Vaiva Mainelytė: „Va todėl aš tokia stipri“

„Kai buvau 18-os, tikrai Alanas Delonas man labai patiko. Dabar – Džekas Nikolsonas. Taip, tas merginykas. Man jauni dabar iš principo negali patikti, nes mano anūkas 23-ejų“, – juokiasi aktorė Vaiva Mainelytė.  Kodėl aktorė, sukūrusi legendinę velnio nuotaką, nebedalija interviu, kaip jai sekėsi prekiauti tortais ir už ką ji ypatingai dėkinga savo mamai?

Po straipsnio – insultas
Gauti V. Mainelytės interviu nelengva. Moteris paprastai atsisako bendrauti su žurnalistais po vienos itin nemalonios patirties.
Prieš kelerius metus V. Mainelytė sužinojo sunkiai susirgusi. Vieno šalies dienraščio žurnalistai jai intensyviai skambino, siūlė pagalbą, bet aktorė suprato, kad jie tenori interviu ir apie ligą paskelbti viešai. Vaiva net sužinojo, kad jos pažįstamos fotografės buvo paprašyta įsliūkinti į jos namus ir aktorę nufotografuoti be plaukų, kurių paprastai netenkama per chemoterapiją.
Atsitiko taip, kad nors V. Mainelytė su žurnalistais ir nebendravo, straipsnis išėjo su visa diagnoze, gavus informacijos savų šaltinių dėka.
Aktorės mama, kuri tuo metu buvo labai silpnos sveikatos, apie dukros ligą nieko nežinojo. Vaiva specialiai nenorėjo jaudinti mamos ir nieko jai nesakė.
Vis dėlto iš kaimynų išgirdusi, kad yra dienraštyje rašoma apie jos dukrą, sena moteris šiaip ne taip nuėjo iki spaudos kiosko ir nusipirko laikraštį. Perskaičius apie dukrą ištikusią bėdą, V. Mainelytės mamą ištiko insultas…
„Aš esu laiminga musė“
V. Mainelytė į Šiaulius atvyko kiek vėluodama, tiesiai po susitikimo su gerbėjais Plungėje. Pasitikta aplodismentų jūros, ji tik elegantiškai šypsojosi ir neslėpė esanti labai laiminga. Aktorė juk karjerą pradėjo būtent Šiaulių dramos teatre, čia dirbdama suvaidino Mortą kino filme „Tadas Blinda“ ir tik 1973-aisiais apsigyveno sostinėje, tapo Valstybinio akademinio dramos teatro aktore.
„Aktorius gyvas tol, kol turi bent vieną žiūrovą. Dabar supratau, kad jų turiu ne vieną“, – šiauliečiams už aplodismentus dėkojo ji.
Vaiva nuo pat vaikystės aiškiai žinojo, kad bus aktorė. Gimtajame Rokiškyje, kur gimė, lankė visus spektaklius, juos statė kaimynams ir draugams, dalyvavo skaitovų konkursuose, skaitė visą literatūrą, susijusią su teatru. „Aš esu laiminga musė, ar gyvensiu, ar pražūsiu“, – iki šiol vaikystėje matyto spektaklio frazę prisimena ji.
Atvykus į sostinę konsultuotis dėl stojamųjų egzaminų, Vaiva su siaubu suprato, kad pavėlavo. „Ko, panele, laukiate?“ – pasiteiravo jos kažkokie jaunuoliai, ir, pakvietę ant scenos, liepė suvaidinti virdulį, meilės pasimatymo sceną ir net parodyti, kaip elgiasi mergina, netyčia prisėdusi ant skruzdėlyno.
Galiausiai paaiškėjo, kad tikroji konsultacija turėjo įvykti po 15 minučių, o Vaivai užduotis skyrė šmaikštūs antrakursiai. „Tas, kuris mane labiausiai gyrė, tapo mano vyru. Su juo ir visu kursu, kuriame buvo Vladas Baranauskas, amžinatilsį Pranas Piaulokas, ir atvykau į Šiaulius“, – prisiminė aktorė.
Kai laukia, atsiranda antras kvėpavimas
Lietuvos nusipelniusi artistė, Rokiškio krašto garbės pilietė, apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, „Auksinės gervės“ apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, yra išties išskirtinė asmenybė. Ji gyvenime nesutiko nė vieno blogo režisieriaus, nė vieno blogo scenos partnerio, kolegos, nerezgė intrigų.
„Žinote, kodėl? Iš didelio egoizmo. Aš negaliu vaidinti susipykusi. Stengiausi diplomatiniais gebėjimais apeiti aštrius kampus. Ačiū mano mamytei, kuri mane tokią išugdė“, – kalbėjo viešnia.
Sukūrusią daug įsimintinų vaidmenų kine ir teatre aktorę, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo ištikusi profesinė drama – vadovo ji buvo atleista iš Valstybinio dramos teatro. Išgyvendama sunkų laikotarpį Vaiva netgi buvo tapusi vienos kepyklos vadybininke. Vaikščiojo po didžiuosius prekybos centrus, susitikinėjo su jų vadovais ir siūlė prekiauti pyragais, tortais ir pan.
