Vaikams norisi užmiršti karą bent trumpam

Iš karo siaubo Ukrainoje ištrūkusiems vaikams atsigauti padeda mėgstama veikla, kurią jie iš naujo atranda Šiaulių meno ir sporto įstaigose. Pedagogus stebina ukrainiečių optimizmas. Taip pat ir talentai: įrašų studijose ir koncertuose skamba jų dainos, varžybose dalyvauja čempionai.

Pirminė pagalba – labiau praktinė

Kai tik pasirodė pirmosios karo pabėgėlių šeimos su vaikais, reikėjo gana operatyviai pasiūlyti bent keleto valandų užsiėmimų vaikams, kol jų mamos ieško, kur įsikurti, tvarkosi dokumentus, rūpinasi būtiniausiais reikmenimis. Tam tikslui Šiaulių menų mokykla sugalvojo jiems specialius rytmečio užsiėmimus.

„Su mokytojais aptarę, mes pasiūlėme ryto mokyklėlę vaikams. Kol mamos tvarkosi kažkokius reikalus ar dokumentus, vaikai tiesiog galėtų ateiti pas mus ir užsiimti veiklomis. Pas mus: ir dailė, ir technologijos, ir muzikos, ir šokio, ir lietuvių bei anglų kalbų neformalios pamokėlės“, – apie pradinę tiesiog pagalbos idėją pasakoja šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja Asta Lesauskienė.

Įstaiga sulaukė įvairių vaikų iš skirtingų šeimų bei regionų. Viena, kas juos vienijo, – tai patirtas stresas ir tėvų noras kuo greičiau surasti vaikams tą veiklą, kuri jiems labiausiai patinka, nes bent trumpam padeda pamiršti karo siaubą.

„Aišku, pačios pirmos šeimos buvo labiausiai išsigandusios. Buvo šeima iš Charkivo, kuris pirmasis patyrė tuos baisumus ir vaikai realiai matė, kaip griūva jų namai, kaip krenta žmogaus kūno dalys. Jiems pirmiausia pasiūlėme terapinius dailės užsiėmimus. Ir iš jų piešinių matėsi, kad vaikai patyrė baisių dalykų: spalvos buvo pilkos, juodos, net vaivorykštė kažkokia deganti, liepsnojanti. Bet kas labai mus įkvėpė – tai tėvų susirūpinimas: tik atvyko, gal dar net neturi kur apsistoti, bet jau galvoja, kaip būtų gerai, kad vaikai būtų užsiėmę tokiomis veiklomis, kurios jiems patinka, kad jie kuo greičiau užsimirštų“, – apie ukrainiečių tėvų požiūrį sako pedagogai.

Atsiskleidė vaikų talentai

Žinoma, yra ir tėvų, kurie nuo karo pabėgo su talentingais vaikais. Ir išsyk ieškojo, kur jų atžalos galėtų toliau tobulėti, kad jų įdirbis nenueitų perniek.

Viena tokių – dešimtmetės Alinos šeima iš Charkivo, kuri susirūpino, kad mergaitė labai gerai dainuoja, bet dėl visų įvykių ir įtampos ji nelavina savo balso ir taip gali prarasti vokalo sugebėjimus. Gabią dešimtmetę ukrainietę išsyk sutiko imtis globoti „En-den-du“ muzikos studijos vadovė Laura Dudnikienė.

„Tą patį vakarą, tik pasiteiravus, vadovė priėmė mergaitę, jos paklausė ir suprato, kad tai labai talentinga mergaitė. Likus kelioms dienoms iki Kovo 11-osios, sugebėjo su ja įrašyti labai populiarią Ukrainoje dainą „Žuravli“ („Gervės“) Kultūros centro įrašų studijoje. Ir dabar ta mergaitė puikiai integruojasi: pasirodo koncertuose su vaikais, dalyvavo paramos Ukrainai koncerte“, – meninių gabumų tąsa džiaugiasi Menų mokyklos atstovė A. Lesauskienė.

Ugdymą tęsia ir čempionai

Šiaulių sporto gimnazijoje, kurioje ugdymą, pabėgę nuo karo, tęsia 19 moksleivių, kartu su lietuviais mokosi ne viena kylanti sporto žvaigždutė, ryškiausia jų – Europos čempionė ir pasaulio prizininkė Anastasija Polska.

Taip nutiko, kad ją ir dar vieną ukrainietę auklėtinę Šiaulių sporto gimnazijos direktorius Andrius Stočkus važiavo atsivežti nuo sienos pats.

