Vaidas Gaidelys. Kada (ar) Lietuva turės tvirtą poziciją ofšorinių bendrovių klausimu?

Niekam ne paslaptis, kad ofšorinės įmonės, vadinamieji „mokesčių rojai“, dažniausiai naudojami mokesčiams sumažinti arba kapitalo kilmei paslėpti. Būtent dėl to ofšorinės bendrovės viešojoje erdvėje siejamos su neigiamais reiškiniais – korupcija ar mokesčių slėpimu, nors įstatymai ofšorinių įmonių veiklos ir nedraudžia. Tačiau visada išlieka klausimas – kur patenka lėšos iš ofšorinių bendrovių valdomų sąskaitų?

Mokesčių administratoriai paprastai negali gauti duomenų apie pinigų judėjimą tokiose sąskaitose bei sužinoti apie ofšorinėms bendrovėms priklausančių sąskaitų tikrąją priklausomybę.

Apie tai, kokie yra pagrindiniai ofšorinių bendrovių veikimo principai ir pasauliniu mastu kuriamos problemos, koks yra tarptautinės bendruomenės atsakas į jų egzistavimą, kokie iššūkiai kyla kovojant su šiuo reiškiniu ir apie tai, ar turime nuoseklią vidaus politikos strategiją bei ar pakankamai apie šią problemą kalbame Lietuvoje, bandyta atsakyti Šiuolaikinio meno centro skaitykloje vykusioje diskusijoje „Ar šilta mokesčių rojuose?“. Diskusija siekta atkreipti dėmesį į tarptautinę mokesčių slėpimo užjūrio kompanijose problemą bei kritiškai ją apžvelgti.

Bendrovės, dirbančios tarptautiniame versle pačios sprendžia, kokį verslo modelį pasirinkti. Neliečiant socialinio teisingumo bei tarptautinio verslo aspektų buvo nagrinėtas Lietuvos suskystintų gamtinių dujų terminalo nuomos per ofšorines bendroves atvejis bei šios situacijos socialinės atsakomybės klausimas.

Kai kilusio triukšmo dėl „Panama Papers“ akivaizdoje valstybė savo strateginį projektą vykdo per tas pačias ofšorines bendroves, verslui transliuojama žinutė, kad ofšorines bendroves naudoti tarptautiniame versle tarsi skatintina.

Turtinga ofšorinių bendrovių istorija

Dar 2001 m. po apskaitos duomenų klastojimo bankrutavo viena didžiausių JAV energetikos bendrovių „Enron“. 2001 m. lapkričio viduryje ši kompanija patyrė 618 mln. JAV dolerių nuostolių.

Po to buvo atskleista daug neaiškių buhalterinių procedūrų (kurias galima vadinti sukčiavimu), atliktų 1990 m. įmonėje „Enron“ ir jos partnerėje, apskaitos įmonėje „Arthur Andersen“ (vėliau ši kompanija taip pat žlugo ir turėjo sumokėti 40 mln. JAV dolerių nukentėjusiesiems).

Minėtoje „Enron“ korporacijos žlugimo schemoje dalyvavo ir ofšoriniuose centruose („Grand Cayman“ ir „Turks and Caicos“) registruotos bendrovės. Iš viso veikė apie 880 ofšorinių bendrovių, o tokiu būdu buvo padaryta 7,1 mlrd. JAV dolerių žalos.

Šios procedūros privedė prie tuo metu didžiausio bankroto JAV istorijoje. Remiantis istoriniais šaltiniais, tokiose globaliose schemose dalyvauja stambiausios pasaulio korporacijos bei įžymiausios verslo konsultacinės bendrovės.

Jeigu iki šiol Lietuvos specialiosios tarnybos kovodavo su korupciniais ir finansiniais nusikaltimais šalies viduje (nes dažniausiai bylos būdavo nutraukiamos negavus atsakymo iš užsienio), tai per pastaruosius 10 metų Lietuva sparčiai įžengė į globalaus verslo vandenis, kuriuose ofšorinės bendrovės nėra retenybė.

Tai parodo ir paviešinta Jungtinės Karalystės Stambaus masto sukčiavimų tyrimų biuro informacija apie „Alstom“ kompanijos Švedijos padalinio veiklą, mokant galimai neteisėtus atlygius Lietuvos energetikos sektoriaus pareigūnams.

