Vaikams esame tokie tėvai, kokie turime būti

Vos devyniolikos metų tapusi mama, šiandien radviliškietė Dalia Lavrenovienė kartu su vyru augina tris dukras. Kaip pati juokiasi, bent trečiąjį vaiką norėjo auginti ramiai, be skubos ir lėkimo, tačiau likimas, o gal labiau ji pati, nusprendė kitaip. Vaiko priežiūros atostogų metu ji tapo kvalifikuota pogimdymine dula, kiek vėliau išpildė dar vieną svajonę – įkūrė jaukią šeimos erdvę „Saulė“. Pašnekovė atskleidžia, kuo svarbi moterų bendrystė ir kas gali padėti, kai motinystė ir kaltės jausmas ima slėgti.

Iš sostinės, kur gyvenimas virte verda, D. Lavrenovienės šeima prieš daugiau nei dešimtmetį persikėlė į nedidelį Radviliškio miestą. Čia auginti vaikus, kaip sako moteris, buvo kur kas sunkiau. Trūko veiklų, užsiėmimų, didmiesčiuose populiarėjančių moterų ratų. Iš poreikio vaikus auginti bendruomenėje, moteris žingsnis po žingsnio subūrė mamų bendruomenę, kurios padedama prieš pusantrų metų atvėrė duris į šeimas visokeriopai auginančią erdvę.

– Dalia, kokią patirtį jums atnešė motinystės kelionė?

– Mama tapau dar labai jauna, vos devyniolikos. Tais laikais nebuvo tiek daug informacijos socialiniuose tinkluose, mūsų niekas nemokė, kaip auginti vaikus. Labai gerai prisimenu save sėdinčią bibliotekoje ir skaitančią literatūrą apie gimdymą, vaikų auginimą. Motinystė man – nesibaigiantis mokymąsis – tiek mano studijos, tiek vaikų auginimas. Jie auga, o pats turi spėti su jais.

– Kaip toptelėjo mintis tapti kvalifikuota dula?

– Mano laikais dulų nebuvo, tačiau buvo nuostabūs nėščiųjų ratai – paskaitos, mankštos baseine. Tik vėliau ėmiau matyti informaciją apie dulas ir tai įstrigo atmintyje. Kai po keleto metų, jau gyvendama Radviliškyje, pradėjau lauktis trečios dukrytės, ieškojau dulos sau. Deja, arti nieko neradau, todėl gimdžiau viena. Bet širdyje virpėjo – nejaugi aš vienintelė šiame krašte, kuriai reikėjo dulos motinystės kelionėje? Užsukau į dulų internetinį puslapį ir pastebėjau, kad kaip tik renkama pogimdyminių dulų mokymų grupė. Nors ir sakiau sau, kad trečią dukrytę auginsiu ramiai, be jokių mokslų – man nepavyko. Nusprendžiau prisijungti. Tai buvo nuostabiausias pasirinkimas mano gyvenime. Dulų mokymai, visų pirma, atnešė suvokimą, kokia svarbi moterų bendrystė ir kokia tai stipri jėga.

– Kaip dula palengvina moterų dalią nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiais laikotarpiais?

– Pastebėjau, kad mūsų krašte net žodžio „dula“ nelabai žino. Manoma, kad tai pribuvėja, kuri priima gimdymus namuose, tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Dula – tai ne medicininę pagalbą teikianti moteris, labiau socialinė darbuotoja. Suteikdama mamai informacijos ir įgalindama ją rūpintis savimi ir vaiku, dula padeda jaustis labai gera mama. Kitaip tariant, dula rūpinasi moters psichikos sveikata. Tai didelė pagalba, pasiruošiant gimdymui ir gimdymo metu – dula kaip šešėlis apgaubia, palaiko mamą, taip pat padeda vyrui.

Kadangi dulos nėra populiarios mūsų apskrityje, nusprendžiau, kad padėti moterims ir žinią apie jas skleisti reiks kitu būdu – būtent tam skirtoje erdvėje (šeimos erdvėje „Saulė“, – aut. past.).

