„Vaduoju žmones nuo neteisingo Dievo suvokimo“

Susitikimas su kunigu, poetu Benu Audriumi Martusevičiumi, socialiniuose tinkluose geriau žinomu Beno Lyrio slapyvardžiu, Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje sukėlė anšlagą. Pritrūkus net papildomai atneštų kėdžių į konferencijų salę, gerbėjai sėdosi ant grindų, rikiavosi pasieniuose. „Gali susidaryti vaizdas, kad prieš jus žmogus, kuris ir myli, ir atleidžia, ir rūpinasi. Taip nėra“, – atviravo kunigas.

Šiauliuose Benas Lyris viešėjo Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto kvietimu. Jo viešnagės tikslas – papasakoti apie save ir savo naujausią knygą „Kunigo širdies dienoraštis“. Joje poetas dalijasi fragmentais iš savo deš̌imties metų kelionės, einant kapeliono pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, giliai palietusiais prisiminimais iš̌ susitikimų su įvairiose sudėtingose gyvenimo situacijose esančiais žmonėmis, pamąstymais apie Dievo veikimą kiekvieno gyvenime.

O susitikimo pabaigoje kunigas vienu netikėtu prašymu tik paliudijo, kokie jam svarbūs kiti žmonės, o ne jis pats. Benas Lyris paprašė apsukti kėdes ant scenos ir iš scenos galo nufotografuoti renginio organizatorius, jį bei kitus susitikimo dalyvius taip, kad matytųsi visų veidai. Ne jo veidas ir žmonių nugaros, kaip paprastai būna renginių nuotraukose, bet – visų veidai.

Apie buvimą šalia

– Tapau kunigu, nes mano mama buvo labai tikinti. Jai Dievas ir Meilė buvo sinonimai. Tėvelis buvo visiškai netikintis, bet mama gebėjo gyventi su tėvu, priimdama tokį jo gyvenimą ir nebandydama nieko keisti. O tėtis mylėjo mamą taip stipriai, kad niekada nepriekaištavo ir leido jai būti savam kely. Su mama keliaudavau per visas Kauno bažnyčias, bet niekada nesutikau kunigo, kuris nemokytų. Labai dažnai sutikdavau kunigų, kurie mokė, kaip reikia gyventi, būti. Tada gimė mintis, kad pačiam reikėtų pabandyti. Tai, ko trūko, užpildyti tuo, kuo aš įsivaizduoju.

Buvau įstojęs į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą studijuoti medicinos, bet galvojau, kad jei Viešpats pakvies, eisiu į Kunigų seminariją. Dabar tai vertinu kaip didžiulę privilegiją.

Socialiniuose tinkluose mes matome žmones, kurie rodo vien tik savo laimingo gyvenimo fragmentus. Keliauja, džiaugiasi. Atrodo, kad niekur nėra nelaimingų, sergančių, silpnų žmonių. Mano tarnystė, pašaukimas, leidžia matyti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Kai onkologine liga serga koks nors žmogus, vaikas, nelieka jokių filtrų. Kai mane įšventino kunigu, vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ paklausė, kur norėčiau dirbti. Atsakiau, kad ligonių sielovadoje, nes ši erdvė neužpildyta. Ypač norėjau būti net ne šalia tų, kurie serga, bet tų, kurie juos prižiūri, slaugo, serga kartu, išgyvena, bet dar turi ir visus kitus darbus nudirbti...

Lietuvos sveikatos sistemoje nėra tokių žmonių, kurie pabūtų šalia sergančio artimojo, slaugytojo, gydytojo. Visa sveikatos sistema yra perkaitusi. Ligoninėje, kurioje dirbu, viename skyriuje reikia 19-os etatų, bet dirba penki gydytojai. Dabar du jų parašė, kad išeina. Įsivaizduokite, 19-os etatų darbą reikės padaryti trims medikams...

Apie siekiamybę

– Savo knygose labai dažnai kalbu apie meilę, atleidimą. Gali susidaryti vaizdas, kad prieš jus sėdi žmogus, kuris ir myli, ir atleidžia, ir rūpinasi. Taip nėra. Aš kalbu apie tai, ko man pačiam labai trūksta, kas yra mano gyvenimo siekinys. Mokausi taip gyventi, o ne taip gyvenu. Keliauju, Dievui padedant, nebeduodu patarimų, nebemokau. Mano knygose apstu abejonių, baimių, sunkumų, nežinojimų, paklydimų...

Kitas moteris laidoju taip pat, kaip savo mamą. Po mamos laidotuvių buvo labai sunku laidoti moteris.

Tuokiu sutuoktinius taip, kaip pats norėčiau, kad mane tuoktų. Ne perskaitau, kas parašyta, bet iš anksto susipažįstu su besituokiančiais, pabendrauju.