Ofšorinės bendrovės daro akivaizdžią žalą valstybių biudžetų pajamoms, tokiu būdu prisidėdamos prie socialinio neteisingumo. Taigi, kokia valstybės pozicija ofšorinių bendrovių atžvilgiu? Ar verslas, dirbantis tarptautinėje rinkoje, gali nepersekiojamas naudotis ofšorinių bendrovių teikiamais privalumais?

Visgi teisūs ir tie, kurie sako, kad ofšorinės bendrovės yra legalios, nes jos veikia pagal tos šalies ar teritorijos, kur jos registruotos, įstatymus. Todėl laikyti abejotinais, pvz., JAV Delavero valstijoje ar Jungtinės Karalystės Meno saloje galiojančius teisės aktus, būtų naivu. Tačiau lieka neaišku, iš kur pinigai pervedami į ofšorinių bendrovių sąskaitas, kur tos lėšos patenka iš šių ofšorinių bendrovių sąskaitų.

Ar mažesni valstybės mokesčiai mažintų „ofšorų“ paklausą?

Ofšorinės bendrovės dažniausiai naudojamos mokesčių (dažniausiai pelno mokesčio) naštai mažinti bei kapitalo kilmei paslėpti. Jos taip pat aktyviai gali dalyvauti ir pinigų plovime bei korupciniuose nusikaltimuose.

Mokesčių slėpimas ar vengimas iškreipia tikrąjį jų poveikio verslui vaizdą, dėl to gali būti nepagrįstai bei žalingai keliami mokesčiai, skatinamas kapitalo pasitraukimas iš rinkos. Todėl, siekiant nustatyti tikrąjį mokesčių dydžių poveikį valstybės biudžeto pajamoms, naudojama informacija iškreipia Lafero kreivės duomenis.

Ką atskiros valstybės galėtų padaryti, kad paskatintų tarptautinį verslą mažiau naudotis arba visai atsisakyti ofšorinių bendrovių paslaugų? Vienas iš sprendimų – mokesčių mažinimas.

Būtent taip padarė Airijos Vyriausybė. Norėdama pritraukti tarptautinių korporacijų investicijas, ji sudarė išskirtines sąlygas „Apple“ korporacijai, t. y. sumažino pelno mokestį nuo 12,5 proc. iki 1 proc. 2007 m. ir 0,0005 proc. 2014 m. Specialios sąlygos buvo sudarytos ir „Google“ korporacijai.

Tačiau šiuo atveju atsiranda pavojingas precedentas, verčiantis valstybes konkuruoti mokesčiais, o pastarieji – priemonė socialiniam teisingumui įgyvendinti.

Skaidrumas lėtai, bet didėja

Vis tik diskusijos „Ar šilta mokesčių rojuose?“ dalyviai akcentavo, kad vis daugiau valstybių atveria savo įmonių registrų duomenis visuomenei. Nors tai nėra esminis žingsnis ofšorinių bendrovių veikime, visgi teigiamas postūmis skaidrumo didėjimo link.

Ribotas Registrų centro duomenų atidarymo ofšorinėms bendrovėms poveikis yra todėl, kad jos dažnai naudojasi pareikštinėmis akcijomis, leidžiančiomis pamatyti ne tikruosius, o nominaliuosius akcininkus.

Kartu su kolege doc. dr. Jone Kalendiene (Vytauto Didžiojo universitetas) bei skaidrumo eksperte Rugile Trumpyte („Transparency International Lietuva“) diskusijoje taip pat aptarėme verslo skaidrumo ir socialinės atsakomybės klausimus bei prognozes ateičiai.

Diskusija „Ar šilta mokesčių rojuose?“ – dalis menininkų kolektyvo „Pinigų Uostas“ (jį sudaro Paul Paper, Ieva Sriebaliūtė, Mindaugas Gavrilovas) kūrinio, gavusio ypatingą paminėjimą „JCDecaux“ premijos konkurse. Ji funkcionuoja kaip meninės instaliacijos bei ofšorinių bendrovių problemai skirto žurnalo „Post-Colonial Times“ plėtinys. Instaliacija bei žurnalas pristatyti premijos parodoje „Orumas“, kuri Šiuolaikinio meno centre veikė šių metų pradžioje. Diskusiją moderavo politologė Ieva Sriebaliūtė ir menininkas, kuratorius Paul Paper.

Vaidas Gaidelys, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorius.