Vaikai krenta vietoje, o ką vartoja – mįslė

Vos 10–12 metų – iki tokio amžiaus jau nukrito riba, kada vaikai pradeda sąmoningai svaigintis narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitokiomis medžiagomis. Šią grėsmingą statistiką patvirtina ir gydytojai, ir pareigūnai, kuriems tenka susidurti su apsvaigusiu jaunimu. Negana to, nepilnamečių elektroninėse cigaretėse esančių skysčių kol kas atpažinti beveik neįmanoma. Kaip suprasti, kad vaikai galimai svaiginasi?

Per visą šalį nuskambėjo vilniečio Mykolo dingimo istorija, kurioje užsiminta ir apie narkotikų problemą berniuko lankytoje sostinės mokykloje. Tiesa, toli žvalgytis nereikia – įtartinų medžiagų pėdsakų tikrai randama ir Šiaulių regiono ugdymo įstaigose. Ne per seniausiai vienoje iš apskrities mokyklų gulintis koridoriuje buvo rastas aštuntokas. Jam iš burnos jau virto putos, įtariama, buvo perdozavęs narkotinių medžiagų. Deja, tai tik vienas atvejis iš, galima sakyti, daugelio, kokių pasitaiko tarp paauglių šiandieninėje visuomenėje.

Svaiginasi vis daugiau ir vis jaunesnių

Medikai patvirtina – stebint pastarųjų 3–4 metų statistiką, matoma tendencija, kad nepilnamečių susidomėjimas narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis išaugo. „Šiais metais Vaikų skubios pagalbos skyriuje jau buvo tirta, gydyta 15–20 vaikų dėl apsinuodijimų. Lyginant 2019–2022 m., apsinuodijimų skaičius šiek tiek didėjantis (20–30 proc.). Sumažėję buvo pandeminiu laikotarpiu, kuomet vaikai nėjo į mokyklas ir daugiau buvo namuose“, – situaciją aptaria Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Vaikų skubios medicinos pagalbos ir intensyvios terapijos centro vadovė Gitana Bykova.

Priežasčių, kodėl vaikai siekia išbandyti tai, kas neleistina, yra daug ir įvairių, tad negalima sakyti, jog tai būdingiau mieste ar rajone gyvenantiems jauniems asmenims. Pasak gydytojos, 2022 m. į skyrių patekusių vaikų skaičius pagal gyvenamąją vietą buvo apylygis: 42 vaikai iš miesto ir 54 iš rajonų.

Situacijos grėsmingumą atskleidžia amžius, kurio sulaukę vaikai pirmąsyk susigundo ar yra sugundomi „šiek tiek“ parūkyti ar pagarinti (vaipinti). „Jauniausi apsinuodiję pacientai – mažamečiai, kurie atsitiktinai išgeria rastų medikamentų (2–3 m. ir vyresni), paragauja buitinės chemijos medžiagų (pvz., skalbiklių – nuo 1 m.), sąmoningai svaigintis ir nuodytis bando jau 10–12 m. vaikai ir vyresni“, – liūdną realybę atskleidžia RŠL medikė.

„Bendraujant su mokyklų atstovais ar kolegomis iš kitų miestų, yra pastebėta, kad vis anksčiau vaikai pradeda tyrinėti ir vartoti. Susidomėjimas po truputį aktyvėja nuo ankstesnio amžiaus“, – pritaria Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Bendruomenės pareigūnų grupės vyriausiasis tyrėjas Donatas Verkys.

Nežinomi priešai

Gydytoja G. Bykova pastebi, kad priešpandeminiu laiku medikų pagalbos prireikdavo nuo alkoholio apsvaigusiems nepilnamečiams ar pavartojusiems savo arba artimųjų geriamų medikamentų. „Pastaruoju metu dažniau pagalbos kreipiamasi apsinuodijus rūkomaisiais narkotikais, kai tos medžiagos skysčio pavidalu rūkomos / garinamos elektroniniu prietaisu, dažniausiai nustatoma marihuana (THC), pacientų vadinama įvairiais pavadinimais („žolė“, „trūčas“ ir kt.)“, – sako medikė.