Apie „kvalifikacijos kėlimą“

Tėvai, slaugydami sergantį vaiką, labai dažnai savęs klausia, už ką jie gavo tokį „kvalifikacijos kėlimą“. Gyvenime kartais būna tokių situacijų, kurios turi išplėsti mūsų širdį ir „pakelti kvalifikaciją“. Galima situacijas priimti arba jas keikti, galvojant, „už ką man?“

Instagrame man parašė viena šeima, sakydama, kad stebi savo klasiokų šeimą, kurie girtauja, bet jų vaikai gimsta gražūs, protingi. O jie negeria alkoholio, sveikai gyvena, bet abu vaikai gimė ligoti. Jie klausė, kur gi yra Dievas, kodėl taip yra?

Galvojau, ką jiems pasakyti, bet maldoje atėjo suvokimas, kad tie vaikai, kuriuos jie gavo – jų angelai. Ir tėvai turi įsivaizduoti, kaip tuos angelus, kuriuos jie augina, užaugintų tie žmonės, kurie yra priklausomi... Augindami šiuos angelus – sūnų ir dukrą – jie patys tampa angelais. Dievas sudėtingų situacijų nedovanoja žmonėms, kurie tam nepasiruošę, bet duoda tiems, kurie ten gali rasti labai daug šviesos.

Mano knygose, įsivaizduoju, galima rasti kažką šviesaus. Gyvenimas duoda daug įvairių situacijų, kurias apkabiname, gebame ištraukti kažką šviesaus ir einame toliau.

Apie išgyvenimo krepšį

– Nesu susikrovęs išgyvenimo krepšio. Su savimi nešiojuosi Bibliją – tėčio ir mamos atminimą. Mano išgyvenimo krepšys – gebėjimas gyventi dabartyje, pasitikint Dievu. Neįmanoma gyventi panikoje.

Kai vyresnis žmogus ateina išpažinties, labai dažnai sako, kad negali atleisti. 70 metų žmogus nešiojasi kažkokių nuoskaudų naštą. Tiek laiko žmogus gyvena praeityje... Aš esu čia ir dabar. Tai nėra lengvabūdiška. Tai supratimas, kad ne viską galiu kontroliuoti. Negaliu kontroliuoti karo, bet galiu daryti viską, kad šalia manęs būtų taika.

Ukmergėje vieno renginio vedėja paklausė, iš kur semiuosi stiprybės. Atsakiau, kad iš pripažinto savo silpnumo.

Kunigas skęstančiame „Titanike“ klausė išpažinčių. Jis nebėgo iš to laivo. Tai buvo vilties ženklas. Man atrodo, kad jau tada, kai laivas skendo, o jis klausė tų išpažinčių, jis jau buvo danguje. Gali bėgti, lipti per galvas, gelbėtis, bet gali likti dabartyje, suprasti, kas ne tavo valioje, priimti situaciją su Dievu. Tada būni pilnas Dievo.

Apie veidrodžius

– Kitame žmoguje mus dirgina tie dalykai, kurių patys turime ir su kuriais nesame susitaikę. Žmogaus, kuris išgijęs, netrikdo dalykai kitame žmoguje. Kitame žmoguje trikdo silpnumai. Kai nesi priėmęs, integravęs savyje talentų, vidinių dalykų, žaizdų, argi tau reikia, kad kažkas kartotų ir primintų tavo žaizdas?

Žmonės pasakoja apie kitų klaidas, kad pateisintų save, jog toje srityje dar nėra taip baisiai nusiritęs. Teologijoje yra toks terminas – nuodėmės dialektika. Nuodėmė, priimta su Dievu, tampa turtu. Tai reiškia, kad gebu nesistebėti, kodėl kitas žmogus vienaip ar kitaip pasielgė, jo vertinti. Nes suprantu, kad žmogus yra silpnas...

Apie įsivaizdavimus

– Kai žmogus suserga ar netenka artimo, tie, kurie mažiau palankūs tikėjimui, klausia: „Kur čia tas jūsų Dievas?“. Pristatau silpnumą, ligą, netektį, kalbu, kad tai yra įprastas žmogaus gyvenimo režimas.

Liga nėra Dievo siųstas dalykas. Tarsi Jis mato, kad ji atsilaikė, todėl ima ir siunčia kažką dar sunkesnio... Mes mąstome nuodėmės sužeista siela. Toks velniškas mąstymas. Aš esu sukurtas pažeidžiamas, trapus ir mirštu, ir man skauda, ir netenku ne todėl, kad visa tai Dievas atsiuntė, o todėl, kad esu kūrinys. Labai atpalaiduoja suvokimas, kad niekas man nepriklauso. Viskas yra dovana: gyvenimas, mano jėgos, mano sutuoktinis, mano mama, tėvelis. Kai gyveni su mintimi, kad viskas yra dovana, kaip viską pradedi vertinti...