Šiuo metu keliu kvalifikaciją būti gimdymo dula, atlieku praktiką ir ieškau šeimos, kuri norėtų kartu eiti motinystės keliu. Taip pat esu sertifikuota žindymo konsultantė, vienintelė Radviliškio krašte padedu moterims susidoroti su žindymo sunkumais. Stengiuosi palaikyti mamas jų kelyje, nes žinau, kaip tai nėra lengva, ypač kai esi viena. Tiek daug klausimų, tiek daug smerkimo ir patarimų iš šalies. Noriu būti ta, kuri pasakys mamai: „Tau puikiai sekasi!“

– O kokia mama stengiatės būti savo vaikams? Suprantu, kad lūkesčiai dar tik planuojant susilaukti vaikų būna vienokie, bet kai namuose jau yra vaikų, ir net visi trys, jie smarkiai kinta.

– Savo vaikams esame tokie tėvai, kokie turime būti, tam, kad jie užaugtų tokie, kokie turi užaugti. Motinystė, visų pirma, išmokė neturėti jokių lūkesčių. Jokių (juokiasi). Kaip mamoms, taip ir savo vaikams stengiuosi padėti tapti savarankiškais. Juk vaikai namuose bus tik 18 metų, po to jiems reikės mokėti gyventi patiems, pasitikint pasauliu, tėvais, savimi. Tai ir stengiuosi daryti – kurti ryšį, skiriant bent 15 minučių per dieną kokybiško laiko čia ir dabar vaikui bei mokyti savarankiškumo. Mano vyresnėlės jau didelės. Stebiu iš šalies ir matau – visai neblogai pavyko (šypsosi). Nuostabios panelės išaugo. Smalsu, kas išaugs iš jaunėlės…

– Kas labiausiai žavi, auginant vaikus, o su kuo tvarkytis sekasi sunkiau? Ar patyrėte emocinių sunkumų, apie kuriuos garsiai kalbama visuomenėje?

– Žavingas kiekvienas vaiko raidos etapas, nuostabu matyti, kaip jie auga, mokosi, atranda pasaulį. Gera, kai leidi sau žaisti su vaikais lyg pati būtum vaikas. Pavyzdžiui, išsimaudyti ežere su suknele lyjant lietui, vėl čiuožti nuo kalniuko juokiantis, važiuoti dviračiu, stebint gamtą. Juk kai tampame suaugę, vis rimčiau žiūrime į pasaulį. Vaikai padeda nepasenti ir pernelyg nesurimtėti. Tai žavi.

Tačiau motinystė reikalauja kantrybės. Kartais net stebiuosi, iš kur mes, mamos, jos semiamės. Užvis sunkiausia, ypač auginant trečią dukrą mažame miestelyje, buvo vienatvė. Kai jautiesi tokia be proto viena ir tuo pačiu niekada nebūni viena. Tikrai, maniau, išprotėsiu. Bet radau būdų, kaip išlipti – išvažiavau į Vilnių, kūdikių stovyklą. Būdama joje suvokiau, kad šią bendrystę turi patirti kiekviena mama.

– Vadinasi, jūsų įkurta erdvė šeimoms „Saulė“ susijusi su jūsų pasaulėžiūra ir siekiu burti moteris į bendruomenę?

– Manau, labai daug dedamųjų. Kai mokėmės dulų mokymuose apie pogimdyminę depresiją, kalbėjome, kad yra tokia organizacija „Mama mums rūpi“. Jau buvau baigusi mokslus, kai išgirdau apie tragediją Šiauliuose, kuomet mirė mažylis. Labai stipriai pajutau, kad aš ne viena tokia vieniša šiame krašte... Parašiau laišką minėtai mamų organizacijai ir sužinojau, kad tikrai Šiaulių apskrityje niekas nevyksta. Taip ir prasidėjo mano kelias: begalė skambučių, laiškų, paieškų. Prisimenu, kai į pirmąjį organizuotą renginį atėjo vienintelė mama, ir ji buvo svarbiausia. Pasikalbėjusi su ja pajutau – nebesu viena. Tuomet jau dviese organizavome kitą renginį, į kurį atėjo dar viena mama. Ir štai – mes jau komanda.