Visgi šiuo metu gydytojams ir pareigūnams tenka kovoti su nežinomais priešais. Padaugėjo atvejų, kad neįmanoma atpažinti, nuo kokios medžiagos apsvaigo nukentėjusieji, mat į elektroninę cigaretę prisipila neaiškios sudėties skysčių. Nežinia, kas vartojama ar ko primaišyta – nenustato sudėties nė tyrimai. Baisiausia, kad, draugo paprašęs užsirūkyti, jaunuolis nežino, ką gaus...

„Mokyklose girdime: matosi, kad apsvaigęs jaunuolis, bet nuveža į gydymo įstaigą ir nieko nenustato… Nespėja mokslas ir medicina paskui tas naujoves, kurias sukuria, sakykime, tie negeri žmonės, pasitelkę chemikus ar patys. Taip ir nebūna užfiksuota, kad tai narkotinės medžiagos. O kad apsvaigę, neadekvačiai elgiasi, tai mokyklų bendruomenės pastebi. Tik klausimas, kokiomis medžiagomis jie būna apsvaigę“, – pasakoja D. Verkys.

Pasak pareigūno, pastaruosius 3–4 metus mokyklose vykdomų prevencinių veiklų metu nebeužtinkama narkotinių ar psichotropinių medžiagų tarp mokinių daiktų. O būdavo, kad, net nespėjęs įžengti į klasę, pareigūnas pamato pro langą švystelimą paketėlį arba iš vaiko elgesio supranta, jog tarp mokinių kuprinių vaikštantis tarnybinis šuo tikrai kažką aptiks. Kita vertus, šiais laikais vartojamų medžiagų ir aptikti nėra galimybių: kaip šuo gali kažką užuosti, kai net nežinia, ko jį mokyti ieškoti?..

Kartais atpažįstamas sausas nikotinas, jaunuolių vadinamas „druskomis“. Net ir vienas „nekaltas“ įtraukimas gali baigtis sąmonės netekimu. „Jei didesnė koncentracija – galimas stiprus apsvaigimas arba netgi, čia kitame mieste jaunuoliai pasakojo, užtrauki vieną dūmą ir krenti vietoje atsijungęs. Bet juk nikotinas nėra psichotropinė medžiaga… Trumpai tariant, matosi, kad vaikas svaiginasi, naudoja kažkokią medžiagą, bet ne psichotropinę. Tokių įtartinų apsvaigimo atvejų girdime, bet suvestinėse nefigūruoja“, – paaiškina D. Verkys.

Priklausomai nuo žmogaus organizmo ir pavartotos medžiagos kiekio, įvairios gali būti ir pasekmės. Vaikų skubios medicinos pagalbos ir intensyvios terapijos centro vadovės teigimu, dažniausiai apsinuodiję vaikai į ligoninę būna atvežami greitosios medicinos pagalbos personalo, jiems nustatomi intoksikacijos, sąmonės sutrikimo požymiai: šie pacientai turi kalbos, koordinacijos sutrikimų, kai kuriems būna dezorientacija.

„Šiuos simptomus gali lydėti ir kiti požymiai – vėmimas, bendras silpnumas ar traukuliai, širdies ritmo sutrikimai. Kai apsinuodija vaikai, visos situacijos yra sudėtingos, bet, aišku, blogiausia tuomet, kai atvežami komos būsenos ir tenka jungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato“, – priduria G. Bykova.

Kaip avių banda?

Dažnai, nesuvokdami situacijos rimtumo, vaikai sako norintys „tik šiek tiek patraukti ir viskas“. Ne visada viskas pasibaigia tuo pirmuoju kartu. Važinėdami po Šiaulių miesto ir rajono ugdymo įstaigas, pareigūnai bendrauja su mokiniais. Sako išgirstantys, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl imama rūkyti, – noras pritapti prie kompanijos.

