Vaistai nuo „pilvo chroniškosios slogos“

Peršalus – paracetamolio tabletė, susirgus plaučių uždegimu – antibiotikų kursas, suskaudus dantį – vizitas pas odontologą. O kaip šiuos ir kitus negalavimus malšindavo praėjusiame amžiuje? Šiauliečio išsaugotoje knygelėje – šimtmetį menančios savigydos paslaptys, turėjusios pagelbėti ir peršalusiems, ir skaudantiems, ir netgi sergantiems „pilvo chroniškąja sloga“. Tiesa, šiuolaikinei medicinai žengiant į priekį septynmyliais žingsniais, kai kurie patarimai atrodo daugiau negu keisti.

Nespręsk apie knygą iš jos viršelio

Į redakciją skaitytojo atnešta knygelė iš pradžių nepalieka didelio įspūdžio. Ant viršelio nėra nei autoriaus, nei pavadinimo ir tik atvertus pirmuosius leidinio puslapius paaiškėja, kad tai – „Naminis gydytojas ir aptieka“, arba „Daktariška knyga“. Knygos lapai pageltę nuo senumo – vienoje Rygos spaustuvėje ji buvo išleista prieš daugiau nei šimtą metų, 1910-aisiais.

Knygą parašė penki medicinos daktarai, kurių nurodytos tik pavardės: Debe, Kunce, Lee, Nusbaum ir Raspaila. Pastarasis greičiausiai yra XVIII–XIX a. gyvenęs prancūzų chemikas, natūralistas, gydytojas, fiziologas, advokatas ir politikas Francois-Vincent Raspail.

Leidinį iš rusų kalbos vertęs asmuo dar paslaptingesnis – paliko tik savo inicialus ir prakalbą. „Šią „Daktariška knyga“ kaipo geriausią pagelbą ligoje, skyriu broliams-lietuviams, ypatingai valstiečiams, kuriems paprastai esti sunku arba visai negalima gauti gydytojo“, – rašo jis.

Universalesnė nei aspirinas

Bene dažniausiai knygoje siūlomas vaistas – prancūziškoji degtinė su druska – gelbėdavusi peršalus, užsigavus, nušalus galūnes, kankinant „ramatui“, dantų, akių „sopei“, „dusui“ „visokiems paviršutiniams ir viduriniams užsidegimams“, „durymui (diguliui) šone“ ir t. t.

Kaip buvo gaminamas šis universalus vaistas? Receptas nesudėtingas. „Vaistus reikia prirengt namie, imant tikrąją seną, prancūziškąją degtinę (konjaką), prirengtą iš visai prisirpusių vinuogių (vyno sądeliuose butelis kainoja 2 rublių). <...> Pripildyt ¾ butelio prancūziškąja degtine, įbert į ją prastos, valgomos druskos, pirmiau išdžiovintos ant saulės arba ant krosnies ir smulkiai sudaužytos. Kai degtinė pasikels lig kamščio, užkimšti butelį, smagiai suplakt mišinį ir pastatyt, lig druska nenusės ir degtinė nepasidarys permatoma. Per ½ valandos vaistai gatavi“, – mokoma knygoje.

Prancūziškoji degtinė su druska būdavo vartojama tiek išoriniu, tiek vidiniu būdu. Pirmuoju atveju ja trindavo ligotą kūno dalį. Beje, trinti būdavo galima ne tik skaudantį sąnarį, sumušimą, bet ir dantis. Tokia procedūra, atliekama kartą per savaitę, neva apsaugodavo nuo karieso.

Vidiniam vartojimui prancūziškąją degtinę su druska skiesdavo karštu vandeniu ir gerdavo šaukštais. Indikacijų dažnumas ir kiekis priklausydavo nuo ligos. Pavyzdžiui, jeigu pilvo uždegimas būdavo gydomas „2 valgomu šaukštu su verdančiu vandeniu“, tai plaučių uždegimui nuslopinti reikėdavo didesnių dozių: du tris kartus per dieną „po 2 šaukštu vaistų, atmieštų šešiais šaukštais verdančio vandens.“

Jeigu prarijote adatą...

