Vaikystėje pasigedęs knygų apie gamtą, S. Paltanavičius pradėjo jas rašyti pats

Jau metus laiko su nedidelėmis pertraukomis Lietuva gyvena karantino ritmu, o virtualus pasaulis, kuriame vyksta didžioji dalis socialinio ir kultūrinio gyvenimo, regis, pamažu tampa labiau tradicine nei modernia, neįprasta kultūrine erdve. Daugiau nei 20 metų įspūdingo populiarumo sulaukianti Vilniaus knygų mugė šiemet taip pat neįvyko – simboliškai ją pakeitė vasario 21–28 dienomis internete vykusi knygų savaitė, kvietusi skaitytojus įsitraukti į jiems aktualias diskusijas, susipažinti su knygų autoriais bei naujausiomis jų knygomis.

Į virtualų susitikimą skaitytojus kvietė ir mūsų kraštietis, Veiverių vidurinės mokyklos absolventas, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius, kurio pokalbį su Egle Ramoškaite „Zoom“ platformoje ir leidyklos „Nieko rimto“ Facebook puslapyje stebėjo beveik 10000 knygų ir gamtos mylėtojų.

Su gamta gyvena daugiau nei 60 metų
Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado gamta, S. Paltanavičius teigė, jog gamtos jis niekada nesirinko specialiai – ji į gyvenimą atėjo savaime. Savo vaikystę dabar gerai žinomas gamtininkas praleido vienkiemyje, šalia trečios pagal dydį Lietuvoje Kazlų Rūdos girios, kurioje vos 5-erių metukų berniukas vienas sau tyrinėjo gamtos pasaulį: glostydavo varliagyvius, stebėdavo vabzdžius, paukščius, braidydavo po pievas. „Aš niekada nieko taip nestebėjau, nesekiojau, apie nieką kitą tiek daug neskaičiau. Dabar tėvai neleistų vaiko vieno į mišką, bijodami, kad pasiklys. Kai aš augau, mano tėvai sakydavo: kaipgi vaikas gali pasiklysti? Čia juk mūsų miškas“, – prisiminimais dalijosi S. Paltanavičius.
Visą savo gyvenimą pašventęs gamtai Selemonas pastebi, kad šiuolaikiniame, vis labiau modernėjančiame pasaulyje visuomenė beviltiškai greitai tolsta nuo gamtos. Tačiau tolstame visai ne todėl, kad neišvažiuojame grybauti ar uogauti. „Žmonės nutolę kitaip… Brisdami per pievą sako, kad nepatogu basiems ir jie visai jau nebežino, kas toje pievoje žydi… Vis daugėja žmonių, kurie tiesiai sako: „išvažiavau į sodą, maniau pailsėsiu, gerai išsimiegosiu, o negalėjau, nes taip spiegė paukščiai, toks garsas“. Lygiai tas pats čia, Vilniuje, kuriame turime Vingio parką. Jo takais galime smagiai nueiti ir 10 kilometrų. Čia netgi dabar, žiemą, pilna paukščių, čia pat Neris su ančiasnapiais, o pavasarį ten bus begalės paukščių. Tačiau žmogus eina užsimaukšlinęs didžiausias ausines, reikėtų tik užsidėti dujokaukę, kad neužuostum oro… Tuomet įsivaizduoju bus svajonė“, – nusivylimo neslėpė aplinkosaugininkas.
Tai, kad gamta mums reikalinga, S. Paltanavičiaus teigimu, įrodė ir pirmasis, ir antrasis karantinas, kai tarp keturių namų sienų pradėjome nebepatikti vieni kitiems ar patys sau ir bėgome į gamtą, su šeimomis ir augintiniais, užplūsdami net atokiausius miško kampelius. Ir nors tai džiugina širdį, gamtininkas teigė, jog labai norėtųsi, kad žmonės į mišką eitų tam tikra prasme lyg į šventovę – susikaupę ir su pagarba. „Ir mylint, reikia pažinti savo meilės objektą. Jeigu norime būti gamtoje su atvira širdimi, reikia ir nemažai žinoti bei pagarbiai elgtis, o svarbiausia žiūrėti ir matyti“, – sakė gamtos mylėtojas.

