Vaikams reikia mamos palaikymo, o mamoms – vaikų apkabinimų

Kai kurie žmonės savo vertybėmis primena paukščius, o kai kurie medžius. Kad ir ąžuolus, kurie jiems tinkančioje vietoje taip giliai įleidžia šaknis, kad jiems nebaisi jokia vėtra. Tokiais žodžiais norisi pradėti pasakojimą apie Violetą Skaisgirienę, kurią Motinos dienos proga nusprendė pakalbinti „Mūsų laikas“.

Laiminga trijų vaikų mama, mylima žmona, stipri moteris, atlaikiusi gyvenimo pasiųstus išbandymus ir sėkmę susikūrusi pati – sunkiu pardavėjos darbu užsitarnavusi direktorės vietą. Pastaruosius 11 metų ji vadovauja vienam Jurbarko prekybos centrui. Violeta gyvena Kiduliuose, anapus Nemuno, bet yra sava jurbarkiečiams – kaip ji pati sako „viena koja čia, kita ten“. Gimusi augusi Kaimelyje, bet beveik visą gyvenimą dirbanti Jurbarke. Šalia, už penkių kilometrų, gyvena jos mama Albina, netoliese – Šakiuose ir Jurbarke – abu jos broliai Liudas ir Valdas. Čia pat, Jurbarke, ir abi dukros su šeimomis – vyresnėlė Lina ir jaunėlė Vilma, žentai Aidas ir Dainius.

Pripažinsime, kad Violeta nesiveržė patekti į laikraščių puslapius. „Esu normali mama, Kaip ir visos. Daug yra tokių”, – bandė atkalbėti pati moteris. Padėtį išgelbėjo sūnus, penktokas Klaidas, mamai replikavęs: „Tu esi super mamytė, o ne normali mama”, – sūnaus žodžius „Mūsų laikui“ perdavė Violeta. Kaip žinia, vaikų lūpomis kalba tiesa.

Kitokios šventės

Kalbamės prisidengusios apsauginėmis kaukėmis. Vis dėlto karantinas, ant kurio Violeta nei pyksta, nei niršta. Paaiškėja, kad naujasis koronavirusas menkai jos gyvenimą pakeitė. Jis kaip tekėjo ramia vaga, taip ir toliau teka. Abu su vyru toliau dirba. Vyras Šakiuose – autobusų vairuotoju. Su vaikais kaip artimai bendraudavo iki šiol, taip ir dabar palaiko ryšį. Gal tik su artimaisiais, giminaičiais rečiau matosi. Anksčiau būdavo taip, kad pas Violetą ir Gintarą į sodybą jos brolis, pusseserė, Violetos mama kiekvieną savaitgalį svečiuodavosi. Pirtį pakūrendavo. „Dabar daugiau šnekamės telefonu”, – pasakoja ji. Ir šventės dėl karantino jų namuose kitokios – didžiųjų metų švenčių visa jų giminė į Kidulius švęsti suvažiuodavo. Violetos mama, dukros su šeimomis, jos broliai su šeimomis, vyro vaikai iš Anglijos. „Susirenka didelė šeima“, – pasakoja ji. Tada šiuose namuose ir kieme šventinis šurmulys – iškyla su čia pat kepamais šašlykais, čirviniais blynais, tradiciškai pakūrenama pirtis, paruošiamas kubilas. Šiųmetinės Velykos pirmą kartą buvo kitokios. Jas sutiko trise. Pati Violeta prašė dukrų prieš šventes nevažiuoti, pasisaugoti – bijojo, kad ji pati vaikų neužkrėstų. „Didelė rizika, kai dirbi prekyboje“, – sako ji, pridurdama, kad kiekviena mama apie vaikus pirmiausiai pagalvoja.

Pasiilgo apsikabinimų

Ir su savo mama Albina, kuriai 79-eri, tik per atstumą pasikalba – apkabinti negali. „Toks laikmetis, kad turime visi laikytis. Vienas kitą pasaugoti“, – sako ji. Motinos dieną irgi praleis panašiai – teks susilaikyti nuo apkabinimų, kurių labiausiai ir pasiilgsta. Labai norisi apkabinti ir savo mamą, ir vaikus, bet reikia susilaikyti.

Ilgai nematyti savo vaikų yra sunkiausia. Violeta su jaunėle dukra nesimatė net du mėnesius – tiek laiko dėl karantino dukros neišleido iš bataliono Tauragėje. Dukra savanoriavo kariuomenėje. Pirmą kartą ji taip ilgai su ja nesimatė, ką Violeta vadina sunkiausiu momentu per karantiną.

Mama šalia

Violetos mama nenori pas dukrą persikraustyti. „Kol valiosiu, tol manęs iš namų neištempsit“, – savo mamos žodžius persako Violeta. Ji gyvena Kaimely, gimtoje sodyboje. Viena, bet jai ten taip smagu, kad iš namų niekaip neiškrapšto. Tiesa, vieną kartą išviliojo. Violeta nuvežė mamą jūros į Šventąją parodyti. Mama tąkart grįžusi pareiškė, kad ir už kelis tūkstančius eurų ji daugiau niekur nevažiuos. Ir nakvoti dukros namuose nenori. Violeta pasakoja, kad per Kūčias atsiveža mamą, siūlo likti nakvoti, nes per Kalėdas vėl teks atsivežti. Tai kai tik mamai apie nakvynę užsimena, toji tik skarą ant galvos ir liepia ją vežti namo. Taip jos mamai smagu namuose. Kaip ir pačiai Violetai gera jos namuose – niekur nenorėtų kraustytis.

