Va kaip reikia tvarkytis

„…jei dažniau peržvelgtume savo aplinką, savo vidų ir atsikratytume tų dalykų, kurių nebenešiojame, kurie mums nebetarnauja, kurie tiesiog užima vietą, tai tuomet atsirastų vietos dalykams, įvykiams ir emocijoms, kurios leidžia mums gyventi harmonijoje su savimi“, – Daiva Pakalnė

Gal ir taip. Galima sutikti su gerbiama Daiva, kurios mintį aptikau interneto platybėse. Tvarkytis tikrai reikia, nes taip ir akiai maloniau, ir širdžiai mieliau, o ir aplinka švaresnė tampa. Ne veltui jau tiek metų „Darom“ akcija vyksta. Tačiau šį kartą ne tiek apie savo buities švarą ir tvarką. Šį kartą norėtųsi pasidalinti mintimis apie mūsų visų turto tvarką. Skamba keistai? Siūlau pasvarstyti drauge.
Mūsų asmeninis turtas yra mūsų ir niekam nevalia jo liesti. Ši nuostata įtvirtinta net ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, niekas dėl to nesiginčija, o išdrįsę pasikėsinti į nuosavybę dažniausiai sulaukia Temidės atpildo. O kaip asmeninis turtas tampa ne asmeniniu? Ogi labai paprastai. Jūsų legaliai ir oficialiai uždirbti pinigai (nekalbu apie vokelius ir kitas neoficialias pajamas) yra apmokestinami ir taip jūsų asmeninių lėšų dalį valstybė paima į savo biudžetą. Tikriausiai suprantama, kad taip turi būti, nes iš to paties biudžeto išlaikoma pati valstybė. Taigi asmeninės lėšos tampa nebeasmeninėmis, o visuotinos. Taip daiktai, paslaugos ir visa kita, įsigyta už šiuos pinigus, tampa visų. Bet ar niekieno? Anaiptol. Tai vis tiek tos pačios lėšos, kurias jūs ar aš uždirbome ir atidavėme per mokesčius.
Šios lėšos iš valstybės biudžeto atkeliauja ir į rajono biudžetus. O kaip savivaldybės su šiais pinigais tvarkosi? Kaip nori, kaip išeina? Oi ne. Jos planuoja, svarsto, perskirsto, derasi ir panašiai, nes pinigų yra tiek, kiek yra, o skylių, kurias reiktų užkišti šiais finansais, yra labai daug. Ir visgi jūsų atskaičiuoti per mokesčius pinigai yra jūsų, niekieno kito, tik kad juos valdyti patikėjote išrinktiems tarybos nariams.
Ilga įžanga, o dėstymas labai trumpas. Širvintos. Skverelis prie „Norfos“ parduotuvės. Vyksta griovimo darbai. Atrodytų puiku, miestas gražinasi, kaip skelbia besimerkianti akis iš plakato, tačiau kokiomis lėšomis. Ogi tomis pačiomis: tavo, mano, jo ir jos, mūsų visų. Nesvarbu, kad Europa remia savo fondais. Šiuos pinigus vienaip ar kitaip ta pati Europa ir susigrąžins, o jei jau kitaip norite, tai ne taip seniai Savivaldybės taryba pritarė imti paskolą prisidėjimui savomis lėšomis prie šių europinių pinigų. Vadinasi, pinigų vienaip ar kitaip teks dėti iš tų pačių asmeninių. Sakote bus gražu, sutvarkyta. Gal. Tačiau beveik prieš dešimt metų tą patį skverą tvarkė ta pati Savivaldybė. Žinoma, žmonės kiti buvo, tačiau pinigai tie patys: tavo, mano, mūsų visų. Ar taip dera tvarkytis savo ūkyje, prieš dešimtmetį padarytus darbus nubraukti, išleistus pinigus pamiršti, viską sulyginti su žeme ir pradėti iš naujo. Tikriausiai tik nelabai protingas arba pinigų neskaičiuojantis ūkio šeimininkas taip drįstų elgtis. Betgi mūsų valdžia ne tokia!? Juk tų pinigų reikia begalei kitų reikalų: vaikų darželis, buvusi „Saulutė“, laukia nesulaukia renovacijos, deja – pinigų nėra, tinkamų projektų nėra, vadinasi, nieko nebus. O jei tuos pačius paskolintus pinigus, kurie skirti pirisidėjimui, kad ir ne visus, kad ir kažkurią dalį skirtų šiai ugdymo įstaigai? O ligoninė sutvarkyta, suremontuota ir nebetinkama daugiau filmuoti gilius sovietinius metus menančius filmus.
Deja. Paprasčiausiai numoja eilinis pilietis ranka, bus gražu, juk pinigai valdiški, juk ne iš mano kišenės. Bet palauk, bičiuli mielas, ar tikrai ne iš tos pačios kišenės, ar ne už tavo išlietą prakaitą, praleistas ilgas valandas dirbant atliekami šie darbai. Juk jeigu nemokėsime mokesčių, nebus ir šių darbų, nebus ir valstybės. Vadinasi, belieka tik viena – mokesčius mokėti, bet atsakingai ir dėmesingai sekti, kaip tavo, mano, jos, mūsų visų pinigai leidžiami. Ar vertai ir teisingai juos skirsto ir su jais elgiasi valdžia. Tai ne kieno nors kito, o tavo, mano, mūsų visų reikalas. Turime tvarkytis kaip savo namuose, tada ir gyvensime, kaip savo namuose, taip kaip norime mes, o ne taip, kaip norėtų mūsų išrinkta valdžia. Nes priešingu atveju, po dešimties metų pertvarkysime prie Savivaldybės tvarkomą aikštę, ar estrada prie skulptūros „Širvinta“, o kur dar baseinas, kurio dar pabaigos nesimato.
Žodžiu, turime tobulą pavyzdį, kaip nereiktų tvarkytis, nors tvarkytis ir reikia.

Renata BOREIKAITĖ