„Vaikai – tai kelias į šventumą“

Šį sekmadienį, Motinos dieną, daug mamų dėl karantino nesulauks iš vaikų glėbių gėlių, bet Kelmės r. Padubysio kaime gyvenančios Linos Talandienės diena prasidės kitaip. Miegamojo durys prasivers ir į plačią šeimyninę jos ir sutuoktinio Žano lovą sušoks šešiese: Gabrielė, Mykolas, Rapolina, Pranciškus, Augustinas ir Guoda Marija. Bus daug bučinių, gėlių, juoko, bus ir maldų už prieš kelerius metus dangui gimusį 6-metį Jurgį. Ir tada Lina palaimingai atsidus: „Pilnatvė.“

Guoda Marija – paguoda iš dangaus

Sausį Linai sukako 40 metų ir, glausdama prie krūtinės dar dvejų metukų neturinčią Guodą Mariją, ji meldžia turėti pakankamai laiko skirti visą įmanomą motinišką dėmesį mažiausiai dukrai. Nes jei ims lauktis aštuntos atžalos, natūralu, kad mažylė dėmesio, kurio būtina gauti apsčiai, gaus jau mažiau. Be to, ir Linai ši mažiausia dukrytė – tikra paguoda. Kai prieš trejus metus avarijoje žuvo 6-metis sūnus Jurgis, Lina žinojo, kad Dievas atsiųs paguodą. Štai ir gimė mergytė, kuriai, kaip tikrai paguodai, duotas Guodos Marijos vardas.

Padubysio kaime gyvenančios Linos ir Žano Talandžių šeima žinoma visoje šalyje. Žanas nuolat mirga laikraščių puslapiuose ir televizijoje kaip bendruomenės priklausomiems žmonėms įkūrėjas ir vadovas. Lina tarsi šešėlyje, jos beveik niekur žiniasklaidoje nematyti, bet vyras ne kartą yra pasakęs, kad 99 proc. to, ką daro jo šeima, kuo jis yra dabar, yra jo žmonos ir jo vaikų mamos Linos dėka.

Tiesa, su Lina kalbamės telefonu, kai ji leidžia laiką savo mylimame darbe. Už šešių kilometrų nuo namų yra sodyba, kurioje gyvena ir darbuojasi vyrai, bandantys įveikti priklausomybes. Sodyboje auginami galvijai, o Lina iš ožkų ir karvių pieno gamina grietinę, sviestą, varškę ir sūrius, kurių ypatingas skonis dėl specialios fermentacijos sename rūsyje stebina net išlavintą sūrių gurmanų skonį.

Vaikus tuo metu, kai mama išeina į darbą, prižiūri tėtis ir Lina šias kelias valandas labai brangina. Net ne dėl to, kad pabūna su savimi, gamta ir malda, kai žingsniuoja per žydinčias pavasario pievas į namus. Ir net ne tada, kai, paragavę jos sūrių, žmonės nustemba, ar tik ne į Olandiją ar Prancūziją bus patekę.

Labiausiai jos akys švyti, kai mato, kas nutinka su priklausomybių sudaužytais vyrais, kai jie susitinka su Dievu, kai atgauna prarastus gyvenimus.

„12 val. dienos sėdame gerti arbatos. Pasikalbame, kas iš kur atvažiavo, kam kokios bėdos. Išgirstu jų gyvenimo istorijas, pati paliudiju. Auga bendrystė ir draugystė, matai, kaip skleidžiasi žmogaus gyvenimas, iš kokių nesąmonių jį Dievas ištraukė. Žmogus suklupo ir kai matai, kaip Dievas jį gražiai veda, nėra didesnio džiaugsmo. O kai nuveži žmogų pas kunigą pirmos gyvenime išpažinties ar pokalbio su kunigu... Jis išėjęs džiaugiasi, kaip jam gera, kad niekada tokio gerumo nėra patyręs. Joks psichologas taip nepadės. Man toks džiaugsmas dėl tos malonės, kad gali būti šalia ir pamatyti tą stebuklą, kaip žmogus susitiko su Viešpačiu, visu kūnu, visa esybe Jį patyrė“, – sako moteris.

Socialinis darbas – krikščionio gyvenimo būdas

Septynių vaikų mama sako visada norėjusi turėti gausią šeimą. Kol iki pilnametystės gyveno su tėvais Pakruojyje, jos mylimiausias serialas buvo „Be namų negerai“. „Įsivaizdavau didelį stalą, prie kurio sėdi ne tik šeimos nariai, bet ir tie, kuriems reikia bendrystės“, – sako ji.

Mergaitė panoro tapti socialine darbuotoja, pradėjo studijuoti Vilniaus universitete ir įtikėjo. Kartu su atsivertimu atėjo ir suvokimas, kad socialinio darbuotojo profesijos mokytis nereikia. Juk tai yra krikščionio gyvenimo būdas. Kam mokytis to, kuo turi gyventi, kaip turi elgtis kasdienybėje?

Tiesa, kol dar mokėsi, savanoriavo J. Matulaičio parapijoje, tada metus Vokietijoje, grįžusi išlaikė visus baigiamuosius egzaminus, bet bakalauro darbo neparašė.