Dar vienas populiarus vaistas – „uksusas“, arba actas. Juo siūlyta gelbėtis, jeigu žmogus netyčia nurijo „špilgą“ arba adatą. „Tokiame atsitikime reikia tuojaus išgert stiklelį stipro uksuso ir priimimą atkartot, jei bus reikalinga. Uksusas subukina aštrumą nuryto daikto, kurį paskui lengvai galima iš pilvo išvaryti vemimu arba pro užpakalį be mažiausio kenksmo“, – rašoma „Daktariškoje knygoje“. „Uksusu“ ir jo mišiniais taip pat gydydavo tokias rimtas ligas kaip „škorbuto ir ganrengos negales“, epidemijas.

„Vyno uksusu“ anuomet gaivinti pakaruokliai arba tie, kuriems įkando pasiutęs šuo. „Reikia paimt šiltą vyno uksusą, nuplaut juo žaizdą (roną), perplaut gerai tyru vandeniu ir sausai nušluostyt, paskui užlašint kelius lašus chloro-vandens gazo rukšties. Rukštis butinai išnaikins seilių nuodus“, – aiškinama knygoje.

Ne ką mažiau „patikimas“ buvo alkoholizmo gydymas. Rekomenduota „apklot ligonio galvą varnalėšos (repeiniko lapais), mainant juos kas 10 minučių; tame pat laike klot garsvyčias prie pakaušio ir ant rankų augščiau alkunių per ½ valandos mainyt šviežius. Per valandą ligonis pasitasys.“

Jeigu per anksti pražilote...

„Daktariškoje knygoje“ neužmirštos ir estetinės fizinio kūno problemos. Štai kompleksuojantiems dėl pleiskanų siūlyta „kas vakaras trint galvą paprasta lempine alyva. Iš duonos trupinių arba iš linų mietų kaskart prirengt trijuose uksuso šaukštuose tešlę, kurią ir klot prie galvos. Plaut galvai prirengt tokį atmeišimą: 32 dali vapninio vandens, 1 d. balto muilo ir 2 dali degtinės sumaišyti vidutinėj šilumoj ir paskui pridėti ¼ d. sierkiniai-natrinės druskos. Iš šio mišinio kas vakaras daryt šuteklius prie galvos. Taip gydžiant išnyksta pleiskanos.“

Jeigu kankindavo ne pleiskanos, o pernelyg anksti atsiradusios žilos sruogos, žmonėms patardavo vartoti geležinius preparatus. Pavyzdžiui, „geležės vandenį“. Tiesa, jį „reikia gert pro stiklines trubeles, nes gadina dantį“. Žadėta, kad po 25 dienų tokio gydymo plaukai susigrąžins jaunatvišką spalvą.

Gydymas siūlytas ir tiems, kurie nerimauja dėl blogo kvapo iš burnos. Pasirodo, tiesiog reikėdavo „paimt iš krosnies perdegusį medžio anglį, sukandžiot jį labai smulkiai, paimt vandens gurkšnį ir išplaut burną, ir nemalonus iš burnos kvapas tuojaus pranyks.“

Kaip išvengti „bemokslių apgavykų“?

Galbūt vienintelė šios knygos sąsaja su dabartimi – nedidelis skyrelis apie gydytojo pasirinkimą. Daugelis sutiks, kad profesionalų specialistą pavyksta rasti ne iš pirmo, o dažnai ir ne iš trečio karto. Praėjusiame amžiuje ši problema veikiausiai taip pat buvo aktuali, nes knygos autoriai pateikė detalų paaiškinimą, kaip pasirinkti gydytoją.

„Geriausia vaikščiot vis pas tą patį gydytoją. Pas didžiuosius daktarus, kurie užsiėmę mokslu, su menka liga geriau neit, nes jis neturi laiko gerai ligonio apžiūrėti. Sąžiningas gydytojas turi ligonį apžiūrėti nuo galvos iki kojų, idant geriau pažint ligą ir prirašyt tikriausius vaistus. <...> Kai kurie žmonės bėga gydyties pas visokius šundaktarius, burtininkus, atkalbėtojus. Bet, žinok, žmogel, kad tokie šundaktariai tik tam kartui pagelbsta, o per kiek laiko liga dar pikčiau atsišaukia, jie beveik nuodais suturi ligą. Eit pas tokį šundaktarį gydyties, tai pas duonkepį eit batų siūt, tai tik žmonių tamsumas. Ir kaipgi, žmogel, geriau tiki tokiam bemoksliui apgavykui, negu daktarui, kuris dešimtis metų – dieną ir naktį mokynosi ir praktikavo“, – rašoma knygoje.