Vaikų chirurgė Idilė Vansevičienė – jauniausia medicinos mokslų daktarė ligoninėje

Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų chirurgijos, ortopedijos traumatologijos centro vaikų chirurgė dr. Idilė Vansevičienė klinikos pediatrams pristatė vasaros pabaigoje apgintą mokslinę daktaro disertaciją, kurios tema aktuali ir vaikų ligų gydytojams. Darbas jau buvo sėkmingai pristatytas šalies ir tarptautinėse konferencijose, išspausdintas tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose medicinos leidiniuose. Mokslinio darbo „Biožymenų paieška diferencijuojant vaikų ūminio apendicito tipus ir daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromą“ tema iki šiol dar nebuvo nagrinėta Lietuvoje, tad gydytojai jis suteikė ne tik medicinos mokslų daktarės vardą, bet ir žinomumą bei dar didesnį pripažinimą medikų bendruomenėje.

Noras tobulėti

Baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Idilė Vansevičienė nusprendė tęsti studijas ir, įstojusi į doktorantūrą, ėmėsi rašyti mokslinį darbą. „Norėjosi įgyti daugiau žinių,  keisti kažką praktikoje, tobulinti teorines žinias. Buvo noras tobulėti  kliniškai ir moksliškai bei prisidėti prie bendro kolegų žinių bagažo, kad tobulėtume visi“, – atsako gydytoja, paklausta, kas paskatino, vos baigusią sunkias medicinos studijas, imtis didelio teorinio ir praktinio darbo.

Mokslinio darbo rašymą teko derinti su gydytojos darbu Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir LSMU Kauno klinikose bei su kasdieniais šeimos rūpesčiais.

Pasirinkusi temą „Biožymenų paieška diferencijuojant vaikų ūminio apendicito tipus ir daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromą“, dr. I. Vansevičienė žinojo, kad panašių darbų yra atlikę tik užsienio šalių medikai, o Lietuvoje kol kas ši tema nebuvo išsamiai nagrinėta. 

Mokslinio darbo principas – įvertinti visų tyrimų, įprastai atliekų pacientams, kuriems įtariamas ūminis apendicitas, rezultatus. „Dar atlikome papildomus tyrimus – vertinome specifinius citokinus, kurie kliniškai įprastai neatliekami, nes yra brangūs ir ilgai atliekami specialiomis sąlygomis laboratorijoje.  Užsienio šalyse mokslininkai juos atlieka įvairioms ligoms vertinti, bei taip pat bandydami nuspėti ūminio apendicito tipą“, – paaiškina gydytoja ir patikslina ne tik mokslinio darbo principą, bet ir gydytojo kasdienybės galimybes. Nustatyti ūminio apendicito tipą iki operacijos yra labai sudėtinga ir netikslu, tai galima kol kas tik operacijos metu.  Visgi medicina tobulėja šia linkme ir kolegos švedai, kurie vieni pirmųjų ieškojo kriterijų apendicito tipo nustatymui iki operacijos, jau kurį laiką dalį pacientų gydo konservatyviai, t. y. išvengdami operacijos, o gydydami antibakteriškai ir kitais pagalbiniais vaistais. 

„Tipo nustatymas net ir Švedijoje nėra šimtaprocentinis dalykas ir nemažai pacientų, kurie iš pradžių išvengia operacijos, visgi tenka anksčiau ar vėliau išoperuoti. Vis dėlto tikimės pagerinti savo žinias, siekiant kažkada  rasti kriterijus, kurie leistų vaikų neoperuoti, kurie galėtų pasveikti be operacijos. Kol kas visa tai yra teorinėje stadijoje: tai yra pradiniai etapai, kuriais bandome judėti tolyn kartu su Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir kitais kolegomis vaikų chirurgais“, – sako dr. I. Vansevičienė, pripažindama, kad Lietuvoje medikai dar nėra pasiekę jokių įrodymų, kaip tai daryti. Tikimasi, kad šis jos darbas galbūt pastūmės ir kitus kolegas tuo klausimu daugiau domėtis, nes viskas daroma pacientų labui. 

Davė papildomų žinių

Šią  temą dr. Idilė Vansevičienė pasirinko būtent dėl to, kad pacientų, sergančių ūminiu apendicitu, yra daug,  o mokslinį darbą, pasak gydytojos,  yra atlikti lengviau turint daugiau pacientų, kadangi gaunami patikimesni rezultatai. Juolab, kad pusė darbo padaryta COVID-19 pandemijos metu, kai sergančiųjų kitomis ligomis į ligoninę patekdavo mažiau, o ūminio apendicito atvejų ženkliai nesumažėjo. 

„Ūminis apendicitas yra skubi patologija, pacientai visada patys kreipiasi į ligoninę ir dėl tyrimo nereikėjo jų ieškoti ar specialiai kviesti, kaip buvo kitiems kolegoms, atlikusiems darbą su kitomis ligomis sergančiais pacientais“, – prisimena nelengvus metus jauna medicinos mokslų daktarė. 