„Jaunuoliai pasako dvi pagrindines priežastis, kodėl turėjo kažkokių medžiagų ar bandė: dėl savęs, tai yra išbandyti naujoves, ir kad pritaptų prie chebros. Draugų įtaka, noras būti draugų kompanijoje, pritapti yra, o naujovės dabar labai pavojingos, gali baigtis liūdnomis patirtimis... Apie tai jie nesusimąsto, – kalba pareigūnas. – Kai vykdome prevencinę, švietėjišką veiklą, jiems būna labai plačios akys, kai papasakoji realias istorijas, kas yra nutikę jaunuoliams Šiauliuose ar kituose Lietuvos miestuose. Tai, kad tu pakalbėjai ir informavai, nereiškia, kad visi susiprato ir elgsis tinkamai, bet jei istorijas išgirs ir nuspręs kažką kitaip daryti ar mesti, rezultatas jau yra. Ar būsime kaip avių banda, einanti paskui blogą pavyzdį, ar turėsime savo nuomonę, tvirtą stuburą ir sugebėsime atsisakyti?“

D. Verkys pripažįsta jaučiantis didesnį mokyklų norą pasikviesti pareigūnus su šunimis. Įtarimai dažnai nepasitvirtina, kaip minėta, dėl sunkaus vartojamų medžiagų atsekamumo, tačiau džiugina mokyklų požiūris ne nusisukti ir slėpti bėdą, bet ją pripažinti ir stengtis kovoti. „Prieš keletą metų mokyklų vadovybės atsargiai žiūrėjo į šį reikalą – buvo toks požiūris, kad reikia mokyklos vardą saugoti. Bet dabar žinome, kad daugelis gali su šia problema susidurti ir kaip tik kuria gerą vardą, rodydami, kad netoleruoja, kad imasi veiksmų užtikrinti kitų asmenų, mokinių, kurie nevartoja, saugumą“, – tikina bendruomenės pareigūnas.

Liūdina tėvų požiūris

Anot gydytojos, kadangi vaikų atvyksta iš įvairių šeimų, įvairaus amžiaus, tai ir reakcijų pasitaiko įvairių – tiek pačių jaunuolių, tiek jų tėvų. „Pirmąkart pamėginę sąmoningai svaigintis dažniausiai išsigąsta, gailisi, bijo tėvų. Kai kurie jaučia gėdą. Bet yra paauglių, kurie užsidarę, apie įvykį nekalba ir gal labiau pyksta ant situacijos, kad buvo neatsargūs, kad suaugusieji sužinojo apie jų veiklą ir teko kreiptis į gydymo įstaigą, – pasakoja medikė. – Tėvų taip pat būna reaguojančių įvairiai: vieni išsigandę, kiti nusivylę, yra ir tokių, kurie labai pyksta. Jie visi jaučia nerimą, būna šoko būsenos: „O kas dabar bus?“, „Ką mums dabar daryti?“, „Kur mums dabar kreiptis?“

Sužinoję apie vaiko svaiginimąsi, tėvai ima kaltinti save. Tiesa, kad kartais jie gali užkirsti tam kelią, bet reikia gebėti atpažinti signalus, skelbiančius apie pakitusį vaiko elgesį. „Įprastai dažnesnį vartojimą išduoda vaiko elgesio, nuotaikų pasikeitimas, atsiradęs agresyvumas arba užsidarymas ir nenoras bendrauti su šeimos nariais. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, ar nepasikeitė draugai, gal pradėjo bendrauti su kokia nors įtartina kompanija. Galbūt pradėjo slėpti, ką veikia po pamokų, gal ilgiau negrįžta į namus ir pan.“ – dėsto G. Bykova.

Vis tik D. Verkys apgailestauja, kad kai kurie tėvai net skatina vaikų svaiginimąsi: „Yra tėvų dalis, kurie mano – geriau jau tegu rūko elektronines cigaretes negu paprastas. Ar čia vaikų pasakomis jie tiki, ar kitų mitų prisiklausę? Nei čia saugiau, nei čia geriau. Aš tokį grubų palyginimą sakau – nežaisk su automatu, žaisk su pistoletu. Atseit mažiau nusišausi? Čia tas pats – kokia forma bebūtų tabako gaminiai, jie labai kenkia, labai žalingi. Bet tėvai nuperka patys...“