Norėjau ištraukti mamas iš vienatvės, parodyti joms, kokia stipri yra moterų bendrystės galia, leisti suprasti, kad jos yra nuostabios mamos, o sunkumų patiriame visos. Juk žinant tai, pasidaro nors kiek lengviau…

– Kokia jūsų buriamos bendruomenės misija?

– Savo veikla siekiame puoselėti darnias, mylinčias ir laimingas šeimas, kuriose kiekvienas narys auga ir klesti. Mūsų pagrindinės vertybės yra nuoširdumas, priėmimas ir atvirumas bei nuolatinis tobulėjimas. Skatiname pagarbą, palaikymą, asmeninį augimą, trokšdami, kad kiekviena šeima atrastų vidinę ramybę ir stiprybę savo tėvystės kelionėje. Pusiau juokais, pusiau rimtai sakome, kad svarbiausia, jog neliktų nė vienos mamos Radviliškyje, kurios mes nepažįstame.

– Kokios veiklos vyksta šeimos erdvėje „Saulė“? Kaip suprantu, čia renkasi ne tik esamos, bet ir būsimos mamos?

– Lydime šeimas nuo pačių pirmųjų tėvystės žingsnių: šeimos planavimo, laukimo, vaikų auginimo. Siūlome terapinių, edukacinių ir bendruomeninių veiklų: paskaitų nėščiosioms, mankštų baseine, teorijos apie gimdymo procesą, žindymo pradžiamokslį. Taip pat „Saulėje“ vyksta kassavaitiniai mamų rytmečiai, kuriuose siekiame patenkinti ir vaikų ugdymosi poreikius – muzika, veiklos su ergoterapeute. Į svečius kviečiame lektorius, kad pasirūpintume ir mamų emocine sveikata, pagilintume supratimą apie pozityvią tėvystę, pirmąją pagalbą. Nepamirštame ir moterų vakarų, į kuriuos kviečiame pabėgti nuo rūpesčių ir pabūti jaukiame bendraminčių rate.

– Daug veiklų vedate pati?

– Dalyvauju beveik visose veiklose. Pati vedu rytmečius, kuriuose kartu su mažyliais muzikuojame. Kitus dažniausiai veda savo sričių specialistai. Kadangi nėštukių ratai – pasiruošimas gimdymui ir žindymo temos – yra mano žinių sritis, juos vedu pati.

– Ar didelio žmonių susidomėjimo sulaukia į šeimą orientuotos veiklos? Atvyksta užsiėmimų dalyvių iš kitų miestų?

– Džiaugiamės dideliu mamų aktyvumu. Eina jau antri metai, grupės pilnai užpildytos. Atvyksta mamos iš Šiaulių, Tytuvėnų, Kurtuvėnų, Baisogalos, Šeduvos ir net iš Panevėžio.

Nuostabu matyti, kaip mūsų pirmojo rato mažyliai užaugo, išėjo į darželius, kuriuose patyrė kur kas lengvesnę adaptaciją, nes jie jau turėjo draugų grupėje. O ir mamoms buvo lengviau, nes išėjusios iš darželio pirmosiomis dienomis, turėjo su kuo paverkti. Tas atvirumas ir ryšys, gimęs rytmečiuose, tikiu, liks atmintyje kaip gražus vaiko auginimo etapas.

– Orientuojatės į veiklas visai šeimai. Kaip į jas sekasi įtraukti vyrus, būsimus ar esamus tėčius?

– Labai norime įtraukti tėčius, tačiau dažniausiai jie daug dirba, o gal vis dar nepasiruošę bendruomeninėms veikloms. Stengiamės kviesti į šeimadienius, į kuriuos ateina visa šeima. Gražu stebėti. Šiais metais svajojame pakviesti į vakarines mokyklėles, kuriose būtų laukiami ir vyrai. Po truputėlį ir pagal galimybes plečiame veiklas ir judame į priekį.