„Neduok, Dieve, kam nors tai išgyventi. Bet išgyvenome Sibirą, nepriteklių. Esu pirmoji pokario karta, atsimenu eiles prie duonos. Kažkaip išgyvenome… Nežinau, kiek laiko po atleidimo gulėjau, mąsčiau ką daryti, o tada sutikau pažįstamą, kuris ieškojo vadybininko“, – prisimena aktorė.
Aktorei pavyko pasiekti, kad įmonės gaminiais imtų prekiauti visi didžiausi prekybos tinklai, degalinės, net spaudos kioskai. Be abejonės, garsiosios aktorės – velnio nuotakos – žinomumas versle labai pasitarnavo.
„Manote, man už tai sumokėjo? Nieko. Sumokėjo, kiek buvo sutarta, ir tiek. Jie turbūt nežinojo, kad aš žinau, ką reiškia įmonei pasiekimas, kad jos produkciją ima pardavinėti didžiausi prekybos tinklai. Išnaudojo vaikinas mane“, – sako ji.
Pradėjus vaidinti seriale „Giminės“, ir gyvenime viskas pamažu stojo į savo vietas. Aktorei sunkiai susirgus, serialo kūrėjai jos laukė pasveikstant. „Kai žinai, kad tavęs laukia, atsiranda antras kvėpavimas“, – šypsojosi ji.
„Negaliu susitaikyti su tokiais dalykais“
Vaiva, esanti ir puiki skaitovė, prisipažino labai skaudžiai išgyvenusi, kai šalyje buvo pradėta dergti ir niekinti poetę Salomėją Nėrį. „Turime tokią genialią poetę! Kaip galima ją niekinti, nežinant jos biografijos, gyvenimo peripetijų, nesuvokti, kodėl ji tokia jauna nuo vėžio mirė susigraužusi? Kodėl dingo jos slaptasis dienoraštis, kurį kunigas į Sibirą buvo išsivežęs? Aš negaliu susitaikyti su tokiais dalykais, Salomėja visada su manimi“, – emocingai kalbėjo Vaiva ir žiūrovams skaitė garsiosios poetės eilių.
Aktorei buvo ir labai skaudu išgirsti koneveikiant Justiną Marcinkevičių, kuris neva nė vieno teigiamo eilėraščio neparašęs. „Kaip šitaip galima? J. Marcinkevičių asmeniškai pažinojau. Nepaprastai inteligentiškas žmogus. Aš vieną jo kalbą Sąjūdžio suvažiavime girdėjau. Jis sakė, kad mes visi buvome stipresni tada, kai buvome nelaisvėje, kai stovėjome susikibę už rankų ir apie laisvę tik svajojome. O Sąjūdžio šaukliai, kurie pateko į Seimą, visa tai pamiršo. Pradėjo grobstyti Lietuvos kišenes ir pildyti savo. Jis labai gražiai pasakė: „Užsiūkite Lietuvos kišenes, jeigu dar ne vėlu ir yra ką užsiūti“, – citavo poetą V. Mainelytė.
„Tai todėl aš tokia stipri“
Neseniai apie Lietuvos teatro ir kino legendą Vaivą Mainelytę buvo sukurtas dokumentinis filmas. Jis kurtas vaizdingame Dzūkijos kaime, kur prieš beveik du dešimtmečius buvo pastatyta Mainelių šeimos vasarvietė.
Joje planavo įsikurti V. Mainelytės tėvai, brolis ir sesuo su šeimomis bei pati Vaiva. Atsitiko taip, kad vieną naktį per audrą žaibas trenkė į naujutėlaitę sodybą ir ji sudegė iki pamatų.
Vaiva atvirauja, kad kai buvo statoma sodyba, o medienos buvo sunku gauti, ji tiesiai eidavo pas atitinkamus valdininkus. Jos vizitinė kortelė – „Velnio nuotaka“ – sujaudindavo širdis ir medienos jai nusipirkti pavykdavo.
„Gal ir gerai, kad visas namas sudegė. Man vienas kunigas yra pasakęs, kad pernelyg sudvasinu materialius daiktus. Negalima šitaip prisirišti. O aš juk senatvei ruošiausi. Galvojau, kad ant žemės gyvensiu, atvažiuos anūkai. O jau skaitysiu skaitysiu, ir vat še tau“, – šypsojosi ji, prisipažindama, kad dabar jau turi keturis anūkus, kuriuos padovanojo dukra Dovilė.
V. Mainelytė atviravo, kad savo gyvenime turėjo viską, ko norėjo. „Mano abu vyrai jau anapilyje, nieko blogo apie juos pasakyti negaliu. Visko buvo, juk sunku dviems menininkams yra kartu gyventi. Tik nesutikau tokio žmogaus, kuris būtų pasakęs: „Vaiva, pavargai, pailsėk, aš tavimi pasirūpinsiu.“ Tai todėl aš tokia stipri. Išsikapanoju iš visko“, – juokėsi ji.