Vaikystės patirtys nulėmė profesijos pasirinkimą

Šeimos gydytoja Endriejave privačiame sveikatos priežiūros kabinete dirbanti Judita Kiaulakienė – ne vienintelė medikė giminėje. Kad nori gydyti žmones, ji žinojo jau vaikystėje, mokydamasi Plungės vidurinėje mokykloje. Troškimą padėti ligoniams moteris perdavė ir savo dvynėms dukroms Vaidai ir Ramunei.

Abejonių nebuvo

Kai klasės draugai beveik prieš penkis dešimtmečius laužė galvas, kuo būti, Juditai rūpėjo tik kuo geriau išlaikyti abitūros egzaminus, kad įstotų į tuometį Kauno medicinos institutą. Būti gydytoja ji svajojo nuo vaikystės – dažnai sirgo mama, pasisvečiuoti vasarą atvažiuodavo dėdė chirurgas. „Nepamenu, kad būčiau jo labai klausinėjusi apie ligonius, nes pati juos mačiau iš arti. Dažnai pasisiūlydavau pažįstamus žmones palydėti pas gydytojus į Vilniaus klinikas, kad jiems nereikėtų klaidžioti. Tada buvau dar paauglė“, – prisimena šeimos gydytoja J. Kiaulakienė. Tai, kas kitus gąsdino, ją traukė, tad net tėvams nepavyko atkalbėti nuo medicinos, nors jie siūlė eiti sesers ir brolio pėdomis ir rinktis ekonomiką.

Į mediciną!

1981 m. po studijų pagal paskyrimą į Gargždus dirbti atvažiavusi jauna gydytoja J. Kiaulakienė netrukus tapo mama – gimė dvynės Vaida ir Ramunė, kurioms vardus išrinko seneliai.

„Prisimenu, vyro giminėje buvo muzikantų ir norėjau, kad dukros mokytųsi muzikos mokykloje. Jos nelabai norėjo, bet baigė dėl manęs. Vis dėlto akordeono daugiau į rankas neėmė, – pasakojo dvynių mama. – Kai rinkosi specialybes, tokios klaidos nebedariau, patariau rinktis tai, ką jos nori.“ Mamos širdis, žinoma, džiaugėsi, kai Vaida ir Ramunė pasuko į mediciną.

„Vaikystėje dukros ateidavo pas mane į polikliniką, o vienu metu dirbau ir greitojoje, ir Gargždų poliklinikoje. Jos matė, kad mediką gali pakelti ir vidury nakties – savaitėmis naktimis budėdavome namuose, o prireikus vykdavome pas ligonius“, – asmenine patirtimi dalijosi beveik 40 metų pagal pašaukimą dirbanti gydytoja.

Dukra Vaida pasirinko farmaciją. Su šeima (joje auga trys sūnūs) ji gyvena ir dirba Vilniuje. Ramunė Suomijoje baigė rezidentūrą kaip šeimos gydytoja ir jau 11 metų gyvena Helsinkyje. Ji, kaip ir vyras, dirba didžiulėje ligoninėje. „Ramunė valstybinį specialybės egzaminą išlaikė 10 balų, tiek pat gavo ir už internatūrą. Ji labai daug mokėsi, nes suprato, jei neįdėsi darbo, nieko nepasieksi“, – sakė J. Kiaulakienė.

Skirtumai akivaizdūs

Kas nustebino jauną medikę Ramunę svečioje šalyje? „Suomijoje šeimos gydytojai turi daugiau galių ir kompetencijų. Jei dirba poliklinikoje, tai atlieka, pavyzdžiui, ir ginekologinę apžiūrą. Ligoninėje, jei pacientui susvaigo galva, jis nukrito ir prasiskėlė, pas mus būtų kviečiamas chirurgas, o Suomijoje susiūti žaizdą turi pats šeimos gydytojas“, – sveikatos sistemos skirtumus aiškino J. Kiaulakienė. Ramunė mamai pasakojo, kad siuntimai pas specialistus rašomi tik atlikus išsamius tyrimus. Skirtingai nei Lietuvoje, Suomijoje šeimos gydytojas gali pacientui skirti kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso ar kitus sudėtingus tyrimus. Iš ligoninės išrašomam pacientui Suomijoje sudaromas vaistų vartojimo planas, skiriamas socialinis darbuotojas. „Mūsų gydytojai tikriausiai nelabai džiaugiasi, jei ligonio artimieji užduoda daug klausimų, o Suomijoje yra specialios valandos, kai gydytojai konsultuoja ligonio namiškius“, – pasakojo gydytoja J. Kiaulakienė. Ramunė mamai akcentavo ir tai, jog Suomijoje medicinos įstaigose daug kas kompiuterizuota, tad taip taupomas medikų ir pacientų laikas.

