Vaiko teisių gynėja apie rūkantį jaunimą: paauglių noras pritapti priveda prie priklausomybių

Kaip rodo statistika, net 80 proc. žmonių pradeda rūkyti nesulaukę pilnametystės. Didžiausia tikimybė užtraukti pirmąją cigaretę – paauglystės laikas, kai iš smalsumo norisi išmėginti įvairias svaiginimosi priemones, mėgdžioti suaugusiuosius, pritapti kompanijoje. Paaugliams atrodo, kad rūkymas – tinkama priemonė pamiršti visas problemas ar susirasti bendraminčių.

Vaiko teisių specialistų sutiktas paauglys Martynas neslepia, kad ilgą laiką jam buvo sunku pritapti prie klasės draugų, vaikai nenorėjo su juo bendrauti, iš jo tyčiojosi. Kai septintoje klasėje bendraklasiai pasiūlė eiti už kampo parūkyti, jis net nesusimąstęs sutiko. Vaikinas vylėsi, kad galbūt tai jam padės susirasti draugų. Pakalbintas paauglys atvirauja, kad draugų atsirado, bet tuo pačiu – ir priklausomybė.

Apie tai, kodėl paaugliai bando rūkyti, kokią žalą daro rūkymas ir kaip atpratinti vaikus nuo cigarečių – pokalbis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybių ligų specialiste Renata Karpoviene.

– Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su priklausomais nuo cigarečių nepilnamečiais asmenimis?

– Dirbant mobiliojoje komandoje pastebime, kad nepilnamečių priklausomų nuo cigarečių yra, tačiau daugiau yra eksperimentuojančių. Bendraujant su jais analizuojame, aiškinamės priežastis, skatinančias paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichiką veikiančias medžiagas. Dažniausiai išgirstame tokias frazes: „mano draugai sako, kad rūkyti yra kieta”, „mano vyresnysis brolis rūko ir aš pabandžiau“, „aš tik norėjau pabandyti ir suprasti, ką reiškia rūkyti“, „mano tėvai rūko ir ką – sveiki ir gyvi“, „pirmą kartą dūmą užtraukiau per draugo gimtadienį“.

Galima teigti, kad šeimose, kuriose vartojamas alkoholis arba narkotikai, formuojasi netinkamos vertybės bei elgesio modelis, be to, psichiką veikiančios medžiagos tampa lengviau prieinamos vaikams. Tam įtaką dažnai padaro šie veiksniai: emocinis ryšys su tėvais nepastovus, vaikai jaučiasi atstumti, dažnai jaučia gėdą, kaltę, pažeminimą, todėl patys nebendrauja su vienmečiais, tampa uždari ir ieško tokio pat socialinio statuso draugų. Tėvai paprastai toleruoja netinkamą vaikų elgesį, atlaidžiai žiūri į jų bandymus paragauti alkoholio, rūkyti ar vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Kaip bebūtų gaila, tačiau vienintelė tokių nepilnamečių socialinio bendravimo vieta tampa gatvė, kurioje yra pakankamai įvairių pavojų patikliems, smalsiems nepilnamečiams.

– Dėl kokių priežasčių vaikai ir paaugliai imasi tradicinių ir netradicinių cigarečių?

– Aplinkybių, skatinančių vaikus ir paauglius pradėti rūkyti yra daug ir įvairių. Paauglių žalingi įpročiai dažniau susiformuoja ne vien todėl, kad vaikai yra veikiami visokių „madų“, bet ir dėl neišspręstų asmeninių problemų – baimės atrodyti blogesniam, silpnesniam, neoriginaliam draugų tarpe, dėl konfliktų šeimoje bei kitų asmeninių problemų (nelaiminga meilė, nesisekantys mokslai prastesnis savęs vertinimas ir pan.).

Įsitraukus į rūkančiųjų draugų būrį paaugliai neretai nedrįsta atsisakyti, jaučiasi nepatogiai, bijo pašaipos.

– Ar darbo praktikoje pastebite, kad nepilnamečiai rūkytų dėl siekio įsitvirtinti kompanijoje?

– Jaunimas visais laikais norėjo ir nori viską išbandyti bei lengvai pasiduoda draugų įtakai. Rūkymas paauglių tarpe dažnai yra simbolinis maištavimas, siekis tapti suaugusiais, panašiais į „kietus“ draugus ar kitus autoritetus, tačiau tai ilgai netrunka, nes išsivysto priklausomybė ir noras su draugais išeiti į miškelį tampa nebe „kietumo“, o poreikio reikalas. Pastebima, kad merginos neretai ima rūkyti siekdamos atrodyti koketiškai, originaliai, norėdamos patraukti vaikinų dėmesį.

– Rūkantys paaugliai neretai mano, kad elektroninės cigaretės daro žymiai mažesnę žalą nei įprastos cigaretės. Kuo būtent elektroninės cigaretės taip traukia vaikus ir paauglius?

– Tiek elektroninės, tiek kaitinamosios cigaretės plačiai reklamuojamos internete, patraukliai pristatomos kaip sveikesnė alternatyva įprastosioms. Egzistuoja skonių bei struktūrinių komponentų įvairovė, viliojančios pakuotės, nuo elektroninių cigarečių nesusidaro pelenai, jos yra bekvapės, bedūmės, dėl to vaikai ir paaugliai galvoja, jog tėvai nieko neįtars. Dėl savo tikroviškumo, patrauklumo ir saugumo jos traukia ne tik jau rūkančius, bet ir iki šiol to nemėginusius paauglius. Tai tampa savotišku madingu stiliaus akcentu, kiekvienas nori turėti savo.