„Norėjau kad darbas būtų tikras, išgyventas, iš patirties, prasmingas, galvojau parašyti vėliau, nes norėjau padirbėti bendruomenėje, tik nežinojau, kur ją rasti. Ir kartą kolegė pasiūlė vykti į Pakutuvėnus (Pakūtą, – aut. past.), nes ten vienuoliai pranciškonai ieškojo socialinio darbuotojo. Pusei etato už 200 Lt dydžio algą niekas įsipareigoti nenorėjo“, – prisimena moteris.

Lina tikrai bijojo vykti į bendruomenę, kurioje gyveno alkoholikai ir narkomanai, gynėsi turinti patirties tik su vaikais, bet paskambinęs brolis Gediminas Numgaudis OFM nuramino. Pasakė, kad narkomanai – tie patys vaikai, tik kad su barzdomis. Taip jaunutė socialinė darbuotoja ir pateko į Pakutuvėnus, kur susipažino su ten gyvenusiu Žanu – alkoholiku, už nusikaltimus sėdėjusiu keliuose kalėjimuose.

Laimės akimirkos lyg iš dangaus

Po gero pusmečio nuo per didelio krūvio Lina pervargo ir nusprendė išvykti. Įsidarbino picerijoje Vilniuje ir pradėjo Dievo prašyti antrosios pusės. Labai norėjo šeimos, vaikų ir pastebėjo vis pagalvojanti apie Žaną. Su juo Pakutuvėnuose dažnai pasitardavo, bet į 10 metų vyresnį vyrą labiau žiūrėjo lyg į brolį. Įkyrias mintis vijo šalin, nes tikrai nenorėjo, kad kažkoks kalėjimus išmaišęs ir savo kriminalinę praeitį poetizuojantis alkoholikas taptų jos vyru.

Bet Dievo planas buvo kitoks. Žanas Linai prisipažino mylintis, Lina taip pat buvo apstulbinta savo jausmų. Atsitiko meilė. Jie susituokė, prieš 14 metų gimė vyriausia dukra Gabrielė. Dar po metų gimė Mykolas ir šeima buvo labai gausiai apdovanota.

Lina ir Žanas svajojo būti naudingi kitiems, tad netikėtai atrado parduodamą sodybą Dubysos pašonėje. Taip šeima įsikūrė Padubysio kaime, čia gimė kiti penki jų vaikai – 11-metė Rapolina, Jurgis (žuvo 6-erių), 6-metis Pranciškus, 4-metis Augustinas ir 2-ejų Guoda Marija.

Didelį būrį vaikų auginanti Lina neslepia – tikrai būna sunkių akimirkų, ligų, nelaimių, būna, kad pavargsta nuo nesibaigiančio triukšmo, netvarkos. Tačiau matyti, kaip vaikai rūpinasi vienas kitu, kaip puola į pagalbą, nors prieš sekundę buvo susipykę, – laimės akimirkos lyg iš dangaus.

Lina didelę dalį vaikystės praleido Stačiūnų kaime pas močiutę ir šis laikas jai buvęs pats gražiausias. Ten išmoko įvairių kaimo ūkio darbų, net vaikus prižiūrėti, nes giminaičiai dažnai paprašydavo pagalbos. Todėl ji visiškai nebijojo lauktis, gimdyti ir auginti, nes visa tai buvo artima ir sava.

„Kai besilaukiančios moterys guodžiasi visko bijančios, kai bijo, kad pritrūks lėšų išgyvenimui, tai neturi jokio pagrindo. Brolis Paulius Vaineikis OFM mano draugei yra pasakęs, kad kai gimsta vaikas, Dievas jam vilkiką sauskelnių ir maisto iš paskos atsiunčia“, – juokiasi moteris, sakydama, kad dabar turi visko net daugiau, nei norėjo. Be to, ji puikiai žino, kad vaikai, dabar padėdami jai prižiūrėti jaunesnius brolius ir seses, tikrai žinos, kaip auginti savo vaikus.

Lina svarsto, kad sunkiausia, auginant būrį vaikų, susitarti ne su jais, o su savimi. „Vaikai viską iškelia į paviršių, iki kaulų čiulpų patikrina, tau parodo, kiek turi meilės, kantrybės, tarnystės, egoizmo, gebėjimo atsiprašyti. Vaikai – geriausi palydėtojai į šventumą. Dažnai junti, kad Dievas vaikų lūpomis kalba“, – šypsosi ji.

Dar moteris žino, kad sekmadienį iš pat ryto visi vaikai sugužės į jųdviejų su Žanu lovą. O ko gaus Motinos dienos proga dovanų – jai paslaptis.

„Nesistengiu net galvoti, kaip bus, nes žinau, kad Viešpats geriausiai pradžiugina ir nustebina. Kai pasakau Marijai, kad į jos rankas atiduodu šventę, viską Dievas taip suplanuoja... Lieka tik džiaugsmas ir nuostaba. Mums niekada nė į galvą taip neateitų“, – juokiasi Lina.