Stebino požiūris

Ramunė mamai prisipažino, kad labiausiai Suomijoje ją šokiravo du dalykai: ankstyvas lytinis paauglių gyvenimas ir vaikų požiūris į senus tėvus. „Dukra buvo nustebusi, kad pas gydytoją mamos atsiveda 13–14 metų dukras, kad medikas išrašytų kontraceptikų. Nepilnamečiams būtinas tėvų sutikimas. Ramunė lygina vaizdus, matytus Suomijoje ir Lietuvoje. Helsinkio centre ypač savaitgaliais esą daug girtų paauglių. Jie gyvena linksmai, laisvai, baigia mokyklą, išvažiuoja studijuoti, vėliau subrendę kuria šeimas“, – dukros įspūdžius perteikė mama.

Jauną mamą Suomijoje šokiravo ir požiūris į senus žmones. Kartą išėjusi pasivaikščioti su dukrele ji sutiko močiutę, kuri paragino džiaugtis atžala, kol ji maža, nes kai užaugs, tėvai nebebus reikalingi. „Ramunė pasakojo, kad dažnai vaikai nebenori vežti iš ligoninės į namus pasveikusių tėvų. Jie prašo gydytojo ruošti dokumentus, kad galėtų senus tėvus apgyvendinti senelių namuose. Tėvai nori namo, nes kai kurie pajėgūs gyventi ir vieni, tačiau vaikai įtikinėja, kad valdiškuose namuose jiems būsią geriau“, – neslėpdama nuostabos pasakojo J. Kiaulakienė.

Darbas vertinamas

Dažnai mamą aplankanti Ramunė nenorėtų keisti ligoninės, kurioje dirba, gyvenamosios vietos ir neįsivaizduoja savo darbo Lietuvoje. Viena iš priežasčių – visomis prasmėmis Suomijoje vertinamas atsakingas gydytojo darbas. „Jei gerai dirbi, esi skatinamas finansiškai, nors atlyginimai ir taip geri. Mažuose miesteliuose gydytojai uždirba dar daugiau, tačiau iš Helsinkio jaunimas nenori kraustytis į provinciją, nes ten trūksta pramogų“, – dukros įspūdžius perteikė mama. Tačiau nemokėdamas suomių kalbos darbo negausi. Ramunė šią kalbą išmoko svečioje šalyje ir išlaikė valstybinį suomių kalbos egzaminą.

Jei norėtų, pasak J. Kiaulakienės, Ramunė galėtų gauti ir Suomijos pilietybę. Dukrelę moko lietuviškai, šeimoje su vyru kalba angliškai ir lietuviškai, o suomiškai – tik darbe. „Tačiau ir mokėdamas suomių kalbą vis tiek esi užsienietis, kurio išskėstom rankom nepriima. Darbo vieta pirmiau irgi būtų pasiūlyta suomiui, ne užsieniečiui“, – pastebėjo gydytoja. Tad įrodyti savo vertę stengiasi ir Ramunė, ir jos vyras, norintis tapti kardiologu. Jis ne tik dirba ligoninėje, bet ir skubios pagalbos skyriuje, ir, žinoma, bibliotekoje gilinasi į dalykinę literatūrą.

Negaili patarimų

Paklausta apie savo darbą, gydytoja J. Kiaulakienė, į kurią pagalbos kreipiasi Endriejavo, Žadeikių, Judrėnų žmonės, nusišypso. „Kaimo gydytojo darbas specifinis. Kasdien bendrauju su žmonėmis, kuriems ne tik skiriu gydymą, bet ir raginu keisti gyvenimo būdą, įpročius. Nesu už tai, kad rytume saujomis vaistus. Kartais pakanka vaistažolių arbatų, neretai jų vartojimas papildo gydymą vaistais. Turime reguliuoti mitybą, gerti daugiau vandens. Ar čia gėrimas, jei per dieną išgeriame stiklinę vandens?“ – klausė gydytoja, akcentuodama vandens svarbą žmogaus organizmui. Ji pastebi, kad būtent dėl skysčių trūkumo dažnai pacientams svaigsta galva, jaučia silpnumą, išdžiūsta, sausėja oda. J. Kiaulakienė pataria, nors žiemą vandens gerti norisi mažiau, vis tiek jo neatsisakyti, nes kitaip teks lašinti skysčius. Po lašelinių, pasak gydytojos, pacientai pasijunta geriau, tad paskui kitą kartą patys prašo.

Kadangi Endriejave jau seniai nėra vaistinės, J. Kiaulakienė, paprašyta pacientų, iš Gargždų jiems atveža ir vaistų. „Kuo tik galiu, stengiuosi padėti savo pacientams“, – šypsojosi gydytoja, negailinti dėmesio kaimo žmonėms.