Vaiko teisių gynėjas: „Darbo mokykloje nepakako, kad iš tiesų padėčiau vaikams“

Buvęs mokyklos direktorius, paskutinius 12 metų Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantis gynėjas Jonas Barauskis visą savo gyvenimą skyrė vaikų gerovei ir šeimų švietimui. Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą – kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti – meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

„Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų  nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, – apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisų apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei  mokyklai.

„Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, - pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

„Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus“, – prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą.

„Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, – darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad ,,vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.

„Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“, – apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

„Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“,- dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę.

„Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, - šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis. 

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą.

„Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie,  kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, - sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.