O norintieji padėti savo atžalai turi kalbėtis, domėtis jo pomėgiais, rasti būdų, kaip jį užimti. „Ar tai bus tas „vienintelis pabandymas ir daugiau niekada“, priklauso nuo tėvų įdėtų pastangų ir laiko šiai problemai išspręsti. Nepakanka vieno rimtesnio pokalbio, nes, nieko nekeičiant ir su vaiku nuolat nedirbant, jis grįš į aplinką, kurioje pradėjo domėtis svaiginančiomis priemonėmis. Tėvai vaiką turi apsupti meile ir dėmesiu, išaiškinti, kokios gali būti pasekmės, kaip tai gali atsiliepti visos šeimos ir, aišku, paties vaiko ateičiai.

Tėvai turi žinoti, su kuo bendrauja sūnus ar dukra, leisti laisvalaikį kartu, jei vaikas uždaresnis – rasti kelią į jo širdį, suprasti, palaikyti ir padėti gyvenime visose situacijose, o ne kaltinti, žeminti, smerkti ar dar baisiau – grasinti, jog paliks, atsisakys ir pan. Dažniausiai tie vaikai, kurie jaučiasi atstumti, nemylimi ir nesuprasti tėvų, ir toliau svaiginasi, bando jų meilės trūkumą kompensuoti blogos reputacijos draugų rate, skausmą mažindami alkoholiu, nerimą narkotikais ir pan.“ – pastebėjimais dalijasi medikė.

Pareigūnas priduria – tėvai, stebėdami vaikų elgesį internete, susirašinėjimus, turi atkreipti dėmesį į tam tikrus ženklus, sutrumpinimus. „Gerai įtraukti į veiklas, būrelius, užimtumą, kad kuo mažiau laisvo laiko turėtų, nes iš to nieko neveikimo ir prasideda: tai kieme sėdi, tai po gatvę pradeda trintis, kažką sutinka ir pan. O prekeiviai pirmiausia tokius ir kalbina, kurie trinasi gatvėmis ar prekybos centruose šlitinėja. Reikia domėtis vaiku, žiūrėti, kur naršo, kokiuose puslapiuose, kokiose grupėse lankosi. Tėvams irgi reikėtų šviestis ir žinoti jaunimo ženklus, sutrumpinimus. Tarkime, skaičius 420. Jei tai figūruoja pokalbiuose ar kitur, tai reiškia „žolė“, marihuana. Būna ir skelbimų, kad, tarkime, prekiauja padėvėtomis mašinų detalėmis, turi visokių modelių mašinų. Skelbimas lyg ir apie detales, bet kas supranta, mato 420 ir žino, kad ten ne apie detales“, – pavyzdį pateikia D. Verkys.

Pagalba anoniminėse grupėse

Pareigūnas ragina tėvus pačius pasirūpinti vaikų sveikata, juolab kad ir įrašo vaiko byloje, savanoriškai kreipiantis, nebūtų: „Jei tėvai pamatė problemą, įtaria, kad vaikas vartoja, gali kreiptis pagalbos į medikus, tada atsakomybė vaikui nebūtų taikoma. Jei kreipiasi dėl pagalbos, medikai policijai neperduoda, nes bandoma išgyti nuo priklausomybės. Galima kreiptis į medikus, nebijant, kad sugadins vaikui ateitį įrašu byloje.“

Dar viena galimybė padėti nepilnamečiui – Ankstyvosios intervencijos programa, skirta eksperimentuojantiems ar nereguliariai vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas (išskyrus tabaką) jaunuoliams nuo 14 iki 21 m. „Vyksta susitikimai mažomis anoniminėmis grupelėmis. Į jas žmogus gali ir savo noru užsirašyti, gali būti, kad paskirs vaiko gerovės komisija, įpareigos ateiti ir išklausyti. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie tokią galimybę. Ten kalbama apie tai, kad nėra prasmės vartoti, koks gyvenimas yra be to, aiškinama, kad tas neva kietumas yra peršamas, brukamas, o išties tai tik beprasmis ir nereikalingas dalykas“, – sako pareigūnas.