„Kai prasidėjo karas, ir jie, ir mes buvome pakeliui į varžybas Turkijoje, tik ukrainiečiai tą rytą iš oro uosto taip ir nebeišskrido. Susirašinėjome, palaikėme ryšį ir jie pareiškė norą išvežti savo vaikus: pirma, dėl saugumo, antra, ir dėl to, kad vaikai toliau galėtų tęsti sporto veiklą. Tai pirmiausia kovo viduryje į Šiaulius organizuotai atvyko 11 vaikų. O paskui atsirado dar dvi aukšto meistriškumo sportininkės, kurias pagal susitarimą važiavau pats pasitikti nuo sienos. Man pačiam buvo skaudu žiūrėti, kaip tėtis savo dukrą ir dar vieną mergaitę atiduoda žmogui, kurį pats mato pirmą kartą. Jis paprašė, kad surasčiau joms stačiatikių bažnyčią, bet jos pačios susirado cerkvę Šiauliuose ir reguliariai ją lanko“, – jaudulį keliančią neeilinę patirtį prisimena A. Stočkus.

„Karo frontas“ – sporto aikštelė

Stočkų šeima, jas parsivežusi, ėmė ir globoti. Jos gyvena šeimoje, sportuoja, nuolat turi stiprias treniruočių partneres. O tai, pasak A. Stočkaus, sportininko augimui labai svarbu.

„Toms mergaitėms „karo frontas“ yra jų sporto aikštelė. Jos privalo dalyvauti varžybose, su jomis aš, kaip globėjas, vasarą vyksiu į čempionatą Rumunijoje. Mergaitės labai geros, ramios, atsakingos, disciplinuotos“, – situaciją realistiškai piešia mokytojas.

Pasak sporto gimnazijos vadovo A. Stočkaus, aišku, kad ukrainiečiams namuose taikos metu būtų geriau, bet dabar jie čia turi galimybę saugioje aplinkoje suderinti sportą ir mokslą. Jų treneriai į varžybas kartu iš šalies vykti negali, dar dalis jų – karo fronte. Jiems tenka išgyventi ir dramatiškų dienų.

„Vaikus sukrėtė žinia, kad į namą pataikiusi raketa užmušė jų komandos draugą su mama. Tai keletą dienų buvo sunku. Bet sportininkai yra tokie žmonės, kurie daug greičiau adaptuojasi prie sąlygų. Jie įniko į veiklą, ruošiasi varžyboms. Man, kaip direktoriui, malonu, kad tie ukrainiečiai gali pajusti pasipriešinimą iš mūsų sportininkų, nors ir nuogąstavo, ar nebus jiems čia pas mus per lengva. Vaikams atsivėrė ir sportinių atradimų, nes mūsų treneriai dirba pagal naujausias metodikas: jei buvo neaišku, kodėl reikia kažką daryti, tai dabar matome jų susidomėjimą. Ir mums smagu, kad galime praskaidrinti jų nuotaiką“, – iššūkius, padedančius grįžti į gyvenimą be karo, dėsto A. Stočkus.

Kalbos barjeras netrukdo

Su pabėgėliais ukrainiečiais dirba ir būrelių vadovai, ir lietuviai savanoriai. Bijota dėl kalbos barjero, bet jis pasirodė besantis menka kliūtis, ypač mažiesiems lankytojams.

„Savanoriauti iš pradžių sutiko tie mokytojai, kurie rusų kalbą moka. Bet pamažu įsitraukia ir jaunimas. Su vyresniais vaikais galima jau ir angliškai kažkiek susikalbėti. O mažiukai net nežinau, kaip jie tą kalbinę klausą turi, tai kokia kalba mes bekalbėtume, jie supranta užduotis, ypač kūrybines. Puikiai mums sekasi. Visi, kas ateina, labai mandagūs: nori pritapti, integruotis, pasisveikina ir žodžius gaudo, ir kartais lietuviškai jau ką pasako“, – lietuvius maloniai nuteikia ukrainiečių pastangos pritapti.

Melancholiškus lietuvius ukrainiečiai stebina savo optimizmu. „Kai mums skaudu dėl tos karo patirties, mums liūdna, mes, lietuviai, linkę kartu paliūdėti ir siūlome draminius kūrinius, santūrias veiklas ukrainiečiams. O jiems labai norisi šviesos, linksmų dalykų, jie nuolat juokauja. Aš stebiuosi tuo jų optimizmu. Jiems mes turime pasiūlyti kuo daugiau šviesių ir džiaugsmingų veiklų, o liūdėti jie ir taip turi dėl ko ir su kuo“, – sako A. Lesauskienė.

Lavinasi keli šimtai

Rytiniuose Menų mokyklos užsiėmimuose vaikai keičiasi, tai sunku suskaičiuoti nuolatinius lankytojus. Bet jau yra apie 30 vaikų, kurių tėvai domisi kryptingu ugdymu būreliuose, teiraujasi kainų ir yra pateikę prašymus juos nuolat lankyti.

Šiaulių sporto įstaigose užsiėmimus lanko beveik 120 ukrainiečių vaikų. Daugiausią jų (ketvirtadalis) – Šiaulių plaukimo mokykloje „Delfinas“, nemažai Šiaulių sporto centre „Atžalynas“, futbolo akademijoje „Šiauliai“, taip pat Šiaulių sporto gimnazijoje.