„Tiesa, pacientams kitų didelių intervencijų nedaryta, tyrimai ir gydymas skirti tokie, kurie skiriami įprastai, išskyrus tai, kad kai kuriems papildomai paimti kraujo tyrimai, bet tai – narkozės metu, kad nesukeltų papildomo skausmo“, – teigia gydytoja ir dėkoja kiekvienam iš daugiau kaip 500 pacientų, kurie buvo įtraukti į tyrimą. 

Padėjo ir kolegos

Penkerius metus (nuo 2018-ųjų iki 2023-iųjų) rašytam darbui nepakako vien savo pastangų, padėjo kolegos.  Dėl darbo apimties ir dviejų ligonių įsitraukimo atlikdama mokslinį darbą dr. I. Vansevičienė dirbo ne viena – dirbo komanda. „Tai – daugelio kolegų pagalba ir darbas, kuris buvo atliekamas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir Kauno klinikose. Aš negaliu vienu metu būti dviejose vietose, tad kolegos, rezidentai ir gydytojai, kai pati negalėdavau įtraukti pacientų, ištiesdavo pagalbos ranką“, – džiaugiasi medikė kolegų geranoriškumu. 

Papildomo dėmesio išties reikėjo. Dirbančiam gydytojui, kai atvyksta ūminiu apendicitu sergantis pacientas, tenka ir pasikalbėti, paaiškinti apie vykdomą mokslinį darbą, gauti sutikimą. Vėliau, kai gydymas tęsiamas, pati gydytoja bendraudavo su pacientais, naujai įtrauktais į mokslinio tyrimo darbą. Pacientai po apendicito operacijos guli keletą parų, tad pavyko pabendrauti su visų pacientų  tėvais.

Atliekant mokslinį darbą, be darbo Vaikų chirurgijos skyriuose, labai aktyviai teko dirbti ir su Kauno klinikų Imunologijos laboratorija: kaip mėginius rinkti, kaip šaldyti, analizuoti, kas reikalavo daug specifinių žinių, kurių chirurgams klinikinėje praktikoje neprireikia. 

Darbas prieinamas visiems

Rugpjūčio 28-oji diena dr. Idilei Vansevičienei buvo mokslinio darbo gynimosi diena. Šiandien jauna mokslininkė sako, kad  darbo gynimasis praėjo sklandžiai, darbo recenzentas ir vadovas pateikė daug naudingų patarimų ir pelnytos kritikos. Nors, atliekant mokslinį darbą buvo strigimų ir kliūčių,  gydytoja nenuleido rankų ir darbas pavyko. „Šie penkeri metai  man labai sunkus ir ilgas laiko tarpas, bet pavyko darbą atspausdinti ir apsiginti“, – džiaugiasi gydytoja ir tuo, kad sukauptos žinios neguli stalčiuje, bet sklinda tarp kolegų.  

Neseniai darbą teko pristatyti Moters ir vaiko klinikos Vaikų ligų profilyje dirbantiems pediatrams. To pageidavo medikai ir Moters ir vaiko klinikos Vaikų ligų koordinatorė dr. Margarita Valūnienė.  „Pediatrai šiuos pacientus irgi mato. Svarbu jiems žinoti, kokios yra naujienos, kokios išvados atliktos“, - paaiškina gydytoja.  

Pediatrams ši tema svarbi, galvojant apie gydymo strategijos pasirinkimą, įtarus daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromą - ligą, kurią dažniau gydo pediatrai. Mat ši liga kliniškai pasireiškia labai panašiai, kaip ūminis apendicitas. Moksliniame darbe aprašyti požymiai, padedantys įtarti šią ligą. Ji buvo labai aktuali COVID-19 pandemijos metu. „Dabar COVID-19 infekcijos atvejų vėl daugėja, tad gali būti, kad ir ši liga grįš“, - pastebi medikė ir neslepia džiaugsmo, atlikusi darbą, kurio dėka  medikams bus lengviau suprasti, kuo ligos skiriasi kliniškai ir kokius rodiklius naudoti, kad jas atskirti ir diagnozuoti teisingai. 

Mokslinis darbas yra prieinamas medikų visuomenei. Kaip ir visos mokslinės disertacijos, apgintos Lietuvoje, yra Martyno Mažvydo bibliotekoje. Taip pat saugomas Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto bibliotekos archyve – straipsnis prieinamas internetu. Po du straipsnius publikuota tarptautiniame žurnale „Medicina“ bei „Bendrosios praktikos gydytojo“ žurnale.

 Gydytojai teko mokslinį darbą pristatyti ir konferencijose, kuriose sulaukė didelio kolegų susidomėjimo. Pranešimai buvo pristatyti kasmetinėje Lietuvos Vaikų gydytojų chirurgų konferencijoje, Tarptautinėje konferencijoje Rygoje, Lietuvos pediatrų konferencijoje, Europos vaikų chirurgijos asociacijos konferencijoje, kuri šiais metais vyko Turkijoje.