Pirmąją knygą parašė būdamas 7-oje klasėje
S. Paltanavičius – ne tik gamtinikas, bet ir daugiau nei 80-ties knygų autorius, dauguma jų – skirtos vaikams. Savo knygelėse rašytojas  atskleidžia spalvingo ir stebuklingo gamtos pasaulio paslaptis ir supa-žindina mažuosius su jo gyventojais.
Nors pirmoji šio autoriaus knyga „Žalio miško istorijos“ išleista kiek daugiau nei prieš 40 metų, šią knygą Selemonas parašė pats dar būdamas vaikas, 7-oje klasėje.
Su trimis vyresniais broliais augęs Selemonas prisimena, jog daug žinių gaudavo iš tėvų ir vyresnių brolių knygų. Visgi žingeidžiam berniukui to neužteko, o ir informacijos, garsaus gamtininko teigimu, tuomet nebuvo tiek daug, kiek dabar. Nuo mažų dienų su varlėmis, rupūžėmis, žalčiais ir vabaliukais augusiam vaikui taip trūko knygų apie gamtą, jog, vaikiškai ir naiviai supykęs, tuomet sau pasakė, jog užaugęs parašys knygą, kad kiti vaikai žinotų…
Bendraklasių berniuko draugystė su kūdrų ir miškų gyventojais taip pat nesudomino, tad septintoje klasėje, kaip pats Selemonas sako, „pats sau pradėjo kažką rašinėti“. Taip atsirado visas pluoštas pasakojimų, kurie vėliau kartu su juo iškeliavo į Vilnių. Apšilęs kojas universitete, antrame kurse studentas išdrįso pasakojimų rinkinį parodyti savo moksliniam vadovui prof. E. Lekevičiui, kuris ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius leidybos link. „Taip ir atsirado ta knygelė… Ji nedidukė, bet man buvo didelis džiaugsmas. Kažkada paskaičiau, visai ne gėda. Parašyti ją buvo labai lengva, nes Suvalkijoje mes nori, nenori gauname kalbos pojūtį. Rašydamas aš niekada negalvodavau, kaip atrodo visokios taisyklės. Tiesiog rašiau ir viskas gavosi savaime. Buvo lengva ir redaktorei, kuri paskaičiusi manęs klausė: „o kas Jums šitą tekstą redagavo?“, – apie pirmąjį savo kūrinį pasakojo gamtininkas.
Rašytojas juokavo, jog iki šiol rašo kaip 7-oje klasėje, mat visų 82 išleistų knygų juodraščiai parašyti pieštuku. „Esu ne tik suvalkietis, bet ir gamtininkas, todėl ypač gerai suprantu švaistymo problemas“, – sakė S. Paltanavičius.