Mes turime neteisingą krikščionybės įvaizdį. Galvojame, kad jei pasitiki Dievu, jis apsaugo nuo visko. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šv. Mariją. Dievo motina gimdo antisanitarinėmis sąlygomis, kažkokiame tvarte. Galiausiai bėgioja su kūdikiu, kad jo nenužudytų. Galėjo juk Viešpaties motinai Dievas kokių gerų akušerių atsiųsti, o čia – nieko. O kaip mąstytų šiandienos žmogus, jei jam Viešpaties angelas pasakytų, kad tu, Marija, pagimdysi kūdikį? Sakytų, kad skaitykis su manim, sąlygų kokių pasiūlysi? O Marija vis tiek pasakė, kad renkasi tą kelionę: „Gerai.“

Žmogaus gyvenime didžiausias stebuklas – kai priimi silpnumą, sugebi mylėti savo dienas, žmones, kurie yra šalia tavęs, nors jie visiškai neprivalo būti. Aš labai dėkingas tiems, kurie mane lydi. Dievas nesaugo nuo sunkumų, bet atsiunčia žmones, kurie tampa Dievo artumo ženklu, kad Jis tikrai yra ir manimi rūpinasi.

Vaduoju žmones nuo neteisingo Dievo suvokimo, kad Dievas tikintį žmogų apsaugos nuo visko.

Apie stipriąją lytį

– Manęs viename susitikime paklausė, kodėl bažnyčiose tiek mažai vyrų. Tikrai, moteris imu matyti kaip stipriąją lytį. Kai vyras suserga onkologine liga, moteris, nors vyras ir turi rankas, jį maitina, būna šalia. Jei moteris suserga, matau daug vyrų, kurie jas palieka, nes tas sunkumas tampa nepatogus. Jei moteris pagimdo neįgalų sūnų, 50 proc. vyrų išvažiuoja į Vokietiją, nes nepajėgia žiūrėti į jį, žinodami, kad jis vis tiek mirs.

Bažnyčios terpę ir gilesnius susitikimus užpildo moterys, nes jos nebijo kalbėti apie gilius dalykus, imtis atsakomybės už tai, kur reikia ne jėgos, bet išbuvimo. Moterys šiandien tampa stipriąja lytimi.

Mes kažko laukiame, kad kažkas mus mylės, vertins. Reikia pačiam būti tokiu, kuris mylės, išgirs, išklausys. 80 proc. mūsų visuomenės nemoka pabūti su kitu, nieko nesakant. Nemokame tylėti, dalijame patarimus, užuot pasakę, kad nežinom, kaip bus, bet vis tiek būsime šalia. Mes norime, kad kitiems reikėtų mūsų. Bet ką padarome, kad mums reikėtų kitų? Paradoksalu, bet dažnai gyjama, kai kitiems tampi ramsčiu.

Apie sąžinės kalėjimą

– Knyga „Kunigo širdies dienoraštis“ gimė ne iš atsakymų, kaip švenčiu Kalėdas ar Velykas. Ji gimė iš situacijų, kuriose dažnai nežinau, ką daryti. Knygoje stengiuosi pateikti tikrą gyvenimą, tik iš tamsių dalykų ištraukti šviesių pusių.

Pavyzdžiui, moteris, vykstanti autobusu į Varšuvą, susikeitė autobuso vietomis su mergaite. Autobusas pateko į avariją, mergaitė žuvo, o moteris liko gyva. Ji klausė, kaip jai išeiti iš sąžinės kalėjimo?

Papasakojau jai, kaip aš, metęs medicinos studijas ir grįžęs iš Kunigų seminarijos, randu virtuvėje negyvą mamą. Man paskambino, kad jos nėra darbe, o aš supratau, kad jos jau nebėra. Mus siejo ypatingas ryšys. Matau mamos kojas. Atbėga šuo, laižo jos veidą, neleidžia įeiti policijai, puola.

Ir aš papuolu į sąžinės kalėjimą. Mąstau, kad jei būčiau mokęsis medicinos, gal būčiau buvęs šalia mamos ir jai padėjęs...

Kiekvienas žmogus turi gyvenime dalykų, už kuriuos negali sau atleisti. Tada surandu psichiatrę, kuri man pasako: „Kunige, gi čia ne jūs išganote pasaulį. Išgano Dievas. Jūs negalite būti toks egoistas ir neleisti mamai būti laimingai Dievo artumoje. Dovanokite mamai dovaną – būkite laimingas.“ Ji mane išgydė.

Knygoje surinktos istorijos man pačiam tapo išgijimu, padėjo pamatyti ne tik juodą situaciją, bet ir įžvelgti, kur čia tarp eilučių kalba Dievas. Mano raktas – tamsios situacijos, išgimdytos šviesoje.