Vaikų chirurgas Povilas Venckus traukiasi iš vadovo pareigų

Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos didžiojoje konferencijų salėje susirinkę medikai pagerbė kolegą vaikų chirurgą Povilą Venckų, nusprendusį atsistatydinti iš Vaikų chirurgijos ortopedijos centro vadovo pareigų. Per 45 darbo metus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir per 40 metų vadovavimo Vaikų ortopedijos-traumatologijos centrui, jaunystę ir brandą atidavęs pacientams ir kolegoms, P. Venckus savo noru nusprendė mažinti atsakomybės ir pareigų naštą. Nuo šiol centrui laikinai vadovaus Evelina Klepšytė-Janauskienė – jauna vaikų ortopedė traumatologė, kuriai palinkėta didžiausios sėkmės ir ištvermės.

Kruopštumas ir reiklumas – svarbiausia

Daugelis jaunesnių chirurgų, savo mokytoju vadinantys vaikų chirurgą Povilą Venckų, turėjo už ką jam dėkoti, pasidžiaugti bei pasidalinti prisiminimais. Laikinai Chirurgijos klinikos vadovo pareigas einantis chirurgas Rolandas Burkauskas pasidalino vyresniojo kolegos biografijos detalėmis. Povilas Venckus gimė 1951 metų rugsėjo 9 dieną Kelmės rajone. Tuomet niekas negalėjo įtarti, kad Povilas bus ne tik puikus gydytojas ir vadovas, bet ir vaikų chirurgijos Šiauliuose pradininkas.

1975 metais, baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir įgijęs vaikų ligų gydytojo specialybę, tais pačiais metais atvyko į Respublikinę Panevėžio ligoninę atlikti vaikų chirurgijos internatūros. Internatūros metu savarankiškai atliko per 200 operacijų tiek vaikams, tiek suaugusiems, kas ir patyrusiems chirurgams kelia pasididžiavimą iki šiol. Įgijęs vaikų chirurgo specialybę 1976 metų rugpjūčio 1 dieną buvo įdarbintas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje.

Tuo metu vaikų chirurgijos skyriaus dar nebuvo ir gydytojui teko operuoti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Jaunas chirurgas vyko stažuotis į Peterburgo medicinos institutą, kur tobulino vaikų chirurgijos įgūdžius. 1981 metais buvo pastatytas Chirurgijos klinikos pastatas ir jame atidarytas Vaikų chirurgijos skyrius, kurio vedėju tapo Povilas Venckus. 2010 metais skyrius perkeltas į Moters ir vaiko kliniką ir įkurtas Vaikų chirurgijos, ortopedijos traumatologijos centras, kuriam toliau vadovavo jau patyręs vaikų chirurgas Povilas Venckus, vadovaujamą darbą dirbęs keturis dešimtmečius.

Su metais kaupėsi patirtis, augo ir pasitikėjimas savimi. P. Venckus nuolat tobulinosi ir kėlė savo kvalifikaciją. Jis penkis kartus stažavosi Sankt Peterburgo medicinos tobulinimosi institute, Austrijoje, Vilniuje, dalyvavo tarptautinėse konferencijose Taline, Vilniuje, Varšuvoje, Rygoje, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, drauge su kolegomis rengė publikacijas ir publikavo medicininiuose leidiniuose. Vaikų chirurgas įdiegė įvairius kaulų lūžių gydymo metodus, taikė juos Šiaulių ligoninėje. Už nuopelnus 2008metais buvo apdovanotas Profesijos riterio ženklu, 2021 metais Auksinio šaulio padėkos ženklu, pastangos įvertintos daugybe sveikatos apsaugos ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės padėkos raštais.

Didelis P. Venckaus indėlis ir dirbant ligoninės Audito komisijoje, kuriai teko ir vadovauti. Pasak R. Burkausko, Povilas visada pasižymėjo kruopštumu, stengėsi, kad pacientui būtų viskas aišku ir teisinga, o kolegoms būtų nauda. P. Venckaus pastangos įvertintos - jam suteikta aukščiausia gydytojo vaikų chirurgo kvalifikacinė kategorija, Lietuvos vaikų chirurgijos draugijos narys. 1996 metais buvo išrinktas populiariausiu šiauliečiu, 2008 metais buvo „Profesijos riterio“ nominacijos laureatas.

