Vaižgantiečiai į gimnaziją parskrido po pusės amžiaus: „pažintys“, emocijos ir pasižadėjimai

Sakoma, jog žmogaus amžių nusako ne įrašas dokumentuose, o tai, kiek jaučia jo širdis. Šeštadienį į Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją po 50-ies metų sugūžėję 45-osios laidos auklėtiniai elgėsi taip, lyg niekada nebūtų išsiskyrę. Emocijos veržėsi per kraštus vėl sutikus pusė amžiaus nematytus draugus, mokslo metų prisiminimai ir gyvenimo atradimai... Šimto abiturientų (A, B ir C klasių) auklėtojos, stebėjusios buvusių auklėtinių krykštavimus, sakė, kad laikas jų beveik nepaveikė.

Auklėtojoms – ypatinga šiluma

Daugiau nei pusė buvusių 45-osios laidos abiturientų susitrinko į 50-mečio susitikimą gimnazijoje. Net patys netikėjo, kad į kvietimą vėl susibėgti taip gausiai atsilieps. B ir C klasių susitikimai vyksta kas penkeri metai, o A klasė po mokyklos baigimo beveik nebuvo susitikusi. Tad šeštadienį prie gimnazijos būta nemažai „naujų pažinčių“: teko lyg iš naujo susipažinti, nes laikas šiek tiek pakeitė veidus ir figūras. Tokios „pažintys“ vieniems kėlė juoką, kitiems traukė ašarą.

Šioje emocijų puotoje žibėjo auklėtojos Vanda Vasiliauskienė, Genė Indrašienė ir Laima Kaupienė. Joms – šilčiausios padėkos, gėlės ir auklėtinių šmaikštūs mokyklinių metų prisiminimai. Buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lietuvybės puoselėtoja, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės ir Vydūno lietuvių kultūros draugijos tarybos narė, Karaliaučiaus‑Kaliningrado krašto regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos viena įkūrėjų, Karaliaučiaus krašto lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ tarybos narė ir šios draugijos laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė, knygos apie Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenę „Godų duženos tikrovėje“, eilėraščių ir prisiminimų knygos „Brydė per gyvenimą“ autorė V. Vasiliauskienė apiberta ypatingu vaižgantiečių dėmesiu. Auklėtiniai atsiprašė gal ir neišmokę gimtosios kalbos tobulai, bet pedagogės pasodintą lietuvybės medį užaugino savo vaikuose ir anūkuose. Iš šiol buvę auklėtiniai graibsto auklėtojos eilėraščius ir prisiminimus.

Apie sutiktuves, vestuves ir pažadus

Su mokytoja G. Indrašiene, mokiusia vokiečių, auklėtiniai sveikinosi vokiškai, įrodydami, kad jos pastangos nepamirštos. L. Kaupienei „teko“ prisiminti, kaip ją, gražuole vadintą pedagogę, auklėtiniai „apženijo“… Buvusius vaižgantiečius pasitikusi dabartinė gimnazijos direktorė Diana Guzienė, pati baigusi šią ugdymo įstaigą, neslėpė: tokie buvusių auklėtinių sugrįžimai augina gimnaziją ir jos svarbą mūsų kraštui. Prieš 50 metų gimnaziją baigę abiturientai suskaičiavo, kad šiuo metu iš jų buvusių mokytojų tebedirbs tik vienas – Eugenijus Klimas, chemijos mokytojas.

Po trumpo pasibuvimo gimnazijos aktų salėje buvę abiturientai „išsibėgiojo“ po savo klases, o vėliau ilgai vakarojo Rokiškio krašto muziejaus oficinoje. Čia būta ir pažadų tokių susitikimų neatidėlioti dešimtmečiams, o rengti kur kas dažniau. Prisiminimui susitikimo organizatoriai parengė ir atminimo dovanų – fotografijų albumus su Paskutinio skambučio šventės (1969 m.) ir mokyklinių metų akimirkomis.

Projektą iš dalies remia

Daugiau nuotraukų rasite čia>>>