parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 m. J. Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų ir išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. J. Tumas buvo pakviestas į Petrapilį – į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje dalyvavo politinėje veikloje, įkūrė Tautos pažangos partiją.
1918 m. J. Tumas grįžo į Lietuvą, Vilniuje dirbo lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. jis pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“.
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 m. Be to, 1922 – 1929 m. universitete skaitė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1929 m. jam buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. J.Tumas buvo daugelio organizacijų nariu, aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, rašė publicistinius straipsnius, grožinės literatūros kūrinius. Ryškiausi iš jų: „Scenos vaizdai“ (1913 m.), „Alegorijų vaizdai“ (1918 m.) „Pragiedruliai“ (1918 – 1920 m.), „Dėdės ir dėdienės“ (1929 m.), „Nebylys“ (1930 m.),, „Rimai ir Nerimai“ (1933 m.). 1922 – 1938 metais išleista 19 Vaižganto Raštų tomų, mūsų laikais, 1994–2015 m. išleisti 24 Vaižganto Raštų tomai.
Juozas Tumas – Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Juozo Tumo-Vaižganto tekstai apie Birštoną

Birštonas (1906 m.)
Birštonuokimės (apie 1930-uosius m.)
Birštono patogumai ir įdomumai (1924 m.)
Birštono gydomoji vieta (1922 m.)
Birštono gydomoji vieta (II) (1924 m.)
Nemunu (1923 m.)
Vieną dieną Nemajūnuose (1931 m.)