Norisi akcentuoti, kad nėra sveiko ar saugaus būdo rūkyti. Lyginant su tradicinėmis cigaretėmis, kaitinamasis tabakas daro mažesnę žalą, nes jame nėra dervų, tačiau ir elektroninėse, ir įprastose cigaretėse yra nikotino, veikiančio centrinę žmogaus nervų sistemą, sukeliančio laikiną žvalumo bei malonumo pojūtį, o vėliau – priklausomybę.

Pastebima, kad jaunimas linkęs dalintis viena elektronine cigarete ar vadinamu veipu, kas didina užkrečiamųjų ligų riziką. Tokie vaikai bei paaugliai lėčiau vystosi ir fiziškai, ir psichiškai, yra labiau linkę vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, pasižymi polinkiu į agresiją ir kt. Rūkantys paaugliai dažnai mokosi blogiau nei vidutiniškai.

Džiugina tai, kad mokyklose nuolat apie tai kalbama, vyksta prevenciniai renginiai, akcentuojama rūkymo žala sveikatai.

– Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas rūko?

– Pirmiausia, nuo rūkančio vaiko drabužių galima užuosti rūkalų kvapą. Paprastai tėvams pasiteiravus, ar vaikas rūko, greičiausiai išgirstamas atsakymas yra „draugas rūkė“. Žinoma, tai gali būti tiesa, tačiau tokiu atveju tėvams reikėtų stebėti, ar situacija nesikartoja. Jeigu pamatote, kad paauglys su savimi turi cigarečių ar žiebtuvėlį, tai galite neabejoti, jog vaikas rūko. Paaugliai mėgsta išsisukinėti ir visa tai neigti, tačiau nederėtų patikėti tokiais jų pasisakymais.

Dažnas gumos taip pat kramtymas gali išduoti, kad paauglys rūko. Rūkant ilgainiui silpnėja paauglio fizinis aktyvumas, pradeda keistis išvaizda – papilkėja oda, ima geltonuoti dantys ar nagai, iš burnos sklisti nemalonus kvapas, gesti dantys. Be to, tokie paaugliai dažniau ima kosėti, sirgti gerklės ar peršalimo ligomis.

– Kokius patarimus teikiate priklausomiems paaugliams ir juos auginantiems tėvams, norinčius juos atpratinti vaikus rūkyti?

– Siekiant išvengti žalingų įpročių, tėvai nuo pat ankstyvos vaikystės turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, mokyti savarankiškai ieškoti sprendimų susidūrus su problemomis, priimti teisingus sprendimus, įdiegti tinkamas vertybes, sukurti tinkamą aplinką, skatinti vaiką mokytis, užsiimti mėgstama veikla.

Kas, jei ne tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, pastebi jo nuotaikų, emocijų kaitą. Sužinoję, kad vaikas rūko, tėvai neturėtų pulti kritikuoti, priekaištauti. Reikėtų kalbėtis su savo vaikais apie elektroninių cigarečių, tabako keliamus pavojus, pabandyti išsiaiškinti priežastis, dėl ko vaikas naudoja tabaką ir ką tai jam suteikia. O duoda dažniausiai tai, ko jam trūksta: gal padeda jaustis stipresniu, draugauti ir pritapti, gal rūkymas naudojamas kaip autonomijos simbolis, o gal padeda nusiraminti, nes jaunų žmonių smegenys yra labai jautrios visoms psichiką veikiančioms medžiagoms.

Siekiant atpratinti vaikus rūkyti, veiksminga yra juos skatinti už teigiamus pokyčius, apdovanoti, susikurti taisykles ir jų laikytis visiems šeimos nariams, o jei vaikas jų nesilaiko, apriboti malonumus. Jei pokyčių nesulaukiama, reikia išdrįsti kreiptis į specialistus, nes kartais reikalingas priklausomybės gydymas, ar imtis kompleksinių priemonių – psichologo konsultacijų, motyvuojančių grupių lankymo, literatūros skaitymo.

Tradicinis būdas-patarimas – „mesk rūkyti“ – neefektyvus, tad savo darbe dirbant su vaikais ir paaugliais išsiaiškinu rūkymo statusą (rūko, nerūko, metęs rūkyti), patariu (geriausias būdas mesti rūkyti yra su specialisto pagalba), padedu (nukreipiu gydymuisi). Vaikų ir paauglių gydytojas-psichiatras konsultacijos metu įvertins sveikatos būklę, ir, nustačius žalingą rūkymą ar priklausomybės diagnozę, suteiks informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus. Taip pat jis išrašo siuntimus į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius Vilniaus ir Kauno filialuose.

Pastebima, kad didelė dalis rūkančiųjų vis dėlto nori mesti rūkyti, tačiau dažniausiai, tai darant savarankiškai, rezultatas būna nesėkmingas. Kaip ir kitos priklausomybės, ši priklausomybė taip pat turi abstinencijos laikotarpį nustojus vartoti medžiagą. Jei asmuo meta rūkyti su specialisto pagalba yra žymiai efektyviau, o be pagalbos lieka su tais simptomais, nemoka tvarkytis, neturi priemonių ir dažnai palūžta.