Pasakos moko pažinti pasaulį ir vertybes
Naujausia autoriaus knyga „Kas nudažo pasaulį“ – tai edukacinis pasakojimas apie tai, kaip atbunda sezonai ir kiekvienas iš jų nudažo aplinką taip, kaip jam patinka. Gamtos tematika dominuoja ir kitose S. Paltanavičiaus knygelėse. „Knygos rašomos ne tam, kad būtų užpildyta kažkiek puslapių ir ne tik papasakoti istoriją. Net ir tose knygose, kurios yra ne pažintinės, aš vis tiek pasakoju apie gamtą. Labai noriu, kad tos žinios apie gamtą, kurios privalo būti mūsų supratime, ateitų per knygas“, – sakė daugiau nei 80-ies knygų autorius.
Vaikams skirtose knygelėse autorius paliečia ir jautrias temas. Virtualaus susitikimo moderatorė Eglė Ramoškaitė atkreipė dėmesį į tai, jog knygoje „Brunas“ autorius atkreipia dėmesį į pastaraisiais metais aktualią temą – cirkuose išnaudojamus gyvūnus. Tačiau S.Paltanavičius nerašo apie žiaurumus – jam svarbiausia, kad nelaisvėje užaugęs gyvūnas negeba prisitaikyti gamtoje. „Tai knyga apie gerumą, žmogaus ir gyvūno draugystę“, – sakė rašytoja.
Autoriaus teigimu, apie cirko žiaurumą jis nerašo ne atsitiktinai – tai gali padaryti ir kiti, o jis, kaip gamtininkas, visai kitaip mato patį meškiną ir tą skaudulį, su kuriuo jis užaugo. „Jis didelis žvėris, bet yra kaip mažas meškiukas, nieko nemokantis ir nežinantis. Jis bijo girios, o pakliuvęs į mišką, svajoja apie traškučius ir kokakolą, nes tai jam skaniausia, jis nežino, ką čia galima ėsti“, – apie Bruno istoriją pasakojo S. Paltanavičius.
Rašytojas prisipažino, kad jo pasakos vaikams – ne visuomet yra tik pasakos. Kartais tai tikras gyvenimas. „Bruno“ pasakojimas įkvėptas tikros istorijos apie meškiną užsienyje, kurį, išleistą į gamtą, žmonės ir globojo, ir norėjo sumedžioti. Toks Brunas buvo ir knygoje, tačiau pasakotojas jį perspėja, jog žmonės ne visi tokie geri.
Nors Lietuvoje meškų išleidimo į laisvę atvejų nėra buvę, Bruno likimas yra ištikęs ne vieną Lietuvos laukinį gyvūną. S. Paltanavičius teigė, žinantis daugybę atvejų, kai žmonės šalia mažo stirniuko neradę mamos, parsineša jį namo, o vėliau, paleidus į laisvę, namų sąlygomis augęs gyvūnas nebesugeba prisitaikyti gamtoje. Gamtininkas pabrėžė, jog liesti ar tuo labiau neštis namo laukinių gyvūnų jauniklių negalima, net jei šalia nematyti mamos.
Susitikimui einant į pabaigą, klausytojai turėjo progą užduoti jiems rūpimus klausimus, aktyviausi buvo mažieji klausytojai, kurie domėjosi, kiek ir kokius gyvūnus yra matęs S. Paltanavičius, kokias nykstančias rūšis gamtininkas norėtų išsaugoti bei prašė patarimų, kaip atrasti ryšį su gamta.
Į mažųjų klausimus S. Paltanavičiui atsakyti nebuvo taip paprasta. Visus matytus ir tyrinėtus gy_vūnus sunku ir suskaičiuoti, nes Lietuvoje vien vabzdžių yra apie 25000 rūšių. Visgi gamtininkas pripažino labai norintis išsaugoti didžiuosius apuokus, kurių šiuo metu Lietuvoje yra tik apie 10–15 porų. Dar dirbdamas Aplinkos apsaugos ministerijoje S. Paltanavičius kartu su kolegomis inicijavo idėją veisti nykstančias rūšis ir paruošus išleisti į laisvę. Tokiu būdu Lietuvos miškuose apsigyveno 17 lūšių ir 40 didžiųjų apuokų, tačiau, aplinkosaugininko teigimu, to nepakanka.
Na, o norintiems atrasti ryšį su gamta S. Paltanavičius turi paprastą patarimą – ieškoti. „Belskitės, bus atidaryta, ieškokite ir surasite. Reikėtų pradėti nuo mažmožio: suradus medžius be lapų, pabandyti išsiaiškinti, koks tai medis. Pabandykite visus atsakymus surasti per save“, – sakė S. Paltanavičius.
Rimantė Jančauskaitė