Įvairiapusė asmenybė

Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorė Česlova Špūrienė viena pirmųjų sužinojo apie vaikų chirurgo Povilo Venckaus apsisprendimą trauktis iš užimamų pareigų. Rugsėjo 13 dieną, netrukus po pažymėto 70-ečio, P. Venskus ir parašė šį prašymą. P. Venskus pripažino, kad tai senas jo sprendimas: „Švęsdamas šešiasdešimtmetį nusprendžiau, kad po to nei vienos dienos nedirbsiu centro vadovu. Kai atėjau su pareiškimu pas direktorę, sulaukiau nuostabos, bet suprantu, kad reikia pasitraukti laiku. Labai negražu, kai gydytoją reikia vedžioti už rankos po skyrių, kai reikia parodyti kelią į palatą“.

Neseniai ligoninės vadove dirbanti Česlova Špūrienė sakė, kad P. Venckus - vienas pirmų sutiktų ir vienas šilčiausių žmonių, kuris rūpinasi ir savo darbuotojais , ir pacientais. Teko girdėti ir daugybę gerų atsiliepimų. „Noriu išreikšti didžiulę Jums pagarbą ir padėką. Mes jūsų niekada nepamiršim ir dėkojame nuo visos administracijos, iš kurios nei vieno blogo žodžio apie jus negirdėjau“, - dėkodama už pastangas kalbėjo ligoninės direktorė. Jai antrino ir medicinos direktorius Gintaras Kramilius, pridurdamas, kad kaip ir daktaras Povilas Venskus , taip ir daugelis ligoninės medikų, dažnai savo pirmaisiais namais pasirenka ligoninę, o savo tikruosius namus palieka šiek tiek nuošalėje. „Bet ateina laikas, kai turime atiduoti duoklę ir savo namams bei artimiesiems, ir tada išeiname“, - gyvenimiškomis įžvalgomis dalinosi vadovas ir linkėjo susirinkusiems puikių švenčių.

Daug metų pažįstanti Povilą Venckų gydytoja terapeutė Vaiva Makštutienė, buvusi ligoninės medicinos direktorė, prisiminė įvairiapusį kolegos charakterį, linkusį gilintis į naujoves, prieštarauti administracijos sprendimams, pateikiantį ne visada palankius klausimus konferencijose pasisakantiems kolegoms. „Labiausiai noriu padėkoti net ne už vaikus: išgelbėtus, išsaugotus, bet labiausiai - už tą buvimą kartu, kai puikiai žinojome, kad tik būdami vienas šalia kito esame stiprūs“,- sakė gydytoja, linkėdama dar ilgai išlikti jaunam.

Dauguma kolegų ypač akcentavo P. Venckaus ypatingą reiklumą sau ir didžiulį reiklumą kolektyvui, visada siekiantį aukščiausių rezultatų. Negailėjo gražių žodžių ir panašiu metu ligoninėje pradėjęs dirbti neurochirurgas Antanas Mockus, ortopedas traumatologas Alfonsas Šapalas.

Ausų, nosies gerklės ligų skyriaus vedėjas Audrius Blauzdžiūnas dėkojo Povilui Venckui už išgydytą dukrą ir prisiminė skaudžią istoriją, įvykusią 1988 metais ir galėjusią pasibaigti ypač liūdnai, jei ne didelės patirties jau anuomet turėjusio vaikų chirurgo P. Venskaus profesionalumas ir pasiaukojimas.

Pats P. Venckus, dėkodamas susirinkusiems už išskirtinį dėmesį, pirmiausia sėkmės linkėjo jaunajai kolegei, laikinai vadovausiančiai skyriui Evelinai Klepšytei-Janauskienei. Linkėdamas didžiausios sėkmės ir ištvermės, patyręs kolega prisiminė, kad ir jis kažkada, būdamas panašaus amžiaus- trisdešimtmetis, pradėjo vadovauti skyriui. O šiandien jau atsisveikina ir dėkoja visiems, kurie buvo jam labai dėmesingi, kurie ir šiandien yra visa didžioji Chirurgija ar Terapija: visi labai svarbūs ir labai reikalingi tam, kad ligoninėje virtų visavertis gyvenimas.