Kai pirkėjai dėkoja pardavėjams

Violeta įžiūri ir teigiamą gyvenimo karantino sąlygomis pusę. Ji pasidžiaugia, kad žmonės tampa geresni, pakantesni. Ji pastebi, kaip pirkėjai pradėjo įvertinti parduotuvių darbuotojų darbą, kaip kasininkėms dėkoja už darbą ir linki nesusirgti. Žmonės darosi sąmoningesni – į prekybos centrus ateina ne šeimomis, o po vieną. Ateina suaugusieji – vaikų nematyti.

Kas yra maisto tiekėjas jų šeimoje? Violeta, kol dirbo, maisto prekių šeimai parūpindavo, o dabar, kai atostogauja, su sąrašu į parduotuvę važiuoja vyras. Moteris nusijuokia išgirdusi pajuokavimą, kad karantino metu apsipirkti siunčiami tie, kurių labiausiai negaila.

Kai žemė slydo iš po kojų

Gyvenimo karantino sąlygomis ji nepeikia – vertina ramiai. Paaiškina, kad gali nutikti daug baisesnių dalykų. Jai pačiai tai teko patirti. 30-ies metų tapo našle. Pirmasis vyras žuvo avarijoje, ir Violeta liko su dviem mažomis dukromis – viena tuo metu buvo pirmokė, o kita trečiokė. Apie tai ir dabar jai sunku pasakoti. Teištaria, kad žemė išslydo iš po kojų. Žuvo mylimas vyras, su kuriuo draugavo nuo pat mokyklos laikų. Buvo klasiokai. Ji nė neįsivaizdavo, kad šalia būtų kitas žmogus. Pripažįsta, kad turėjo daug sunkiai dirbti, kad dukras išlaikytų ir išmokslintų. Sunkiai dirbdama ir nuo depresijos išsigydė.

Prieš penketą metų susituokė su dabartiniu vyru Gintaru. Susituokė, kai dukros mokslus baigė. Patikina, kad dabar irgi neįsivaizduoja, kad šalia būtų kitas žmogus. „Be galo geras vyras, – džiaugiasi ji, pridurdama kitus žodžius. – Man du kartus pasisekė”. Sako taip turėdama omeny du mylimus vyrus. Violeta laiminga, nes ją supa tik geri žmonės – nėra nei pasipūtusių ar meluojančių. „Gal kai esi su žmogumi nuoširdus ir jis pasikeičia“, – svarsto ji.

Sūnaus komplimentai

Tiesiog gera mama. Tokių atsiliepimų apie Violetą prisiklausėme. Ką reiškia būti gera mama jos pačios nuomone? Atsakymas paprastas. Vaikų nereikia auklėti. Reikia juos tiesiog mylėti ir su jais kalbėtis. Su dukromis niekada nesipyko. Visada gerai sutarė. „Mes daug kalbamės. Pasikalbėjimą skatinu“, – sako ji. Be to, nebuvo ir nėra ko pyktis. „Labai geri vaikai. „Superinės“ dukros. Ir žentai labai geri“, – džiaugiasi ji. Violeta labai myli vaikus. Jos žodžiais, jie yra gyvenimo džiaugsmas. Prisipažįsta, kad ne kartą buvo kilusi mintis pasiimti auginti vaiką iš globos namų. „Rodos, apglėbtum visus ir užaugintum“, – sako ji.

Ji pati džiaugiasi, kad užaugino dukras, o dabar augina sūnų. Klaidui ji mama nuo šešerių – jis vyro vaikas. „Nedrįskit pasakyti, kad aš esu pamotė. Net neįsivaizduoju, kad kitaip jis mane vadintų. Vadina vienintele mama ir pačia geriausia“, – perspėjo Violeta, vėliau išdavusi, kaip ją sūnus meiliai vadina jo „paslapčių banku“, nes pasitiki ja ir apie viską abu pasikalba.

Skatina mokytis ir siekti

Yra dar viena savybė, kurią turi tik geros mamos. Jos ne tik vaikus skatina siekti, bet ir visada juos palaiko. Ji ir dukras, ir sūnų skatina mokytis ir siekti. „Aš sakau jiems, eik, keisk, kol jaunas. Visada skatinu kažką keisti gyvenime“, – aiškina ji. Tai įrodo ne žodžiais, o darbais. Kai jaunėlė dukra, dirbusi vaistinėje, prasitarė, kad jai ne prie širdies darbas ir ji gal norėtų eiti savanoriauti į kariuomenę ir likti ten dirbti, Violeta jos neatkalbinėjo, o dukros bendradarbių nuostabai, skatino. Taip skatindama ir kariškių gyvenimu domėtis pradėjo. Neseniai knygą apie kariškę moterį, kuri į misiją išvažiavo, perskaitė. „Labai patiko. Ir dukra, ir žentas kariškiai. Reikia pažinti vaikus“, – juokiasi ji.

Mylėti, išklausyti, kalbėtis, pažinti ir visada palaikyti. Toks galėtų būti geros mamos pagal Violetą apibrėžimas. „Aš visada palaikau savo vaikus“, – patikina moteris. „O jei vaikai pasakytų, kad planuoja emigruoti į užsienį. Kaip tada?“, – klausiu. Patikina, kad ir tada neatkalbinėtų, o priimtų jų tokį sprendimą bei jais pasitikėtų.

„Visiems vaikams – ir dideliems, ir mažiems – reikia mamos palaikymo“, – įsitikinusi Violeta. Tokia tad yra gera mama.

Visą straipsnį skaitykite laikaršytje „Mūsų laikas" Nr. 18.